Istorija |
|
|
|
Algirdas Gustaitis
|
|
|
Raštai |
|
|
Nuorodos |
|
|
Rėmėjai |
|
|
 |
|
Mieli Lietuvos.net svetainės lankytojai. II pasaulinis
karas prasidėjęs Rusijai ir Vokietijai Maskvoje pasirašius
Molotovo - Ribentropo sutartį pakeitė
ne tik geografinės Europos, bet ir žmonių gyvenimus ...
.
Neseniai gavau vieną rankraštį, jį man perdavė tūlas Balys
Butrimas - Vietinės
rinktinės ir Tėvynės apsaugos rinktinės karys (1941 - 1945 metai). Tai Balio sesers Onutės prisiminimai. Brolis ir
Sesuo - vieninteliai gyvi likę iš kadaise gausios Butrimų
giminės ... . . Laikotarpis sutilpęs į kelis lapus, suglamžytus
ir pageltusius, prisigėrusius skausmo ir ašarų, tačiau švytinčių
Viltimi, Tikėjimu, Meile ... . Butrimų šeimos gyvenimas Rusijos
okupuotoje Lietuvoje 1940 -1992 metais - nesiskyrė nuo kitų
pajungtų Maskvai kraštų gyvenimo: Latvija, Estija, Ukraina,
Čečėnija, Gruzija, Vengrija ... žiauri žmonių
kasdienybė uždarytų savo pačių namuose, visais būdais
naikinamų ir žudomų ... . 1940 - 1957 metais kas trečias
Lietuvos Respublikos gyventojas buvo nužudytas arba
ištremtas. Rusijos ir Lietuvos ( bei kitų kraštų)
komunistai pradėję neregėto Pasaulio istorijoje masto
Genocidą/Holokaustą iki šiol išlieka nenuteisti ir
nepasmerkti ... Rusija iki šiol neprisiėmė nei finansinės nei
teisinės atsakomybės už 1940 - 1991 okupaciją . Gal tu,
skaitytojau, būsi vienas iš tų kurie pradės teisminį procesą
Hagoje arba Ženevoje - ir taip bus įvykdytas istorinis
teisingumas... .
Perskaičius rankraštį, liūdesys užgavo mano sielą ... mūsų,
Lietuvių, tautinė atmintis trumpa (-regiška), greitai, oi kaip
greitai pamirštame žmones dėlei kurių aukos mes išlikome tuo kuo
esame - Lietuviais ... pamirštame tuos kurie atsakingi ne tik už
kriminalinius nusikaltimus bet ir neša finansinę
atsakomybę/įsipareigojimus už padarytą žalą ... .
Tad skaitykite, atsiminkite ir skelbkite - kaip už Lietuvos
laisvę kovojo ir mirė, visų išduoti ir pamiršti mūsų Tautos
Didvyriai ... papasakok tai pasauliui ir niekada nepamiršk!
Vikingas iš Lietuvos.net
Šis kūrinys bus skelbiamas dalimis, tad
lankykitės ir skaitykite tęsinį ... .
Jei šį tekstą arba jo dalį norite patalpinti į savo interneto svetainę
būtinai parašykite jog jis paimtas iš
www.Lietuvos.net ir šalia
įdėkite mūsų ženkliuką (logo) bei įspėkite kur panaudojote. Tačiau be Lietuvos.net
sutikimo šio tekstu negali būti prekiaujama arba jis
leidžiamas (prekybai) popieriniame pavidale (kalbame apie
paskelbtą Lietuvos.net svetainėje. Nes kiek sužinojome viso yra
3 leidiniai (dabar jau 4) - rankraštinis, spausdinimo mašinėle
ir kompiuteriu rinkti tekstai).

Istorija
Nuotraukos
Forumas
Svečių-atsiliepimų knyga
|
|
Onutė Butrimaitė - Laurienė 'PRISIMINIMAI'
|

Gyvenimas - tai Dievo dovana.
Trumpa akimirka. Mažytė atkarpa nuo
gimimo iki mirties.
Ateidami į šį pasaulį mes atsinešame
ir savąją lemtį, gimstam po savo žvaigžde.
Nežinau koks buvo dangus ir kokia
mano žvaigždė po kuria aš gimiau. Žinau tik tiek, kad mano
gyvenime skausmo ir išbandymų taurė buvo plati ir gili, kurią
turėjau išgerti iki dugno.
Visko buvo perdaug, tik laimės
jaunystėj pašykštėta.
Šie prisiminimai autorės
surašyti apie 1997-1998 metus
*******
II dalis
'Sušaudyti gandrai'
III dalis
'Tušti namai'
IV dalis 'Vaidilos mirtis'
V dalis 'Keršto mirtis'
VI dalis - 'Sudiev laisvė'
VII dalis. 2 knyga. 'Į
plačią tėvynę raudono grobiko'
VIII dalis. 2 knyga. 'Motina'
IX dalis. 2 knyga. 'Dūkštas'
X dalis. 2 knyga. Pabaiga - 'Kovo
11/Sausio 13, ateitis'

Rašytoja
Mano gimtinė Jakėnų kaimas Salako valsčiuje Zarasų
apskrityje, miškų ir ežerų kraštas, šalia šimtametė Ažvinčių giria ir Minčios
miškas, du ežerai - Ažvintis ir Ažvintaitis. Tai nuostabus gamtos kampelis, čia
ir prabėgo mano nerūpestingos vaikystės metai.
Mano tėvai: Jonas ir Julija Butrimai. Šeimoje augom penki
vaikai: keturi broliai ir aš viena sesuo. (Brolis) Povilas, gimęs 1921m.,
Bronius-1923m., Balys-1925m., aš - Ona, gimusi 1929m., Stasys-l934m.
Žemės turėjom 7 ha. Tėvelis mirė 1935 metais, likom
našlaičiai. Sunki našta užgriuvo ant motinos pečių, jauna našlė, būrys vaikų,
reikėjo visus pamaitinti ir aprengti. Žemės nedaug ir ta nelabai derlinga.
Socialinės paramos iš niekur nebuvo galima laukti, tad reikėjo patiems savo
jėgomis daug suktis, daug dirbti, kad galėtume apsirengti ir pavalgyti. Tada
buvo Nepriklausoma Lietuva, jauna valstybė, išsilaisvinusi iš šimtametės
vergijos, apiplėšta ir nuniokota, nes nė vienas okupantas nesistengia apdovanoti
užgrobtos valstybės, bet plėšia ir naikina kaip įmanydamas. Tad valdžia mums jokios paramos negalėjo duoti.

Brolis ir Sesuo. Susitikimas laisvoje Lietuvoje
Mama neparvedė mums patėvio, nors buvo jauna ir graži, labai
mylėjo mus, savo vaikus, gailėdama, kad nepatirtume patėvio skriaudos aukojosi
sunkiam darbui, dideliam vargui. Mes, vaikai, stengėmės tuo pačiu atsilyginti
mamai savo meile ir paklusnumu. Buvom darni, darbšti šeima. Nelengva dalia teko
ir vyresniajam broliui Povilui. Tėveliui mirus jam buvo trylika metų, vos
prasidėjo keturioliktieji, jis buvo mamos užvadėlis, mūsų "tėvelis", dirbo
sunkiai, ne pagal savo jėgas visus sunkius ūkiškus darbus. Juk tada viskas buvo
dirbama rankomis: arimas, pjovimas, kūlimas ir t.t.

Broliai žuvę už Lietuvos laisvę
1936-1933-ais metais
pas mus prasidėjo žemės reforma. Iš rėžių dalino vienkiemius, reikėjo ir trobas
persikelti iš kaimo į vienkiemį. Mūsų namas buvo netinkamas perstatymui, reikėjo
statyti naujus namus. Neturėjom kapitalo, norint pasistatyti
naujus namus reikėjo išsipirkti miško medžiagą, be abejo reikėjo ir jėgos, kurios mūsų šeimai atrodė per
silpnos.
Mes visi labai norėjom pasistatyti naujus namus, mama su
broliais tarėsi, kaip surasti būdų tai padaryti. Nors šeimoje buvo sunki
padėtis, nutarė pasiskolinti pinigų ir išsipirkti miško medžiagą namų statybai.
Taip ir padarė: pasiskolino pinigų, išsipirko miško medžiagą, o broliai savo
jėgomis išpjovė, susivežė ir apdorojo medžius, paruošė statybai. Viską darė
rankiniu būdu, pjovė specialiu pjūklu, pritaikytu medžio apipjovimui, tuo pačiu
ir lentoms pjauti.
Pasisamdėm tris statybininkus, brolis Povilas ketvirtas, ir
taip greitai išdygo gražus naujutėlis namas. Parsivežėme kitus ūkio pastatus ir
baigę statybą labai džiaugėmės ir dėkojome Dievui. Nors daug sunkaus darbo ir
sūraus prakaito išlieta, bet kaip tos skruzdėlytės šapelį po šapelio susinešėm
ir jau turėjom kur gyventi.
Persikraustėm gyventi į naujus namus vienkiemyje 1940m.
ankstyvą pavasarį. Nė sapne nesapnavom, kad šiuose namuose neilgai teks gyventi,
tik pasisvečiuosime. Apie tai - vėliau.
Prasilenkiau su laiku, rašydama apie savo šeimos tik fizinį
ir materialinį gyvenimą. Grįžtu į savo vaikystę, mūsų dvasinį gyvenimą. Vaikystė
- tai laimingiausi metai, tai šviesiausioji žvaigždė mano gyvenime, gražiausieji
prisiminimai. Vaikystė - tai nepakartojama, nors buvo vargana ir basakojė, kokia
yra našlaitės dalia. Jeigu man kas leistų pasirinkti savo gyvenimo tarpsnį, į
kurį aš norėčiau sugrįžti, žinoma aš pasirinkčiau tik vaikystę.
Mūsų šeima buvo labai religinga, pirmiausia motina buvo
giliai tikinti į Dievą. Su motinos pienu mes gavom gilų tikėjimą, meilę Dievui
ir Tėvynei nes iš mažens to mus išmokė mūsų brangioji motina. Turėdama be galo
daug darbų ir rūpesčių, niekada neapleido maldos, meldėmės kartu. Sakydavo: "anksti
ryte atsikėlę, vaikeliai, padėkokim Dievuliui už ramų miegą, paprašykim Jo šiai
dienai sveikatos, ištvermės ir palaimos visuose darbuose. Vakare padėkokim už
šią dieną, už visas suteiktas malones, prašykim ramios nakties, o už tėvelį
sukalbėkim "Amžinąjį atilsį..."
Mokė mama melstis, mokė būti dorais, sąžiningais
žmonėmis. Gavusi vaikystėje tokį stiprų gyvenimo
pagrindą, nuoširdų ir gilų tikėjimą ir pasitikėjimą
Dievu, aš sugebėjau atlaikyti, nepalūžti visuose labai tragiškuose išbandymuose,
kuriuos teko sutikti savo gyvenime.
Vaikų ir jaunimo dvasiniam ugdymui didelį
vaidmenį atliko bažnyčia, kunigai. Mes priklausėm
Švedriškės parapijai, parapija įsikūrė tais pačiais
metais kai aš gimiau - 1929m. Atvyko iš Žemaitijos klebonas Jonas Gurauskas ir
suorganizavo bažnyčios statybą. Statyti pradėjo 1932m., o 1934m.
užbaigė ir pašventino naują bažnyčią.
Vasaros atostogų į Švedriškę atvažiuodavo
klebono giminaitis Valentinas Šikšnys, klierikas. Tada jis mokėsi
Telšių kunigų seminarijoje, jam ir pavedė klebonas vaikų ir
jaunimo dvasinį ugdymą. Valentinas Šikšnys buvo labai energingas, gabus,
be galo drąsus, talentingas savo pašaukime, Dievo apdovanotas labai gražia
iškalba pamokslininkas. Būdamas didelis Tėvynės patriotas tokia
dvasia auklėjo jaunimą ir mus, vaikus. Paruošdavo vaikus pirmajai Šv.
Komunijai. Įsteigė angelaičių ir pavasarininkų kuopas,
subūrė vaikus į angelaičius, o jaunimą - į
pavasarininkus, atvežė programas ir himnus, kuriuos mes taip nuoširdžiai
giedojom. Prisimenu ir dabar tuos gražius ir prasmingus himnus.
ANGELAIČIŲ HIMNAS
Mylėkim Dievą ir Tėvynę, Mylėkim
savo tėvelius.
Kalbėkim maldą kasdieninę, Geri darbai
telydi mus.
Globoki angele mažuosius.
Po savo mylimu sparnu.
Mūs jaunos širdys tegul puošias,
Doros žiedais ir blaivumu.
PAVASARININKŲ HIMNAS
Nauji laikai mums spindi,
Žiba laisva galinga Lietuva.
Už
bočių žemę, ir tikybą Štai plevėsuoja vėliava.
Petys petin, jaunime, dvasią atgaiviną,
Drąsiai! Pirmyn! Mus šaukia Dievas ir Tėvynė.
Graži jaunystė mūsų žydi
Neatboja vėtrų nei audros,
Mus idealai nuolat lydi
Petys petin, jaunime,
.....
Nors griaus įniršusiai ne vienas,
Ir mūsų darbus ir mintis,
Tvirti mes būsime kaip plienas
Ir bus tik mūsų ateitis.
......
Valentinas Šikšnys suorganizavo bažnytinį chorą, tai
buvo pavasarininkų choras. Rengdavo vakarėlius, vaidinimus, važiuodavo
parengę programą su pavasarininkais į ekskursijas į
Zarasus. Čia suvažiuodavo iš aplinkinių parapijų ir kitų
apskričių pavasarininkai irgi su savo programomis: vaidinimais,
dainomis ir šokiais. Varžydavosi dėl prizinių vietų, tai buvo
didelė šventė. Mūsų pavasarininkai beveik visada
laimėdavo pirmą vietą, grįždavo laimingi, tuo buvo labai
patenkintas V.Šikšnius. Du mano vyresnieji broliai Povilas ir Bronius buvo
pavasarininkai. Povilas giedojo bažnytiniame chore, tai pat gerai vaidindavo. Jam
paskirdavo pagrindinio veikėjo roles, kurias jis puikiai atlikdavo.
Daug buvo renginių, vaidinimų per tuos keletą
metų, bene labiausiai įsimintinas vaidinimas "Mirta
Činčibiraitė". Komedija trijų gimnazistų gyvenime
ir meilėje. Mirtą Činčibiraitę vaidino brolis Povilas.
Važinėjo su gastrolėmis, daug kur buvo kviečiami,
žiūrovų būdavo labai daug. Brolis pasako jo, kai jie vaidino
Salako miestelyj, salė buvo pilnutėlė, susirinko daugiausia
žydai, nes Salake žydų buvo daugiau kaip lietuvių. Žydams labai patiko
jie taip scenoje juokėsi, kvatojo ir plojo, kad mes scenoje negalėjom
susikalbėt. Po spektaklio žydai neduodavo praeit neužkabinę,
patapšnos per petį, sakydami: "Ui tu Mirta
Činčibiraite". Kviesdavo dažniau apsilankyt Salake su
vaidinimais.
Mes, jaunesnieji vaikai, buvome angelaičiai,
turėjome savo programą. Buvo daug įvairiausių
renginių, vaidinimų, šokių, dainų ir sporto. Daug
kartų ir man teko vaidint ir dalyvaut visuose renginiuose, už gerą
pasirodymą daug kartų gavau dovanų - lėlių,
knygų. Didžiausia šventė mums buvo Motinos diena. šiai datai mes
turėjom labai gerai pasiruošti, programa buvo turtinga. Deklamavome
eilėraščius, dainavom ir šokom, sveikindami savas ir visas susirinkusias
motinas. Šią šventę organizavo bažnyčia, mūsų vadovas
buvo tas pats Valentinas Šikšnius.
Švedriškėje buvo vadinama "šuopa"-
didžiulė salė. Anksčiau, vos dar susikūrus parapijai, kol
dar nebuvo pastatyta bažnyčia, žmonės čia rinkdavosi melstis.
Čia buvo laikomos šv. Mišios, buvo laikini maldos namai. Pastačius
bažnyčią, ši salė paliko visokiems renginiams, susirinkimams,
spektakliams, čia rinkdavosi su savo renginiais šauliai ir kitos jaunimo
organizacijos. Motinos dieną šios salės scenoje būdavo
pastatytos kelios apvainikuotos kėdės. Prasidėjus
iškilmėms, pakviesdavo šias vietas užimti labiausiai nusipelniusioms
motinoms, kurios gerai, pavyzdingai išauklėjo vaikus. Tai vadindavosi
garbingų motinų kėdės. Į šią garbingą
kėdę visada būdavo pakviečiama ir mūsų motina už
padorų našlės gyvenimą, gerai išauklėtus vaikus.
Po vasaros atostogų V.Šikšnius grįždavo tęsti
mokslo į Telšių kunigų seminariją. Paskirdamas
pavasarininkų vadovu Švedriškės vargonininką Kazimierą
Četkauską, o angelaičių vadu - mano brolį Povilą,
nurodydamas ką jie turėtų daryti, kad angelaičių ir
pavasarininkų veikla būtų tęsiama. Parašydavo laiškus,
atsiųsdavo veikalus ir parašęs roles pats paskirdavo artistus V.
Šikšnius parvažiuodavo Velykų ir Kalėdų atostogų. Mes labai
mylėjom savo dvasios vadovą V.Šikšnių, labai laukdavom jo
parvažiuojančio. Mylėjom ne vien mes, vaikai, jis buvo be galo
mylimas ir gerbiamas visų parapijiečių. Įšventintas į
kunigus 1933 metais, V. Šikšnius buvo paskirtas Į Plungės parapiją
Žemaitijoje, nes jis buvo žemaitis, kilęs iš Kuinelių k. Skuodo raj.
Švedriškės jis nepamiršo, pagal galimybes visą laiką
atvažiuodavo, rašydavo laiškus mano broliui Povilui. Jie buvo geriausi draugai
visą likusį gyvenimą.
Savo nuostabiais pamokslais V. Šikšnius visus
sužavėdavo, taip jis mokėdavo perduoti žodžius iš širdies į
širdį. Sugebėdavo taip patriotiškai
išauklėti vaikus ir jaunimą. Apie jo tolimesnę
veiklą parašysiu vėliau.
Dabar norėčiau parašyti apie mūsų ir
aplinkinių kaimų žmonių gyvenimą iki okupacijos, kokį
aš prisimenu.
Mūsų, Jakėnų, kaime gyveno virš
penkiasdešimties šeimų, tai buvo didelis kaimas, ne kuo mažesni buvo ir
kiti kaimyniniai kaimai Tolimėnai, Rakėnai, Ažvinčiai. Stambių
ūkininkų buvo nedaug, daugiausia buvo vidutiniokai. Šeimos buvo
gausios, augo daug vaikų, daug jaunimo. Kaimynai labai gražiai sugyvendavo,
mokė jo bendrauti, sueidavo pasikalbėt, o laisvalaikiu ir ilgiau pasėdėdavo.
Pajuokaudavo, užtraukdavo dainą, kartais pakortuodavo ir išsiskirstydavo
po vidurnakčio.
Moterims visada daugiau darbų ir rūpesčių
šeimoje, nebuvo laiko suėjus sėdėt ir plepėt, todėl
jos sueidavo ilgais žiemos vakarais, atsinešdamos ir darbo. Vieną vakarą
pas vieną, kitą vakarą pas kitą ir taip iš eilės, nešdavosi
ratelius, verpdavo, megzdavo, tada iki valios ir pakalbėdavo.
Jaunimas gyveno savo gyvenimą, mokė jo dirbti, mokė
jo ir gražiai pasilinksmint. Buvo ir keletas muzikantų, taigi skambėjo
dainos rugių baruose, lankos pjaunant ar grėbiant šieną.
Pertraukėlės metu kaip užtraukdavo dainą, tai net laukai skambėdavo,
buvo tiek daug balsingų jaunuolių ir merginų, man atrodė,
kad tada visi dainavo.
Gegužės mėnesį Švenčiausios Mergelės
Marijos garbei į pamaldas kiekvieną vakarą susirinkdavo visi
kaimo žmonės. Kaimas buvo didelis, tai į vieną namą visi
netilpdavo, tai pasidalindavo į dvi dalis - viename ir kitame kaimo gale
vykdavo pamaldos. O po to jaunimas susirinkdavo ant prie klėčių,
kaip gi apsieisi be armonikos? Ir vėl dainos, juokas, muzika, nors po
sunkių dienos darbų žinojo, kad rytoj vėl reikės anksti
kelt ir vėl sunkiai dirbt, vis tiek ilgai linksmindavosi, neskubėdavo
išsiskirstyt.
Sekmadienis - šventa diena maldai, poilsiui ir
pasilinksminimui. Švedriškės parapijoj vasaros metu buvo daug atlaidų,
didžiausi tai švento Jono atlaidai. Šv. Jonas buvo mūsų bažnyčios
globėjas. Prigūžėdavo tiek daug žmonių, pėsčių
ir važiuotų, vietinių ir iš kaimyninių parapijų, kad
netilpdavo į bažnyčią, pilnas būdavo ir šventorius.
Bažnyčia stovi lyg tai saloje, miškelyje, apsupta ežerų,
atvažiavę žirgais turėjo kur pririšti savo nenuoramas žirgus, kurie kasė
kanopomis žemą ir taip garsiai žvengė, kad atrodė jog tai žirgų paroda. Viens už
kitą gražesni ,eiklesni, tai buvo jaunuolių bernelių pasididžiavimas.
O koks gi kermošius be skanėstų! Čia visada atvažiuodavo
žydeliai su savo gaminiais. Kokios skanios buvo bandelės, riestainiai,
meduoliai, saldainiai - kvepėjo visas bažnytkaimis. Mums, vaikams, tai buvo
didžiausia šventė pirkdavome tuos skanėstus, arba kas nors iš šeimos nupirkdavo.
Tam pinigų visuomet susitaupydavome.
Po pamaldų žmonės ilgai dar neišsiskirstydavo: senesni
ieškodavo atvažiavusių giminių ir vedėsi pas save į svečius, jaunimas poravosi.
Kurie neturėjo poros, ieškojo naujų pažinčių, visi vaikščiojo poromis. Kas
norėjo - galėjo paplaukioti klebono valtimi. Po to jau visi skubėdavo į namus su
svečiais, gražiai pasivaišindavo skaniu putojančiu alum, kvapniais skilandžiais
ir pyragais - juk tai didžioji parapijos šventė - Joninės. Jaunimas susirinkdavo
su savo svečiais linksmintis. Pieva, kur vykdavo gegužinė, būdavo aplinkui
apkaišiota berželiais, o vidury iškelta trispalvė vėliava. Čia linksminosi
jaunimas, šoko, dainavo, prisigalvodavo visokių pokštų.
Vakare sutemus eidavo prie ežero, kūrė laužus ir plukdydavo
ežere - atrodydavo lyg degtų ežeras, kiti ieškodavo paparčio žiedo. Linksmybės
baigdavosi tiktai ryte. Vėliau dar ilgai gyvendavo Joninių prisiminimais iki
sekančio sekmadienio, kada vėl susirinks pasilinksminti. Jaunimas buvo blaivus,
aš nesu mačiusi nė vieno nusigėrusio jaunuolio, linksminosi tik blaivūs.
Kaime buvo šposininkų, pasakorių, kurie sakydavo monologus,
porindavo nebūtus dalykus. Ture jom vieną vyruką muzikantą, tokį linksmą, kad jį
čia vadino "Pupų dėde". Gražiai grojo armonika, dainavo ir kūrė kupletus,
apdainuodamas pakritikuodavo bernelius, mergeles ir net valdžią. Tai Juodka
Petras - didysis pokštininkas, niekas ant jo nesupykdavo. Mėgdavo paerzinti ir
žydelius, būdavo atvažiuos žydeliai į kaimą su "kromu", atveš muilo, adatų,
stiklo langams ir kitokių smulkmenų, keis su moterimis ant skudurų, derėsis ilgai, išeis iš namų ir vėl sugrįš, kol susidera. Žydų arkliai
patys žinojo kelią ir užsukdavo į kiekvieną kiemą. Pas Juodką irgi derėjosi, o
tuo tarpu Petras, parinkąs momentą, į jo vežimą po skudurais įdėjo nudvėsusį
paršelį. Didelį triukšmą sukėlė Salako žydai, sulaukę prieš "šabą" tokios
"dovanos", sulėkė visas pulkas, šaukė ir rėkė, išvijo tą vargšą žydelį su paršu
ir vežimu už miestelio ribų. Daug šposų ir išdaigų Juodka prikrėtę žydeliams.
Buvo pasiprašąs, kad jį įsileistų į sinagogą, žydai sutiko, tik paprašė, kad
Juodka nesijuoktų kada jie melsis. Šį kartą jis savo išdaigomis peržengė visas
ribas ir už tai buvo išmestas iš sinagogos. Bet nepyko žydeliai ir toliau buvo
draugiški.
...Metai nenumaldomai bėgo ir mes jau sulaukėm 1939 metų.
Vyko istoriniai įvykiai, Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Atsarginiai kariai
buvo mobilizuojami ir žygiavo į Vilnių. Į mūsų, Jakėnų, kaimą atžygiavo šimtas
Lietuvos karių ir laikinai apsistojo, visą mėnesį laukė vadų įsakymo, kada galės
įžygiuoti į mūsų sostinę - Vilnių. Tai buvo pėstininkai ir raiteliai, prisimenu,
kokie gražūs vienodi žirgai nerimastingai trypčiojo, žvengė, kasė kanopomis
žemą, tarytum ragindami - "Greičiau, pirmyn!" Gražūs ir pasitempę buvo Lietuvos
kariai, o užsėdę ant žirgų atrodė dar gražesni. Buvo atsivežę ir savo virtuvę,
virė kareivišką košę, gamino maistą ir pavaišindavo smalsuolius kaimo berniukus,
kurie sukiodavosi aplink kareivius, galvodami kaip gera būti Lietuvos kariu.
Kareiviai eidavo pas šeimininkes prašyti pieno, keisdavo į jį košę ir sriubą.
Ateidavo ir pas mus, atsinešdavo atsibodusį košės davinį, sriubos, paimdavo -
pieno ir labai skaniai jį išgerdavo. Atsargos kariai buvo vedą, namuose buvo
palikę žmonas, vaikus. Jie mus, vaikus kalbindavo ir švelniai glostydavo galvas,
sakydami: "ir mes turim mažus vaikus, kurie laukia ir ilgisi mūsų, o mes - jų".
Kiek džiaugsmo būdavo mano vyresniesiems broliams, kai kareiviai leisdavo
apsivilkti kariška miline, užsidėti kepurę, pabūti nors trumpam tikru vyru, nors
milinė ir siekdavo žemę.
Turėjo kareiviai atsiveža ir armoniką, sekmadieniais
klojimuose pasidarydavo šokius, bet mūsų panelės su jais nešokdavo, pasislėpdavo
namuose. "Juk tai nepadoru draugauti su kareiviais, kai jie yra vedę. Man
močiutė taip įsakė..."
Išsirikiavę vakarais
žygiuodavo per kaimą ir toliau plačiu vieškeliu, dainuodami "Ant kalno mūrai", o
vakarais rinkdavosi patikrinimui, giedodavo "Marija, Marija "...
vėliau eidavo
ilsėtis.
Kaimo žmonės taip susigyveno su kareiviais, kad jiems gavus įsakymą žygiuoti išvaduoti Vilniaus,
žmonės net verkė, su ašaromis išlydėjo karius, linkėdami gero pasisekimo ir
laimingai sugrįžti į namus.
Džiaugėsi visa
Lietuva atgavusi Vilnių, iširus tai laikinai sienai, kurią pastatė okupantai
lenkai. Dabar giminės galėjo laisvai susitikti, nuvažiuoti vieni pas kitus,
žinodami, kad nėra lenkų pasieniečių, niekas jų nesodins į daboklę, nemuš už tos,
vadinamos, sienos perėjimą. Vilnius laisvas, džiaugsmo ašaros žmonių akyse.
Neilgai žmonėms teko džiaugtis atgavus Vilnių, nes jau
kaupėsi juodi tiršti debesys rytuose ir slinko link Lietuvos. Artėjo pirmoji
sovietinė okupacija.
Aš lankiau Tolimėnų pradinę mokyklą, baigiau keturis skyrius.
Baigimo egzaminai mums buvo kaip tik 1940 metais birželio 15 dieną. Pirmasis -
tikybos egzaminas, egzaminavo Švedriškės klebonas Jonas Gurauskas. Prasidėjus
egzaminui, pasigirdo keisti garsai, ūžimas, čerškėjimas, dundėjimas, kas mums
buvo neįprasta. Ir štai iš miškelio siauru keliuku išlindo pirmieji tankai,
kurių buvo labai daug. Įvažiavę į vieškelį sustojo prie šulinio netoli mokyklos,
iš jų išlipo juodi, labai apdulkėję kareiviai.
Į mūsų klasę įėjo mokytojas Vincas Kuzma (tai buvo mūsų
mokytojas) ir priėjęs prie klebono kažką tyliai jam pasakė. O mums liepė ramiai
pasėdėti, o patys išėjo prie tų kareivių. Pasikalbėję su jais vėl sugrįžo į
klasę.
Aš ir dabar matau tą vaizdą, kai po pokalbio su kareiviais
klebonas ir mokytojas įėjo į klasę. Tokie liūdni buvo jų veidai, kažką labai
skausmingo pergyvenantys, kažką tarpusavyje kalbėjosi. O mums pasakė: "vaikai,
eikite namo egzaminų nebus, jums pažymėjimus išduosim vėliau, parašysim pažymius
iš visų keturių mokslo metų vidurkio".
Mes paklausėm mokytojo ir klebono: "Kas čia? Kieno šitie
kareiviai?"
Ką jie sakė?" Mokytojas giliai atsiduso ir pasakė: "atvažiavo
čia raudonoji armija iš Rusijos, apginti, apsaugoti mus nuo karo.
Žinoma jie mums pasakė tą, ką kareiviai kalbėjo, o iš tikrųjų taip negalvojo.
Buvo labai susirūpinę ir tarp savęs kalbėdami minėjo okupaciją.
Iš mokyklos parėjus į namus pamačiau kraupų vaizdą, mama
verkė, sakydama "vaikeliai brangieji, atėjo galas mums visiems. Bedieviai
išžudys mus visus nes jie ir savus žudė Rusijoj 1917m." Visas kaimas sunerimo,
žmonės bėgiojo vieni pas kitus, teiravosi ir spėliojo, kodėl bolševikai čia
atvažiavo ? Gal bus karas? Nerimavo ir verkė motinos, nes jos augino sūnus ir
nuojauta joms teisingai kuždėjo apie tą siaubingą ateitį, kad jų sūnūs kris nuo
bolševikų rankos, gindami savo Tėvynę.
Atsidanginę bolševikai, tie neprašyti svečiai, greitai
pasijuto šeimininkais ir įvedinėjo savo tvarką. Atleisdavo iš tarnybų policiją
ir kitus jiems neparankius tarnautojus, nuo mokyklos sienų nukabinėjo
kryžius, pradėjo tuštinti parduotuves ir prekes gabenti į Rusiją. Žydai beveik
visi buvo verslininkais, vertėsi prekyba, taigi bolševikai iššlavė visas jų
parduotuves. Bet jie nesupyko ant bolševikų, net labai svetingai su džiaugsmu
pasitiko "išvaduotojus", pakėlę raudoną skudurą, vadinamą vėliava, šaukė "ura,
ura!" ir džiaugsmingai šokinėjo.
Šventėmis paskelbė spalio revoliucijos dieną ir gegužės
pirmąją. Rinkosi į mitingus, užsilipę ant statinės oratoriai (pagrinde buvo
vieni žydai) dėstė ir aiškino naujo gyvenimo, vadinamo "rojaus" taisykles,
žadėjo aukso kalnus.
Vienu brūkšniu nubraukė mūsų ramų gyvenimą, uždraudė visų
organizacijų veiklą: angelaičių, ateitininkų, šaulių ir visas kitas religines ir
valstybines organizacijas.
Jaunimas dar bandė susieiti neva į šokius, tai būdavo ir į
mūsų namus sueidavo, pasikalbėdavo, pakritikuodavo bolševikus ir "tėvelį Staliną"
ir su nerimu laukė rytdienos. Nebe šokiai jau rūpėjo. Mūsų "Pupų dėdė" kartą
atsinešė tokią dainą (nežinau, ar pats sukūrė, ar iš kur nors gavo):
Kai išmintingi
Lietuvą valdė,
Buvom apsivilkę,
buvom pavalgę.
Kai tik atėjo
Stalinas dykas
Visus paliko
pusbadžius, plikus.
Buvom turtingi, visko
turėjom
Krautuvės pilnos
visus žavėjo,
O kai atėjo tinginių
gauja
Viso to turto liko
tik sauja.
Visas mūs džiaugsmas, kad daug jūs žadat,
Bet aiškiai matom, prie ko jūs vedat
Ką gi mums duosit patys apdriskę,
O jūsų kiauše šiaudų tik biškis.
Neilgai, draugai, ant mūsų josit,
Nieku jūs buvot, nieku ir stosit
Viską iškąsti mums jėgų stinga,
Greitai užtrauksim himną galingą.
Kritikavo, kaip buvo vežamos prekės iš Lietuvos į Rusiją ir
iš Rusijos į Lietuvą, tą sakydavo geležinkeliečiai. Iš Lietuvos sunkiai pakrautas
traukinys su prekėmis, garvežys pūškuoja, dūsta, šaukdamas: "Oda ma-nu-faktū-ra!
Oda ma-nu-fak-tū-ra! " Iš Rusijos į Lietuvą su prekėmis labai lengvai lėkė
traukinys, ratukai smarkiai sukosi ir tauškėjo "Kareški - spički, kareški
-spički!"
Bolševikai rengėsi iškilmingai švęsti spalio revoliucijos
dieną, ragino eiti su
raudona vėliava ir Stalino portretu, bet kokį darbą dirbti jų šventėje buvo
uždrausta. Grasino, jog jeigu ką pamatysią tą dieną dirbant, tai teksią labai
gailėti: ...Štai jau ir atžygiuoja "šventinė kolona", komjaunuolis Širbinskas
aukštai iškėlęs raudoną skudurą - vėliavą - ėjo pirmas, paskui jį šlepsėjo pora
tinginių, tai ir visas "paradas".
Mano brolis Povilas, pamatęs vieškeliu žygiuojančius
"draugus", tyčia visai prie lango prisitraukė varstotą (jis tuo metu ką tai
meistravo) ir kad pradės kalti, pyškėti kiek tik jėgos turėjo!
Širbinskas pasisukęs pasižiūrėjo į langą, tas jam labai
nepatiko. Vėliau jis sakė, įspėjo: "žinai, Povilai, šį kartą aš tau dovanoju,
bet jeigu dar kartą krėsi tokias šunybes, tai tu labai pasigailėsi, nukentėsi".
Brolis buvo labai drąsus ir nepaklusnus bolševikams, jis nėjo
balsuot per pirmuosius balsavimus, kada su šautuvais politrukai varinėjo visus
žmones. O jis atsisakė, nebalsavo.
Slogi buvo žmonių nuotaika, lėtai slinko pirmieji okupacijos
metai, visi nerimavo: o kas gi bus toliau?
Ir štai jau - 1941 metų birželio 14 diena - skausmingoji data
Lietuvos istorijoje, kada prasidėjo genocidas Lietuvos žmonėms, vežė, trėmė į
Sibirą šeimas. Išvežė ir mūsų kaimynus Gimžauskus, gyvenančius Tolimėnų kaime.
Senukus tėvus paliko, vežė tik jaunimą: du brolius - Mykolą (šaulių vadą) ir
Joną, dvi seseris - Zofiją ir Adelę. Areštavo mokyklos direktorių J. Samą, gyv.
Sungarduose. Tą dieną iš Lietuvos ištrėmė labai daug šeimų, daugiausia mokytojų,
inteligentų.
Po poros dienų mašina atvažiavo
politrukai, išsidėstė netoli kaimų, užsimaskavę laukė pasirodančių jaunų vyrų,
gaudė juos ir vežė į Zarasų kalėjimą, nežiūrėjo ir neklausė kas tu esi, bele tik
jaunas - ir "pakavo" į mašinas. Daug vyrų nujautė pavojų ir nesirodė, pasislėpė. Į namus
politrukai nėjo, gaudė pirmus pasitaikiusius praeivius.
Iš mūsų kaimyninių kaimų pagavo tris vyrus: Taškūną Mykolą iš
Margavonių k., Joną Šimkūną iš Želmeniškių k., Bernardą Augulį, gyv. Švedriškėje.
Baisų siaubą šitie ir kiti sugautieji vyrai pergyveno rusų kalėjime. Vokiečiams
paskelbus karą, kalėjime prasidėjo kalinių egzekucija. Žydai su politrukais
atvežę traktorių, užvedė jo motorą, kad per jo ūžimą nesigirdėtų kankinamų
žmonių riksmo, žiauriai juos kankinant.
Neilgai teko jiems "darbuotis". Jau buvo aukų, o kiti laukė
savo eilės, kada pasirodė vokiečių lėktuvai ir pradėjo bombarduoti Zarasų
miestelį. Bomba pataikė į kalėjimo kampą, budeliai išsigandę pasitraukė, o
esančius kalėjimo kamerose išvadavo Lietuvos partizanai. Jie jau buvo
susiorganizavę, išlaužė kamerų duris, paleisdami kalinius.
Visi trys mano paminėti kaimynai sugrįžo į namus šoko
būsenoje, nors buvo jauni (apie 20 metų) bet pražilę per tą siaubingą
laikotarpį.
Mūsų kaime vienintelė radiją buvo pas eigulį Petrą Strazdą.
Pas jį kaimynai bėgo pasiklausyti žinių. Pranešus, kad vokiečiai užėmė Kauną,
visi džiaugėsi ir laukė kaip išvaduotojų.
Bolševikai skubiai traukėsi iš kur atvykę, į Rusiją traukėsi,
su jais bėgo ir jų pakalikai. Vokiečiai greitai užėmė Kauną, nes bolševikai
Lietuvoj nesipriešino.
Neteko perdaug džiaugtis ir vokiečiais, nes okupantas pakeitė
okupantą. Turėjom jau kitą šeimininką, kuris įvedinėjo savą tvarką. Vadų
portretai irgi pasikeitė: vietoj "tėvelio" Stalino puikavosi Hitleris. Šie
"vadai" skyrėsi tik išvaizda, o okupuotose valstybėse turėjo vieną tikslą: "viens
raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva", - taip dainavo liaudis.
Frontas nudundėjo į Rytus, o vokiečiai šiek tiek pasisvečiavę
ėmėsi darbo. Ragino ir agitavo jaunimą važiuoti Vokietiją, į Reicho darbus, su
tokiu šūkiu "Reicho darbo tarnyba - garbės tarnyba" Nebuvo norinčių važiuoti
į tą garbės tarnybą, tada buvo panaudota prievarta.
Reikėjo atiduoti duoklę grūdų, mėsos, vilnų, kiaušinių.
Žmonėms prievoles buvo sunku įvykdyti, o kas jų neįvykdydavo - bausdavo.
Lietuviai policininkai, tarnautojai, vertėjai nebuvo
parsidavėliai, jie kiek galėdami užstojo žmones, padėjo išsisukinėti, kad
nepatektų į Vokietiją taip pat ir dėl neįvykdytos duoklės, kad nebūtų baudžiami.
Žinoma ne viską galėjo padaryti, bet darė tai, ką galėjo. Prisimenu mūsų kaime
darė taip: policininkai pranešė, kad atvažiuos vokiečiai pas kiekvieną ūkininką
dėl pyliavų, tikrins, kodėl neatidavė jiems paskirtos normos. Liepė mūsų
seniūnui pasiruošti priimti "svečius", pavaišinti, duoti išgerti, gal tada
suminkštės vokiečių širdys.
Žmonės taip ir padarė: paruošė vaišes su gėrimais, žinoma,
vokiečiams tai patiko, bet jie pasigedo muzikos, šokių, reikėjo panelių šokiams.
Seniūnas pasiuntė savo įgaliotinius (tai buvo paaugliai berniukai), kad
pakviestų paneles į šokius. Merginos juos išvijo, o pačios pasislėpė. Seniūnas,
patekęs į tokią nemalonią padėtį pats pasikinkė arklį ir važiavo parvežti
šokiams merginų. Jos ir šį kartą atsisakė važiuoti, bet jis maldavo ir aiškino,
jog tai nieko blogo, jeigu pašoksią, aiškino, kokios gali būti pasekmės, jeigu
neišpildytų vokiečių pageidavimų. Galų gale merginos sutiko važiuoti, bet
važiuodamos verkė, sakydamos: "gal užrūstinom Dievą, kada su lietuviais
kareiviais nešokom (tai buvo 1939m., kada lietuvių kariai žygiavo į Vilnių) , o
dabar reikės šokti su vokiečiais".
Tada nieko blogo neatsitiko, vaišėmis ir šokiais ūkininkai
atsipirko nuo duoklės.
Vokiečiai fašistai savo tikrąjį veidą parodė šaudydami žydus.
Išnaikinus žydus eilė būtų atėjusi mums, vienaip ar kitaip lietuviams vietos
Lietuvoj nebebūtų likę, žinoma, jeigu vokiečiai būtų laimėję karą.
Pasigirdo dundėjimas rytuose tartum griaustinis, žmonės
neturėdami tikros informacijos ir nežinodami kas gi dedasi, spėliojo (ar kas
nors buvo pasakęs), kad tai partizanai užfrontėje sprogdina bombas. Tai buvo
netiesa, nes iš tikrųjų artėjo frontas ir kaskart vis garsiau girdėjosi
bombardavimas. Matėsi, jog vokiečiai pakriko, pradėjo kasti apkasus ir trauktis
atgal prie Vokietijos sienų. Frontas jau buvo Lietuvoje ir artėjo antroji sovietų okupacija. Tai žiauriausias laikotarpis
Lietuvos istorijoje, kokios nėra buvę.
Tėvyne Lietuva, mūsų Motina! Tu visus mus
glaudei po savo sparnu, visiems po lygiai dalinai savo šilumą ir duoną,
nežiūrint ar tai rusas, lenkas, žydas ir kiti. Mes visi buvom vienodai
lygūs, kurie gyvenom po taikiu Tavo dangumi, gražiai sugyvenom, nešaudėm
viens kito. Tik okupacija, pakeisdama okupaciją, sukiršino, supjudė
mus.
Antroji sovietinė okupacija mirtinai sužeidė Tave,
Tėvyne, iškilo galutinis pavojus Nepriklausomybei. Ir Tu šaukei į
pagalbą visus mus, savo vaikus:
Menu, šaukei, kai verkė vėjai,
Šaukei Tu mirštančiu balsu
Ir išėjau į juodą naktį
Sakei: Drąsos! Ten bus klaiku.
(iš partizanų dainos)
Išėjo į juodą klaikią naktį
mokytojai ir moksleiviai, palike, klases ir suolus, išėjo karininkai, kurie
dar buvo likę gyvi, išėjo ir klumpėti kaimo berniukai - artojėliai.
Skubėjo kaip tikri donorai, atiduoti savo jauną
karštą kraują, kad nenustotų plakusi Tavo širdis, Tėvyne. Ir
krito nelygioj kovoj keliasdešimt tūkstančių narsių, bebaimių,
gražiausių žiedų - Lietuvos partizanų. Tarp jų krito ir
trys mano broliai: Povilas, Bronius ir Stasys, vos sulaukęs šešioliktojo
pavasario.
.... O dabar apie Antrą bolševikinę okupaciją
ir jos pradžią.
Jei rasite klaidų arba turite foto medžiagos rašykite į valstybe@yahoo.com
| |