LIETUVIŠKOS DEGTINĖS ISTORIJA

Prieš pradedant skaityti šį rašinį apie senovės Lietuvos svaigiuosius gėrimus, įsipilkite (jei jums daugiau nei 21 metai) į įkaitintą storasienę mažulytę taurelę šlakelį pašildyto iki 50 laipsnių tikro naminio krupniko (tik jau pačiu blogiausiu atveju gali būti Kauno “Stumbro” prastas krupnikas, bet jokiu būdų ne šleikščiai saldus, glicerininis “Vilniaus degtinės” likeris), pauostykite, pajuskite šilumos skleidžiamą aitrų ir įstabų medaus aromatą, gurkštelėkite, palaikykite truputėlį burnoje, pamažu nurykite, stipriai priglauskite liežuvį prie gomurio, kad visais liežuvio receptoriais pajustumėte jo aštriai fantastišką skonį, užsimerkite ir, kai Jus užplūs Lietuvos pievų gėlių kvapai bei išgirsite žolynuose triūsiančių bitelių dūzgesį, plačiau atmerkite akis ir ... jau galite skaityti...

Degtinės atsiradimo priešistorija

Svaigiuosius gėrimus žmonija pradėjo gamintis nuo tada, kai tik ji pati atsirado. Įvairios rasės, giminės ir tautos, priklausomai nuo gyvenimo sąlygų, supančios aplinkos atrasdavo jiems prieinamus būdus gamintis svaigalus. Pirmieji homo bibiens (žmogus geriantysis), matyt, bus atsiradę Afrikoje – pirmosios žmonijos lopšyje, kurios gamta pati pateikdavo įvairiausius augalus gyvūnijai svaigti, o vėliau, nusižiūrėjus, ir žmonijai svaigintis.

Amerikoje ne tik džiunglės išmokė vietinius gyventojus gamintis įvairius svaigalus, ne tik indėnai žemdirbiai mokėjo gamintis svaigius gėrimus iš manijokos, bet net ir dykumoje gyvenantys indėnai svaiginosi iš mėlynųjų agavų vaisių sulčių pagamintais raugais, kurie vėliau tapo ir lietuviams jau žinoma tekila.

Azijoje klajoklių tautos pradėjo svaigintis raugintu kumelių pienu – kumisu, žemdirbių tautos - palmių syvų, bambukų, ryžių ir pan. augalų raugais. Taip Babilone buvo atrastas alus, vynuogių vynas ir vėliau arabų atrasta vynuogių degtinė, pergalingai užkariavę visą pasaulį.

Į Europą svaigiuosius gėrimus atsinešė čia susikrausčiusios indoeuropiečių gentys. Iš visų indoeuropiečių daugiausia svaigiųjų gėrimų mokėjo gamintis baltai, - tai ir kumisas (Lietuvoje buvo gaminamas net iki XIX amžiaus), ir gira, ir alus, ir ypatingas, išimtinai baltų svaigusis gėrimas – midus, ir svarbiausiais baltų, o ypač lietuvių išradimas - degtinė iš javų.

Jei Senovės Graikijoje daugiausia būdavo svaiginamasi vynuogių vynu, tiesa atskiestu su vandeniu, nes blogas tonas būdavo gerti gryną vyną, tai romėnai vyną pradėjo gerti ne tik gryną, bet ir išmoko iš rytų šalių gaminti dar stipresnį svaigalą - grapą – degtinę iš vynuogių, o armėnų protėviai urartai – čačą. Į Europą susikraustę bulgarų ir vengrų gentys atsinešė mokėjimą gaminti palinką – degtinę iš slyvų.

Baltų, t.y. lietuvių svaigusis gėrimas degtinė buvo perimta ir kitų žemdirbyste besiverčiančių indoeuropiečių, ypač po didžiųjų kryžiaus karų prieš lietuvius. Taip germanai išmoko gamintis iš javų silpną šnapsą,  airiai - viskį, o galų palikuonys prancūzai - konjaką.

Lietuviai pirmieji pasaulyje išrado degtinės gamybą iš javų

Kelno geografas Georgas Braunas, 1523 metais išleidęs pasaulio miestų atlasą, trečiajame tome 59-jį planą paskiria Lietuvos sostinei Vilniui. Šalia šio Vilniaus plano atlase labai kruopščiai aprašytas XVI amž. Vilniaus miestiečių gyvenimas. Be karališkųjų Aukštosios ir Žemosios pilies, diduomenės rūmų ir bažnyčių pristatymo, G.Braunas nusako ir miesto prastuomenės (plebso) gyvenimą. Apie Vilniaus miestelėnus G.Braunas rašo: “Kiekvienam leidžia ramiai įeiti į savo namus, atsisėsti prie židinio ir vieną gurkšnį alaus, degtinės ar midaus išgerti nemokamai ir paskui išeiti. O jeigu jau kas daugiau geria, jeigu pusryčius arba pietus su šeimininku valgo, tada reikia mokėti, tačiau taip mažai, kad iš tikrųjų tvirčiausias vyras už 4 pinigėlius gali nusipirkti tiek maisto, kad jam drąsiai užteks visai dienai”

Pirmieji pasaulyje degtinę iš javų pradėjo varyti lietuviai !!! Kad ir kaip rusai dabar propoguoja, kad, būktai, jie XVII amžiuje bus pradėję degtinės gamybą, nei istoriniai, nei jokie kiti šaltiniai to patvirtinti negali. Bet rusai nesėdi sudėję rankų, - vyksta pašėlęs vajus įteigti visiems, kad rusai būktai yra atradę degtinę. Net lietuviškame internete visokie „propoguotojai“ mažai išprususiems lietuvaičiams mėgina įdiegti, kad degtinė yra rusų atrastas gėrimas. Štai vienas toks šauklys teigia, kad 1174 m. Viatsko metraščiai rašo, kad rusai gamino degtinę. Tai visiška nesąmonė. Visų pirma istorikai jokių Viatsko metraščių nežino, bet jei minima Viatka, tai tais metais Viatkos net nebuvo, - ji buvo įkurta XIV amž., o be to ji priklausė ne Rusijai o Kazanės totorių chanatui, o totoriai sulyg savo religijos dogmomis  niekada nei vyno, nei juolab degtinės negėrė ir niekada negamino.

Nesenai, t.y. 2003 spalio 14 d internetinė svetainė Delfi.lt paskelbė dar vieną  „sensaciją“, kad būktai degtinę bus atradę rusų vienuoliai Maskvos Kremliuje prieš 500 metų., t.y. 1503 metais. Čia tai jau visiškas nonsensas. Pirma, Maskvos Kremlius visą laiką buvo Rusijos carų rezidencija, o ne koks nors vyrų vienuolynas. Antra, - Rusijoje tais laikais pravoslavų tikyba rusams griežtai draudė gerti įvežamą iš Lietuvos degtinę (žiūr. Lituani M. De moribus tartarorum, lituanorum et maschorum, Basileae.MDCXV). Tad jei kas ir rado Maskvos Kremliaus rūsiuose kelis degtinės butelius, išlikusius nuo tų laikų, tai tikrai yra iš Lietuvos atvežta degtinė, nes ją mėgo ne tik rusų bojarinai, bet ir carai, ir iš lietuvių pirklių pirko bei krovėsi nemažas jos atsargas savo rūsiuose.

Rusai tikros degtinės gaminti nemokėjo iki tol, kol rusų chemikas D. Mendelejevas (1834 –1907 m) neatrado spirito rektifikacijos. Jis taip pat pirmasis pasiūlė spiritą su vandeniu maišyti ne pagal tūrį, o svorį, - ko nūnai nežino Vakarų Europos visokiausių ypatingai prastų degtinių gamintojai. (Nusipirkę kokios nors “gorbačiovkos”, “putinovkos” ar “kremliovkos” niekada nerasite, kad jose būtų vienodas procentas alkoholio, kas įrodo, kad Belgijoje, Vokietijoje ar dar šiaip kur kitur daro iškvaišusiems skirtą “šamurliaką” – prastą spiritą lygiomis dalimis atskiedžia vandeniu, - pijokai ir taip išgers, jie skirtumo jokio nejaučia, tiems svyrūnėliams gi nesvarbu kad vakarietiški alkoholio procentai irgi pastebimai svyruoja...)

Vandens litras kambario temperatūroje sveria lygiai kilogramą, o spirito litras – 795 gramus. Pati geriausia degtinė pagal D.Mendelejevą gavosi sumaišius 57,94520547 gramo spirito su 600 g vandens. Būtent šita sudėtis ir yra klasikinio stiprumo – 40 procentų, bet ne laipsnių. Laipsniais degtinę, kitus svaigiuosius gėrimus arba vynus matuoja tik visiški neišmanėliai.

Ir senovėje, ir dabar rusai kaimuose degtinės nemokėjo ir nemoka gaminti, - senovėj jie gerdavo perrūgusią girą  - “самогон”, “cивуха”, ”брандахлыст ” - 15-20 laipsnių stiprumo svaigalą. Štai kodėl rusai savo svaigalus gerdavo stiklinėmis arba net kibirais... O ukrainiečiai, išmokę degtinės varymo iš lietuvių, bet neturėdami daugiametės patirties, išsivarydavo apie 25 – 30 laipsnių stiprumo balzganą svaigalą “горилка”, turintį savyje visus spiritus ir vandens garus. Ir nors ukrainiečiai net tris šimtus metų išbuvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdžioje, bet taip geros degtinės išsivaryti ir neišmoko. Matyt, pirklių atvežama degtinė iš Lietuvos buvo pigiau nusipirkti, nei pasidaryti, o pasidarymui juk buvo reikalingas ir išmanymas,  ir patirtis.

Tuo tarpu Lietuvoje degtinė iš javų  buvo varoma jau mūsų eros pradžioje. Girą, alų ir midų lietuviai d a r y d a v o, o degtinę  v a r y d a v o, degindami (kaitindami) specialiai iš javų paruoštą brogą tiek, kad ji jokiu būdu neužvirtų, o išgaruotų degtinė – iš čia ir pavadinimas  - DEGTINĖ. (Beje, vienintelis terminas pasaulyje, nusakantis svaigiojo gėrimo gamybos procesą (!), - šis lingvistinis–semantinis argumentas yra archaiškiausias pasaulyje. Wiski – gi reiškia “vanduo” pagal senąją anglo-saksų kalbą. Le de vi – irgi “vanduo” pagal senąją prancūzų-galų kalbą, net prastą vyno degtinę-konjaką vėliau pavadino ne savo vardu, o Konjako miestelio pavadinimu). Senovės lietuviai iš patirties žinojo, kad etilo spiritas išgaruoja 78,3 laipsnių temperatūroje. Net ir dabar geri naminukės varytojai plika ranka nustatinėja ir reguliuoja, kiek reikia deginti (kaitinti) brogą, kad gautųsi švari kaip ašara, be  jokių pašalinių (kitų spiritų, fuzelių) kvapų ir priemaišų  60 – 70 procentų stiprumo naminukė.

Tikrieji degtinvariai taip pat žino, kad varant degtinę, nuodingas metilo spiritas išsiskiria anksčiau – prie 71 laipsnio temperatūros. Nūdienos degtinės gamybos technologai, ypač iš Rusijos ir Europos, kur degtinės niekas nemokėjo gaminti, nesupranta, kaip lietuviai senovėje galėdavo rektifikuoti degtinę, ypač kai pati rektifikacija pasaulyje dar nebuvo žinoma ir atrasta.

Lietuvių protėviai pavojingąjį metilo spiritą rektifikuodavo labai paprastai, - degtinės gamintojams šiukštu (tabu) būdavo gerti pirmąjį degtinės kaušą, kurį būtinai reikėjo ir net nūnai reikia paaukoti dievams, išpilant degtinę žemėn. Šis paprotys  ir dabar gajus ir būtinas Lietuvoje, - varant naminę degtinę, pirmasis degtinės prilašėjęs kaušas jokiu būdu negeriamas, o per petį išpilamas žemėn, sakant  - “Dievams”. Žemaitijos kaimuose net ir šiandien tarp degtinvarių galima išgirsti sakant -  “Pirmuoje puodielii atidouk deivulelems”, “Katrus deivams nedoud, tam veizuolaa išvarv”, “ Pirma deivams ont sveikatas, paskiaus i žmogou”, “Douk deivou ont sveikatas, tumet i ons tavei dous”, “Pirmuoje degtinele nupilk deivulelem, je nenupelse, deivaa sveikataa atims”. Kiti spiritai, kurie pradėdavo garuoti aukštesnėse temperatūrose, degtinėn nepatekdavo, nes išmanantys degtinvariai įkaisti brogai iki tokios temperatūros tiesiog neleisdavo. Savaime suprantama tikros degtinės išeiga būdavo žymiai mažesnė (5-6 litrai iš 100 litrų brogos), nei dabartinių niekdarių. Savaime suprantama tikra, gerai išvaryta neturi šleikštaus fuzelių ir pridegimo skonio. Gerai išvaryta degtinė savo organoleptiniais rodikliais artimesnė yra šiuolaikiniai gamyklinei degtinei su vos jaučiamu duonos kvapu, o išoriniais rodikliais daugiau panaši į spiritą, nes vadinamieji “karoliukai”, kurie susidaro paplakus naminukę, rodo, kad ji išvaryta yra neteisingai ir joje yra fuzelių, kitų nepageidaujamų spiritų ir net vandens perteklius.

Šiandien kai kas imasi teigti, kad pirmieji išvarytos naminukės lašai yra patys stipriausi. Matyt, jie niekuomet tų pirmųjų, ypatingai nuodingų lašų tikrai nėra ragavę, kaip ir niekuomet nėra mokęsi varyti tikros naminės javų degtinės. Tie “pranašai” netgi tikina, kad atseit dzūkai netgi kelis kartus naminukę išvaro, - tai irgi neišmanėlių supratimas apie degtinės kokybę. Aišku, jei varant degtinę, ji kaitinama iki tol, kol į degtinę išgaruoja ir privarva vanduo, tai suprantama, kad vandenį reikia dar kartą išgarinti. Bet tai jau ne degtinvarių, o brokdarių bėdos. Ir jei kas kaimuose pasiūlys kelis kartus varytos naminukės, būkite tikri, kad ją varė ne žinovai, o nemokšos.

Apie šitokią Lietuvos naminukės darytojų elementarią ir tik labai didelės praktikos ir patirties padiktuotą ir išmoktą rektifikaciją sužinoję žymiausi  Airijos ir Škotijos viskio gamintojai net amo netenka ir žemiai lenkia galvas, degtinės atradimo pirmenybę ir laurus iškart  pripažindami tik lietuviams, o airiai (pirmieji Britų salose pradėję gaminti viskį) tiesiai šviesiai prisipažįsta, kad tai, jog XIII amž. Airijoje vienu ir tuo pačiu metu buvo pradėtas gaminti viskis ir alus, įrodo, kad ši gamyba yra ne šiaip sau spontaniškai atsiradusi, o pradėta iš atsivežtinių receptų, ir, ko gero, iš Lietuvos.

Tas teiginys nėra iš piršto išlaužtas, nes airių legenda, kad būktai šventasis Patrikas airius išmokė gaminti viskį yra ne šiaip sau pramanas. Airių istorikų rasti rašytiniai šaltiniai nurodo, kad viskį ir alų (elį) liaudžiai pradėjo pardavinėti vienuoliai 1250 metais vieną ir tą pačią dieną, vieną ir tą pačią valandą.  (Vien tas faktas įrodo, kad airiai nei viskio, nei alaus nėra atradę, o pradėjo gaminti pagal jau turimą receptūrą). Nebūtų nieko stebėtino, jei ne vienas įdomus faktas – 1236 m. popiežius Grigalius IX savo bule paskelbė kryžiaus žygį prieš lietuvius, kuriame dalyvavo ir nemažas būrys karingų airių vienuolių. Ir reikia manyti, kad būtent iš šių žygeivių kuris nors ir bus iš Lietuvos parsinešęs alaus ir degtinės gamybos žinias ir receptūras.

 Airijos ir Škotijos viskio gamintojai, lankęsi Lietuvoje ir pamatę, kaip degtinė varoma namų sąlygomis beveik kiekviename Lietuvos kaime, pripažino, kad šį metodą žino tik iš rašytinių šaltinių, bet niekaip negalėjo nei suprasti, nei įsisavinti šios senovinės technologijos. Tos, kurią žino kiekvienas Lietuvos kaimo gyventojas ir, suprantama, reikalui esant moka ir sugeba savo reikmėm pasidaryti tikrai geros naminukės.

Beje, jau Lietuvos Statute buvo griežtai reglamentuotas apynių auginimas ir naudojimas. Štai 1588 m Lietuvos Statuto 10 artikule  nurodoma, kad „jeigu kas nuskynė arba iškirto svetimus apinynus, ir buvo išaiškintas tą darant pagal įstatymą, tai turi už padarytą nusikaltimą sumokėti 12 rublių grašiais. O jei kas medžių nenukirto, o tik apynius nuskynė, turi sumokėti tris rublius grašiais“. Nemaža apynių, taip pat kaip ir pelynų, stumbražolės, jonažolės, kraujažolės ir kitų kvapiųjų žolynų būdavo naudojama degtinės skonio gerinimui, trauktinių darymui.

“Trejos devynerios” seniausia pasaulio trauktinė

”Trejos devynerios” – 26-nių gydomųjų augalų (būtent 26-ių gydomųjų augalų, o ne 27, nes dvidešimts septintasis būdavo pats skroblas, t.y. šviežiai pagaminta skroblo statinė) trauktinė senovėje buvo varoma  naktį prieš Jonines, saulei nusileidus. Gydomieji augalai, tik žiniuonims (dar ankščiau – vaidiloms) žinomu būdu būdavo surenkami, atitinkamai sudžiovinami, specialiai sukomponuojami ir tik žiniuonims žinoma proporcija užpilamos tą trumpiausiąją metų naktį  i š v a r y t a  60 laipsnių stiprumo degtine. Užpylimo procesas atliekamas lauke, kad trauktinė per ilgiausią metų dieną įgautų kuo daugiau Saulės jėgos, galių ir energijos. Po Saulės nusileidimo trauktinę supildavo į šviežiai pagamintas būtinai tik skroblo statines, statines apipildavo tirpintu bičių vašku, pačias statines sudėdavo žemėje iškastuose rūsiuose ir ten hermetiškai uždaryta degtinė būdavo traukinama tris metus, tris mėnesius ir tris savaites.

”Trejas devynerias”, kaip universalų vaistą nuo peršalimo ir sąnarių ligų, karo žaizdų dezinfekavimo ir gydymo, organizmo tonizavimo ir profilaktinę priemonę naudojo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės riteriai ir kariai, kai Lietuva, XIII –XVII amž., būdama viena didžiausių ir galingiausių Europos valstybių, kurios teritorija buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros (apimdama šiuolaikinę Baltarusiją, Ukrainą ir Vakarinę Rusiją), turėjo daug kariauti, - iš Rytų saugodami Europą nuo totorių mongolų ordų (Lietuvos kariuomenė, XIII–XVII amž. turėdama pačią moderniausią Europoje ginkluotę, naudodamasi savo pačių talentingų karo vadų sukurtomis karo vedimo taktika ir strategija sumušė Batijaus kariuomenę ir taip sustabdė jų invaziją į Europą), o iš Vakarų – visus tuos ilgus amžius kaudamiesi su agresyviais kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais, atlaikydami  visos Europos riterių su Romos popiežiaus palaiminimu ir skelbiamais kryžiaus karais, veržimąsi į Lietuvą.

Lietuvos vyrai visą savo gyvenimą daugiausia praleisdavo karo žygiuose, tad gydomoji trauktinė “Trejos devynerios” net buvo įtraukta į kariuomenės proviantą, ką ir rodo  XV-XVI amž. senieji Lietuvos kariuomenės proviantų sąrašai. Beje, Lietuvos kariuomenėje girtų karių negalėdavo būti, nes už girtumą lauko hetmonas bausdavo labai paprastai, - kardu nukirsdavo galvą. Nes jei jau praradai galvą, tai tau jos ir nereikia...

Praėjus šešiems amžiams, t.y. 1878 m. “Trejos devynerios” pasirodo nedideliame Vokietijos miestelyje Velfenbiutelyje, bet jau kitu pavadinimu – “Jagermeister” – pagal vokišką skonį gerokai pasaldinta ir, vis dėl to, su etiketėje pažymėtu užrašu, kad receptas gautas iš Lietuvos vienuolynų. Tačiau, kai “Jagermeister” tampa žinomu visam pasauliui, tai ir užrašas, kad gėrimas pagamintas pagal Lietuvos receptūrą, jau nebededamas, o nuo 1954 metų jau rašoma, kad  “Jagermeister” gaminamas iš 57 žolelių.  Bet užtat dar išliko Vokietijoje gaminamų tų pačių gydomųjų žolelių “Krauter Meike” (būtent ant jų ir buvo pradėtas traukinti ”Jagermeister”) etiketėje nuroda, kad tai yra 27 vaistažolių mišinys pagal senovės lietuvių vienuolyno originalų receptą.

Lietuva, tuo tarpu, gamina Maskvoje (?!) patvirtintą neaiškios kilmės pigią trauktinę “trejos devynerios”  ir nūnai šituo alkoholikų pamėgtu svaigalu (ypač prastos kokybės yra AB “Vilniaus degtinė” trauktinė, pavadinta “trejos devynerios”) gali įrodyti tik tai, kad nuo sovietų okupacijos pasilikę ir dabar privatizuoti valstybiniai degtinės fabrikai senovinių garsiųjų lietuviškų degtinių gaminti ne tik nebemoka, bet ir toliau diskredituoja lietuvių nacionalinę degtinvarystę.

Prisiminkite, kaip Rusijos komunistų CK sekretoriaus Andropovo įsakymu buvo iškirsti Kaukazo, Krymo ir Moldavijos tik šiuose arealuose augę unikaliausių veislių vynuogynai  ir tuo buvo sunaikinti ne tik neįkainojami šių kraštų augalijos turtai, bet ir iš esmės pakenkta  jų  ekonomikai.

Taip ir Lietuvoje, - pasilikę nuo sovietinių laikų valstybinių degtinės fabrikų valdininkai, matyt, ir buvę pavaldūs Maskvai ir vykdė jos ekonominę politiką, - jokiu būdu negaminti aukštos kokybės senovinių lietuviškos degtinės gaminių, kad jie negalėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje su prastomis rusiškomis bulvių-javų spirito degtinėmis “Moskovskaja” ir “Stoličnaja”, o savo veiklos įvaizdžiui, savo  gamybos pateisinimui  “pagamindavo” kokį nors “geresnį”, bet būtinai prastą gėrimą, sukeldavo jų kainas ir taip dar kartą visam pasauliui paskelbdavo, kad Lietuvos Respublika iš vis nebemoka degtinės gaminti, tad ir jų gaminiai neverti dėmesio.

Nūnai Lietuvoje “Trejas devynerias” vieninteliai galėtų gaminti Alytaus “Alita”. Tam tiktų Kauno farmacininkų atkurta ne pati seniausia, bet neprasta 1931 metais “Farmacijos žiniose” įtraukta į “Patentuotų vaistų, leistų gaminti Lietuvoje sąrašą”  “Trejų devynerių” vaistinių augalų  sudėties receptūra. Tuos vaistinius augalus reikėtų traukinti 60 laipsnių rugine degtine skroblų statinėse tris metus, tris mėnesius ir tris savaites...

Jei šių gamybos sąlygų bus nesilaikoma, tai už senovinės lietuviškos degtinės “Trejos devynerios” vardo diskreditavimą, bei šiuo vardu spekuliuojančius ir vykdančius tautos genocidą  (vertimą alkoholikais)

bausti ne tik pačiomis didžiausiomis piniginėmis bausmėmis, bet ir iš vis uždrausti gaminti alkoholinį gėralą.

Lietuvių tauta šimtus metų kūrė  ir tobulino “Trejas devynerias” ne tam, kad pasigerti ir degraduoti, o tam, kad būti sveikiems ir darbingiems. Mažiausiai tūkstantį metų lietuviai “Trejas devynerias” naudojo kaip vaistą, o per 50 metų sovietų okupacijos metų, sovietų klapčiukai, vykdydami bolševikų nurodymus paversti okupuotus lietuvius alkoholikais, iš  “Trejų devynerių”  padarė nuodus... 

Raganų Raganos devyneria devynerios

Štai, kaip apie trejas devynerias rašo šviesiausios atminties žymiausia Lietuvos Žiniuonė botanikos ir farmakologijos mokslų habilituota daktarė Eugenija Šimkūnaitė:

„Trauktines pasidaryti, kad ir per vienerius ar kokius trejus metus, jau kiekvienas mokėjo, trejas devynerias (bent jau vienos rūšies) vėl kiekvienoj troboj sutaisyti galėjo, devyneria devynerioms surinkti – savo giminėj nors vieną išmanantį rasti galėjai...

Nelygu kas ir kaip darė, nelygi ir trauktinių vertė. Paprastąsias vaistams darydavo. Kartais itin svarbiam arba mielam svečiui užėjus – po burnelę įpildavo, svečią užgerdavo. Trejines dar labiau dabodavo, kur pagėlom eidami burnelę nunešdavo ar bobutei plėčkelę pasunkdavo, o jau trejų devynerių, kitas ir amžių įpusėjęs gerai kad vieną kartą ragavęs buvo. Devyneria devynerias tik retai kada ir po mažučiukę burnelę, tikrą pirštukėlį pasunkdavo, ir kaip kitaip sunksi, kad ir tokį išmetus, visas kraujas uliote suuliodavo, nuo krūtinės sunkumas nukrisdavo, akyse prašviesėdavo. Devyneria devynerias tik vaistams laikė, ir dar ne bet kokiems.

Nei gėrimus sutaisyti mokame, nei gerti juos išmanome: “sveiks-pasveiks“, kaip tie Platelių ubagai, - ir visas gėrimas, visas suėjimas. Kad seniau gerdavo, tai visam stalui, visam suėjimui patys išmintingiausi žodį tardavo, ir ne prastai pasakydavo, o oraciją tikrą. O kai kaimynas prieš kaimyną stiklelį paskambina, burnelę ar gorčių pakilnoja, negi geria „gurkt-mugurkt“, tartum iš troškulio krašto pirmąkart užstalėn įpuolę. Ir jaunas dienas parokuoja, ir darbus sumini, ir visos giminės sveikatos išsiklausia... Kad šnekėdamas stalas ir subyra, daina – visų viena, o senimo dainos, kad ir ne tokios trankios, bet su padūmijimais, su daugeliu posmų. Kol nuvinguriuos puskapis ar daugiau – vėl valandos reikia... Na, jaunimas tai greičiau gerdavo, tik užstalėn jo niekas nesodindavo – alaus ar midaus ąsočiu visą jaunimą apnešdavo, gana visiems ir garbės, ir putos gardumo. O kad kokią skardžiabalsę ar šaunų šokėją prie stalo pavadindavo, ar pats šeimininkas, ar kas garbingų svečių „kepurną gorčių“ ar burnelę „macnos“ paduodavo – grįždavo ne tiek nuo gėrimo, kiek nuo garbės švytėdamas. O kad paprasčiau, kermošiuj sueis penketas vyrų, sumaigys buteliuką (250 g), kol pakels burnelę du kartus – ne viena valanda praeis. (Taurelės talpa – 25 g, kleboniška – 50 g). Kad jau kas klebonišką išmeta – per tris parapijas girdisi. Nebemokame gerti, ...“

Lietuviai vieninteliai pasaulyje visi moka varyti degtinę

1511 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis leido Vilniaus pirkliams laisvai pirkti ir parduoti kiek nori grūdų, nes daug  jų miestiečiai sunaudodavo degtinės, alaus  ir giros gaminimui. Netgi specialiai įsikūręs Vilniaus salyklininkų cechas grūdus sudaigindavo, išdžiovindavo, rupiai sumaldavo ir parduodavo būtent degtinės ir alaus gamybai kiekvienam norinčiam, nes anais laikais, t.y. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais kiekvienas Lietuvos gyventojas turėjo teisę savo reikmėms gamintis alų arba midų, varytis degtinę...

Valstybinį monopolį degtinei Lietuvoje įvedė rusų okupantai po trečiojo Žečpospolitos padalijimo Jekaterinos II dektretu, kuris tebegalioja ir šiandien. Tiesa, Jekaterinos dekrete yra viena išlyga, - ji leido Lietuvos aukštuomenei varyti degtinę savo reikmėms, - kai kuriuose Lietuvos dvaruose būdavo varoma tokios aukštos kokybės degtinė, kuri drąsiai konkuravo su geriausiais prancūziškai konjakais (kas yra konjakas, - žino visi išmanantieji, tai yra bloga naminio varymo vyno degtinė su visomis jai būdingomis nevalytos degtinės priemaišomis ir karštojo varymo medžiagomis, fuzeliais ir tik apsukrių vertelgų išpūsta reklama tapusiu „tauriausiu“ pasaulyje gėrimu). Rusijos imperatorienė Jekaterina II mėgo Lietuvoje pagamintą degtinę, kaip ypač vertingą dovaną, įteikti karūnuotiems asmenims iš kitų valstybių bei kitiems žymiems svečiams, nes tais laikais naminės vyno degtinės – konjako, niekas nei vertino, nei už gerą gėrimą laikė.

Europoje tik Lietuvoje kiekviena kaime gyvenanti šeima (per 60% visų gyventojų), kad ir ką bedarytų besimainančios valdžios, kad ir kokių represinių priemonių besiimtų ir caro uriadnikai, ir sovietų milicininkai, ir be galo savi policininkai, nuo amžių mokėjo, moka ir šiandien dar varosi iš javų  naminę degtinę ir savo reikmėm, ir uždarbiui.

Aplinkinės slavų tautos (lietuviai  yra ne slavai, o indoeuropiečiai – baltai), rusai, ukrainiečiai, lenkai, gudai, naminės degtinės iš javų išsivaryti niekada nemokėjo ir nūnai nemoka. Jie iš duonos su mielėmis ir cukrumi (anksčiau,- medumi) užraugia girą, o kai ją perraugina, - gauna slavišką svaigųjį gėrimą – “самогон” (išvertus iš rusų – “pasidaranti pati”),  “брашку” (nuo slaviško žodžio – “rūgti” – бродить. Šitas “самогон”, “брашка”- perūgusi gira, priklausomai kiek dedama cukraus (anksčiau medaus), gali būti iki 15-20 laipsnių stiprumo.

Okupavę Lietuvą, komunistiniai rusai sulyg savo nemokšišku supratimu lietuvišką naminę degtinę irgi pradėjo vadinti “samogonu”, nors ji pagal visus savo parametrus principialiai skiriasi nuo rusiško perrūgusios giros “samogono”. O lietuviai, pamiršę savo degtinės istoriją, nesuvokdami skirtumo tarp naminės degtinės ir giros brogos, net ir šiandien naudoja etimologiškai neteisingą terminą – degtinę vadina “samogonu”, t.y perrūgusia gira.

Lietuvoje pačią geriausią naminę degtinę iš kviečių ar rugių išvaro Žemaitijoje Plungės rajono gyventojai, o iš rugių ar kvietrugių – Dzūkijoje, - Varėnos rajone ir Labanoro apylinkėse. Oficialiai naminę  ruginę degtinę “Samanė” pirmoji pasaulyje pradėjo varyti Alytaus AB “ALITA”. Jei lietuviai turėtų nors kiek savigarbos, orumo ir pasididžiavimo jausmų savo darbams, gaminamamiems gėrimams, tai visą pasaulį galėtų stebinti šiuo, kelis tūkstantmečius skaičiuojančiu svaigiuoju gėrimu... Beje, dabar ją jau varo ir dar kelios gamyklos, netgi estai pardėjo gaminti niekam tikusią naminę…

Tiesa, šiandien, kai Lietuva kenčia nuo ekonominių negalių, naminę degtinę gamina visi, kas netingi, net ir tie prasigėrėliai, kuriems rankos aukščiau autuko nebepakyla. Šiandien masiniam naminės degtinė varymui išminties ir patirties nebereikia, brogą daroma iš ko galima pigiau – chemizuotų javų, supuvusių daržovių ir vaisių, net ir raugintų išmatų... Varymui irgi išminties nebereikia – broga kaitinama iki tol, kol pradeda garuoti ne tik etilo bet ir visi nuodingieji spiritai ir net vanduo. Ir šis nuodingas skystis momentaliai realizuojamas. Nusivažiota tiek, kad daugelis lietuvių mano, jog šis svaigalas yra tikroji naminė degtinė.  O kai kurie “degtinvariai”, varantys degtinę sau, net giriasi, kad  specialiai du ar tris kartus pervaro arba “valo” kalio permanganatu, filtruoja per anglį…

Visi lietuviai žino, kaip reikia nustatyti tikrosios degtinės kilmę – yra daug būdų nustatyti kokybei (iš kokių javų, stiprumui, skaidrumui, grynumui ir pan.) Deja, šiandien masiškai kaimuose varomas  svaigalas daugeliu atveju jokiu būdu nėra naminė degtinė, o tikrų tikriausi velnio lašai…Ir dėl to kalčiausia yra valdžia, kuri nesupranta, kad degtinę lietuviai varė bei varys, ir todėl jos varymą reikia įteisinti, o gamybos technologiją ir kokybę reglamentuoti.

Pažiūrėkite su kokiu aplombu nūnai lietuvaičiai geria meksikietišką tekilą, ir jiems nė motais, kad tai šlykščiausiais svaigusis gėrimas pasaulyje, kurio muilo skonį būtina užmušti druska ir citrina, kuri nė per nago juodymą negali lygintis su tauria, aromatinga, kilminga javų namine degtine, bet tekila juk užsienietiška, o mažai išprususiam lietuvaičiui ir užsienietiškas š....  rožėmis kvepia...

Starka – tūkstantį metų senesnis ir daug kartų geresnis gėrimas už viskį

 ”Starka” – ypatinga, proginė degtinė, kuri būdavo gaminama pirmojo sūnaus – giminės pratęsėjo gimimo proga. Jau XV amž. Lietuvoje lankęsi ir jos buitį aprašę atvykėliai pastebėjo, kad Lietuvoje, kai pribuvėja iš pirties (gimdymas vykdavo tik pirtyse) pranešdavo gimus sūnui, kiemo arba giminės vyrai imdavo varyti degtinę, kurią supildavo į ąžuolinę statinę, apvaškuodavo,- apipildavo karštu bičių vašku ir užkasdavo į žemę taip, kad viršuje būtų vieno metro žemės sluoksnis. Ją atkasdavo ir vaišindavo svečius sūnaus vestuvių dieną, t. y. mažiausiai po 30 metų. Pats šios degtinės pavadinimas yra grynai lietuviškas, nuo senojo lietuviško žodžio “starkus”, - net ir dabar jis reiškia gandrą, ir tai yra susiję su lietuvių tautoje paplitusiu aiškinimu, kad, atsieit, naująjį vaikelį atneša gandrai, o kaimiečiai dar ir šiandien, pirkami šią degtinę, prašo, kad duotų ne “starkos”, o starkinės, t. y. gandrinės degtinės.

Ir nors nūnai kai kurie surusėję kalbininkai mėgina aiškinti, kad “Starka” bus atsiradusi iš slaviško žodžio “старая”, tai ... taip ir būtų “Staraja”, nes po to, kai rusai išmoko gaminti bulvių-javų degtinę, t. y. po Smirnovo degtinės gamyklos atidarymo, visos rusų bulvių-javų  degtinės tebeturi savo originalius ir nė kiek iki mūsų dienų nepakitusius pavadinimus: «Листовка», «Спотыкач», «Ерофеич», «Старомосковская», o sovietiniai laikais - «Московская», «Столичная», «Русская», «Кубанская», «Сибирская».

Be to, lietuviai iš degtinės gaminasi karčiasias ir saldžiasias trauktines, užpiltines, apkeptines, balzamus, likerius, ratafijas, o rusai moka gamintis tik  «наливки», - užpiltines, t. y. tai, - kas yra elementaru ir nereikalauja didelės patirties ir įgūdžių. Antra vertus, lingvistiniu požiūriu, žodis “starka” rusų kalboje neturi jokios semantinės reikšmės. O štai lietuviuose buvo net specialiai švenčiamos starkinės šventės, - XIX amž. viduryje Liudvikas Jucevičius rašė, kad kovo 25 d būdavo švenčiama Starko (dabar - gandro) šventė. Tą dieną kiekvienuose namuose būdavo keliamos vaišės, kaimynai lankydavo vieni kitus, būtinai ragaudavo starką, o užkandai patiekdavo kanapinių pyragėlių ir šaltanosių. Ir nors per Viešpaties apreiškimą pagal katalikišką tikėjimą turėdavo būti sausi pasninkai, senovinis pagoniškas starko (gandro) garbinimas buvo stipresnis, - žmonės “starkaudavo” – gūrinėdavo iš namų į namus, pamažėle aukštai keldami kojas tartum gandrai, beje tą dieną, nežiūrint į visus Advento draudimus, būdavo leidžiama tuoktis.

Viduramžiais, vystantis prekybai, degtinė tampa svarbia Lietuvos eksporto preke, nes tuo laiku nei Vakarų, nei, juo labiau, Rytų tautos degtinės iš javų dar nemokėjo gaminti, pvz., prekyboje su rusais degtinė buvo pagrindinis mainų objektas net iki XVIII amžiaus.

Viduramžiais Lietuvos pirkliai degtinę supildavo į ąžuolines statines ir per netrumpą kelionės vežimais arba vandens keliais laiką, kaitinant saulei ir visą laiką teliuskuojant, degtinė įgaudavo “Starkai” būdingą spalvą. Pirkliai, žinodami kiek daug metų trunka tikrasis “Starkos” brandinimas, netruko pasinaudoti šiuo atsiradusiu išoriniu panašumu ir, žinodami, kad perkantieji mažai nutuokia apie degtines, eksportuojamąją  į Rusiją degtinę pradėjo pardavinėti kaip tikrąją “Starką”.

Deja, deja, dabartinėje Lietuvoje, ypač AB “Vilniaus degtinė”, AB “Kauno Stumbras” gaminama “starka” pagal Maskvoje patvirtintą receptūrą, parduotuvių lentynas užgriozdę estų ir latvių “starkos” erzacai yra tik pasityčiojimas iš tikrosios “Starkos”, kurių šleikščiai saldus skonis nė iš tolo negali prilygti tikrosios “Starkos” fenomenaliai karališkajai kompozicijai: skoniui, spalvai, aromatui, grynumui, kondensacijai, stiprumui ir pan. Bet pragėrusiems protą lietuviams ir, juo labiau, samdytiems degtinės fabrikų valdytojams, dėl to nesopa galva. Šių gamyklų vadovams ir technologams nerūpi žvilgtelti į 1907 m Seinuose ir 1930 m Kaune išleistas knygeles apie tai, kaip pasigaminti senuosius lietuviškus svaigiuosius gėrimus.

Senovėje lietuviai ir patys gėrė, ir kitus degtine girdė

Daug degtinės mainais į brangiųjų žvėrelių kailius, potašą, smalą, medų, vašką, druską Lietuvos pirkliai išveždavo į Rusiją. Štai, netgi 1542 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, suprasdamas, kad negalima trukdyti geram bizniui, uždraudė imti kelių rinkliavą Bistricos ir Nemenčinės muitinės postuose už upėmis išplukdomą degtinę, kurią Lietuvos pirkliai išveždavo iš Lietuvos.

Mykolas Lietuvis 1550 metais savo rašytoje knygoje “Papročiai totorių, lietuvių ir maskvėnų”, skirtoje Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, išleistoje 1615 metais Bazelyje, rašė, kad rusai ir totoriai iš vis nevartoja svaigiųjų gėrimų. “Lietuviai maitinasi brangiais iš tolimų kraštų atvežtais valgiais ir geria daugelį rūšių vynų. Lietuvos miestuose jokių įmonių nėra tiek daug, kaip alaus ir degtinės bravorų. Šiuos gėrimus nešasi žmonės eidami į karą ir melstis. Totorius, tik paragavęs vyno, gauna aštuoniasdešimts lazdų ir turi sumokėti tiekos pat monetų baudą. O Maskvoje niekur nėra smuklės, nes jei nors vienas vyno lašas randamas pas namo šeimininką, tai namai sugriaunami, turtas atimamas, šeima ir kaimynai išplakami, o jis pats įmetamas ligi gyvos galvos į kalėjimą.  Su kaimynais taip žiauriai elgiamasi dėl to, kad jie įtariami žinoję apie šį bjaurų nusikaltimą ir laikomi šia yda taip pat apsikrėtę”.  Apie lietuvių girtuokliavimą XVI amžiaus pabaigoje Mykolas Lietuvis sako: “O musiškius gėrikus žudo ne valdžia, bet pats nesusilaikymas arba begeriant kilusios muštynės, kur neapsieinama be ginklų. Diena prasideda su degtine. “Vyno, vyno!” – šaukiama dar lovoje”.

Lietuviškas Krupnikas – tauriausias Europos likeris

Likerį iš medaus ir vaistinių žolelių pagamino M.K. Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiuje įkurdinti bernardinų vienuolyno vienuoliai, kurie, apsigyvenę Lietuvoje, vyną matydavo tik ant kunigaikščių ir diduomenės stalo.

1546 m Vilniuje Tilto gatvėje buvo pastatyti ir įrengti vyno rūsiai bei atskirai pastatyti vyno prižiūrėtojų namai (kažin ar atstatomuose Žemutiniuose Valdovų rūmuose bus degtinės, midaus ir vynų rūsiai? O gal Vilniuje kokia nors turtingesnė firma, pav. „Benneton Distributors“ arba „Mineraliniai Vendenys“ restauruos garsiuosius Lietuvos karalių vyno rūsius ir čia galės lankytis garbūs Lietuvos svečiai, turistai?). Beje, arkliais iš Vengrijos atgabento vyno transporto išlaidos sudarė 65,3 % jo kainos. Dar daugiau būdavo išlaidų, atvežant vyną iš Avinjono, kitų Prancūzijos regionų, pietų Vokietijos kunigaikštysčių, Italijos – Neapolio karalystės, Lombardijos, Toskanos, popiežiaus vyno daryklų. Nemažai vyno atveždavo ir Hanzos pirkliai, kuriuos nupirkdavo Vilniaus karališkųjų rūmų vyno prižiūrėtojai. Tad suprantama, kad vyną gerdavo tik turtingieji. Bernardinus, atvykusius iš pietinių Europos kraštų, ypač sužavėjo midus – svaigus nestiprus natūralaus medaus skonio ir aromato gėrimas. Šio gėrimo pagrindu bernardinai ir sukūrė krupniką.

Pirmą kartą oficialiai krupniku buvo vaišinami svečiai 1593 metais Nesvyžiaus Radvilų pilies  pastatymo proga. Štai šitą datą galėtume laikyti oficialia krupniko atsiradimo data. Aišku, jokiu būdu negalima šios datos dėti nei ant AB “Vilniaus degtinė” gaminamo glicerininio likerio, nei ant Kauno “Stumbro” gėralo, - tikrasis bernardinų sukurto krupniko receptas yra  kitoks (autoriui žinomas, kaip ir kiti senieji lietuviški gėrimai. Tikrąjį krupniką autorius sutiktų išmokinti gaminti tik Lietuvos bernardinus arba Kretingos pranciškonus, turinčius ypatingai geras sąlygas Krupniko brandinimui, bet jokiu būdu ne valstybines ar privačias įmones).

Medaus likeris krupnikas greitai tapo Lietuvos diduomenės, ypač ponių, mėgiamu gėrimu. Labiausiai krupnikas išgarsėjo po 1920 metų Nepriklausomybės paskelbimo, kai jis tapo Kauno aukštuomenės populiariausiu gėrimu. Juo buvo vaišinama aukščiausio diplomatinio lygio pokyliuose, vyriausybiniuose baliuose. Prezidentūroje ir įstaigose, klebonijose ir dvaruose prie kavutės krupnikas būdavo patiekiamas mažyčiuose krištoliniuose grafinėliuose su antpirščio dydžio taurelėmis. Dažnai kiekvienas dvaras, klebonija, netgi kiekvieni turtingesni namai krupniką darydavosi pagal savo sukurtą receptą,  - kokių tik per tą laikotarpį nebuvo sukurtų “krupnikų”, -  vyšninių ir citrininių, apelsininių ir mandarininių, badjano (žvaigždanyžio) ir kardamono, vyno ir šampano, monpansje ir rudojo cukraus, bet, (gaila sumenkinti tokią masišką kūrybą) tai buvo tik primityvus pamėgdžiojimas, nieko bendro neturįs su tikruoju krupniku. Beje, Smetonos laikais valdininkai nebuvo taip korumpuoti, kaip nūdieniai, kurie, saugodami lietuviškos degtinės diskreditacinę gamybą, su policijos pagalba yra paskelbę karą geresnės naminės degtinės gamintojams. Smetonos laikais buvo galima svaigiuosius gėrimus gamintis ne tik namuose, bet ir privačiai vystyti jų gamybą, - dar ir šiandien daug kas iš kauniečių prisimena L.Stankevičienės midus ir vynus, Lietuvos viešbučio gamybos Geltonąjį krupniką, Raudonąjį krupniką, Šermukšninę ir Šalmėtinę.

 Beje, panašiai apie tuos laikus ir lenkai pradėjo gaminti savišką, toli gražu iki tikrojo “krupniką”, bet jau gyrimosi buvo apsčiai, tiek daug, kad kai kurie kukliai neraštingi nūdienos lietuvaičiai net ir dabar mano, kad krupniką 1930 metais sukūrė lenkai, nors iš tiesų krupnikas Lenkijoe yra kruopinė sriuba, o „krupnik polski“ yra perlinių kruopų, bulvių ir jautienos sriuba (žiūr. „Kuchnia Polska“, Warszawa, 1971).

Įsidėmėkite, tikras lietuviškas krupnikas yra vienintelis pasaulyje likeris, kuris geriamas karštas,  pašildytas iki 50 laipsnių – taip juo mėgaudavosi Lietuvos vienuoliai bernardinai, didikai ir bajorai, (paklauskite ar nors vienas lenkas apie tai yra girdėjęs), nes tik taip skanaujant ir gardžiuojantis šiuo tauriu gėrimu atsiskleidžia visas jo originaliai įstabus, idealiausiai suderintas medaus, javų spirito ir kvapniųjų žolelių skonis ir nepakartojamas aromatas, primenantis nepereinamas girias, pievų žolynus su bičių dūzgesiu ir fantastiškomis mūsų vaikystės legendomis ir pasakomis...

Ir dvasiškiai turėjo naudos iš degtinės

Lietuvos vyskupai pajamų gaudavo ne tik iš mokesčių ir duoklių, bet ir iš alaus, midaus gamybos, degtinės varymo bei smuklių, esančių vyskupijos valdose. Kiekviena smuklė, esanti vyskupijos valdoje, vyskupui per metus turėdavo sumokėti po kapą grašių. 1501 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras, Domininkonams kuriantis Vilniuje, jiems davė žemę, šaltinius ir 4 smukles.

1511 m. liepos mėn. 22 d. Vilniaus magistratas kreipėsi į Lietuvos Didįjį kunigaikštį Žygimantą Senąjį užtarimo, kad miesto kapitula nesisvaidytų prakeiksmais ginčuose dėl degtinės varymo ir vartojimo. Ir kaip tikri lietuviai po 50 metų  (t.y. 1560 m.) smagių rietynių ir vaidų, sudarė sutartį tarp Vilniaus karaliaus pilies, miesto magistrato ir vyskupų jurzdikų dėl šių dalykų: 1) gyventi santaikoje; 2) 7 val. vakare gesinti židinius ir uždaryti smukles; 3) neiti į bažnyčią išgėrus; 4) nekelti naktimis triukšmo ir pan...

Na, o kiek svaigiųjų gėrimų viduramžiais buvo išgeriama, galima spręsti iš to, kad 1611-1614 metais Vilniaus amatininkų cechai savo pokyliams vien tik midaus turėjo 7523 statines... Pamėginkime paskaičiuoti, kiek to 20 –30 % svaigalo išplumpindavo kiauragerkliai amatininkai, jei vienoje statinėje telpa 100 litrų... Ko blogo, jau nuo tų laikų  prigijo pasakymas “girtas kaip šiaučius”...

Lietuviškas midus ne tik archaiškiausias svaigusis pasaulio gėrimas

Šiais laikais vieninteliai pasaulyje pagal tūkstantmetinius receptus įvairių rūšių midų  (nestiprus iki 20 % svaigusis idealaus medaus skonio ir aromato gėrimas, pats nuostabiausias, archaiškiausias, visus žymiausius pasaulio degustatorius stulbinantis ir žavintis svaigusis gėrimas) bei ypatingai galingas ir aromatingas medaus trauktines (balzamus), pagardintas kvapniosiomis žolelėmis ir taurintas vaistažolėmis: “Žalgiris”- 70%; “Nemunas” - 60%, “Suktinis” - 50% vieninteliai pasaulyje gamina nedideliame Lietuvos miestelyje Stakliškėse – “Lietuviškas midus” gamykla. Šie svaigieji gėrimai yra ne tik unikalaus savitumo archaiškiausi pasaulio gėrimai, jie būdingi tik Lietuvai ir būtent  jie galėtų išgarsinti  mūsų kraštą dar daugiau nei krepšinis.

Nors ir ką sakytum, nemoka stakliškiečiai nei reklamuotis, nei pasigirti, nei gerų degustacijų surengti. Štai kaip šių dienų Rusijos degtinės gamintojas Dovganj reklamuoja savo produkciją tarptautinėje rinkoje: buvo surengtas labdaros pokylis Versalio rūmuose, vaišės Paryžiuje Europos Rūmuose, Eifelio bokšto restorane, “Mulen Ružo” kabarete, ir Vakaruose, ir Rytuose ieškomi pirkėjai, kiekviename  kompetetingiausių gėrimų ar kulinarijos žurnale talpinama reklama, kad Dovganj vodka – elitinė produkcija, gaminama iš ekologiškai augintų rugių, spiritas net tris kartus išvalomas, o vanduo nedestiliuojamas, kad nedingtų jo gyvybingoji esmė.

O mūsose “Anykščių vynui”, gaminančiam spirituotą vyną (?!) ir įnirtingai vykdančiam tautiečių versmą alkoholikais, nežiūrint į alkoholinių gėrimų reklamos draudimą, valdžios vyrai, vietoje to, kad šią gamyklą uždarytų, o jos vadovus susodintų į teisiamųjų suolą už tautai vykdomą genocidą, leidžia reklamuotis kaip nori ir kur nori,.. o gal iš tikrųjų reikia lietuvių tautą (ir dar dvi paveldėtas kartas) išnuodyti, kad grynoje plynioje išaugtų absoliutūs abstinentai?...

Beje, kai kurios vyno rūšys, kaip cheresas, madeira, porto yra taurinamos mažu kiekiu vyno spiritu, kuris padeda vynui užauginti atitinkamas grybelių rūšis, kurios užsitraukia plona plėvele ant vyno paviršiaus ir taip jam suteikia atitinkamas charakteristikas. Mintis skiesti vyną degtine atsirado tik psichopato Griškos Rasputino makaulėje. Panašiai vyną “stiprinti” bulviniu spiritu sugalvojo ir įdiegė bolševikinio mąstymo iškreipta smegenine rusų technologai, o gal tai buvo daroma ir specialiai, nes sulyg “tautų tėvu” galvažudžiu Stalinu girtą liaudį buvo lengviau valdyti.

Prie tų ateities abstinentų dauginimo ir esančiųjų triučijimo dabar ypač kryptingai ir esmingai dirbama alaus frontuose. Negalime, gi, teigti, kad Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, Sveikatos ministerijoje, sveikatos ir higienos centruose visi be išimties yra neišmanėliai, būtų neteisinga, - yra ir protingų žmonių, išmanančių kuo skiriasi alus nuo perrūgusios brogos - samagono, kuri, kaip jau minėta aukščiau, Rusijoje būdavo ir 20 laipsnių stiprumo...

Taigi, nuo šiandien visas Lietuvoje leidžiamas stipriasiais alaus rūšis reikėtų vadinti ne kokiu nors alaus vynu, kobromis ar kitokiais pritrenkiančiais pavadinimais, o tikruoju jų vardu – samogonu !

Degtinės monopolis – tautos vertimo alkoholikais garantas

Va, kaip viskas apsisuko, ir vis per tą pasitubobę kuršiškos-vokiškos kilmės Jekateriną, Rusijos imperatorienę, kuri, pinigų besigvieždama, įvedė Rusijoje degtinės prekybos monopolį, - geriausias pavyzdys, kaip reikia savo pavaldinius nugirdyti ir amžiams prieš visą pasaulį pijokais paversti. (Keistos asociacijos kyla, kai netyčiomis sulygini Jekaterinos II įvestą degtinės monopolį su šių dienų seimūnės Veisaitės desperatiškai agresyviu draudimu bei nenoru leisti Lietuvos žmonėms varyti gerą degtinę). Tos pačios politikos laikėsi ir Rusijos finansų ministras Kuršo vokiečių kilmės grafas S.Vitė, 1901 metais įsakęs Maskvoje pastatyti degtinės gamyklą “Kristal”. Bet, prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, pats imperatorius Nikolajus II savo įsaku šią gamyklą uždarė, kad “ išlaikyti blaivybę tautiečių protuose karinių batalijų periode”.

 Sovietiniai tironai, kurie puikiai žinojo, kad prasigėrusią tautą lengviau valdyti, o “girtais” pinigais lengva pasipildyti sau kišenes, 1923 metų specialiu Sovnarkomo įsakymu degtinės gamyba vėl monopolizavo, o Maskvos degtinės-likerio gamykla (buvęs “Kristal”) tapo Rusijos degtinės gamybos flagmanu.

Ne ką nuo anų laikų valdonų skiriasi ir nūdienos Lietuvos valdžios žmonės, griežtai laikydamiesi net ne sovietinių, bet dar carinės Rusijos monopolinių nurodymų ir įstatymų, nors pati Rusija jų jau senai atsisakė ir leidžia išmanantiems verslininkams gaminti „vodkas“. Carinės Rusijos įstatimdavystėje tebegyveną Lietuvos seimūnai nesvietiškais muitais užbarikadavo įvežtinį tikrą vyną, tuo proteguodami Anykščių spirituoto vyno “rašalo” gamybą, nuo kurio tautą tampa alkoholikais, bepročiais ir savižudžiais.

Rusai senovėje degtinės gaminti nemokėjo

Rusai lietuvių pirklių atvežtą degtinę vadino “водка”. Šį terminą šnekamojon kalbon įvedė pravoslavų dvasininkai, įnirtingai kovoję su įvežama lietuviška degtine, su rusų tautoje prasidėjusiu girtavimu. Pagal senąją rusų kalbą “водка” reiškia “bjaurvandenis”, o popų ir prastuomenės kalboje “vodka” įgavo dar šlykštesnį pavadinimą – “šūdvandenis”.

Netgi kai Smirnovas XIX amž. pastatė pirmąjį Rusijoje degtinės fabriką, tai neišdrįso savo degtinės pagal prastuomenę pavadinti bjauriai negražiu žodžiu “водка”, kuris jo gaminius galėjo paversti tik “šūdvandeniu” ir savo gaminių etiketėse rašė aukštuomenei ir rusų inteligentams labiau priimtiną, tauresnį pavadinimą – “Белое вино” (baltasis vynas), o kiek vėliau pradėjo gaminti kitą degtinę – “Столовое вино” (stalo vynas). Beje, tas “baltasis vynas” buvo gaminamas iš bulvinio ir javų spirito pagal D. Mendelejevo sukurtą technologiją ir net iš tolo savo kokybe negalėjo lygintis su Lietuvoje gaminamomis grynomis javų degtinėmis.

Mūsų dienomis, norint padidinti degtinės paklausą Rusijoje, vėlgi buvo prisiminti Smirnovo pirmųjų degtinių pavadinimai, netgi nesuprantant, kodėl degtinė seniau taip buvo vadinama, ir, štai, Maskvoje ir Petrograde jau galima gauti degtinės “белое вино” ir “столовое вино”...

Po spalio revoliucijos, kai Rusiją ėmė valdyti “virėjos”, tuoj buvo išguitas pirklių ir husarų Kliko šampano gėrimas kibirais nuo pat ryto, buržujiškai užkandant “jerubėmis su ananasais”, ir įvestas šlapios duonos valgymas stiklinėmis... Ir kas per septyniasdešimtmetį “virėjiško” valdymo neišmirė badmečiais, nenusibaigė klipatomis konclageriuose, tas tapo amžinais “vodkos” garbintojais, ypač jei užkandai galėdavo krimstelti svogūno ar raugintų kopūstų...

Pavadinimas “водка” pasaulyje išpopuliarėjo sovietmečiu, praėjusio amžiaus 70 metais, kai rusai, o teisingiau “Sojuzplodeksport” į Vakarus pradėjo eksportuoti ”Столичная водка” ir “ Московская водка”, o su jais pradėjo konkuruoti Smirnovo palikuonys, pradėję gaminti “Smirnoff Vodka”, na ir taip išpopuliarėjo, kad dabar “vodkas” gamina, kas tik netingi, net ir tos tautos, kurios niekuomet panašių gėrimų nėra nei gėrusios, nei gaminusios.

Lietuviai gerti degtinės nebemoka

O mes, mužikiškai nuolankūs lietuvaičiai, praradę savo orumą ir garbę, kliukiname savo pačių išrinktos valdžios toleruojamą kontrabandinį “pilstuką”, nes dabartinė valdžia, atsisakiusi ilgaamžės Lietuvos karalių patirties ir perėmusi rusų okupantų iždui naudingą valstybinį monopolį, degtinės kitiems savo piliečiams nebeleidžia gaminti, parduoti, ir garsinti Lietuvos vardą...

Beje, tie patys itin prasto kaimietiško fasono valdžios vyrai ir nuvorišai gerti degtinės, kaip gerdavo Lietuvos didikai ir bajorai arba net paprasti kaimo žmones,  nemoka, -  jie geria taip, kaip juos 50 metų mokė “didieji  nusigėrę broliai”,  - įsipila kambario temperatūros įšilusios degtinės vos ne pusę stiklinės, visą ją suverčia į gerklę ir tokią šlykštynę nuriję, dar ilgai raukosi ir trūkčioja, savo grimasomis ir elgesiu prie stalo greičiau primindami beždžiones, nei civilizuotą žmogų.

O jūs pamėginkite taip, kaip Lietuvos bajorai gerdavo degtinę senovėje – gerai atšaldykite degtinę (bepigu dabar tai daryti, kai kiekvienuose namuose yra šaldytuvai). Įsipilkite tokios atšaldytos iki aliejaus klampumo degtinėlės į mažytę, net iki ledukų atšaldytą taurelytę, tada pakelkite prie nosies ir pauoskite, kaip nuo jūsų rankų šilumos degtinėlė skleidžia gaiviai aitrų aromatą, dabar gurkštelėkite mažulytį gurkšnelį, palaikykite ant liežuvio, leiskite, kad ją pajustų visi liežuvio receptoriai, kad degtinėlė susimaišytų su gausiai pradėjusiomis išsiskirti seilėmis ir tik tada nurykite. Dabar sekite, kaip ji teka į jus, šildydama visą organizmą, lukterėkite, kol išsisklaidys. Po to gurkštelėkite dar antrą mažulytį gurkšnelį, vėlgi elkitės, kaip jau minėta, - bet dabar pajusite, kaip degtinėlė pasiekia kojas. Po trečiojo gurkšnelio pajusite, kaip degtinėlė pasieks jūsų galvelę, paaštrins mintis, atriš lėžuvėlį...Čia ir sustokite, - užteks. Taip bajoriškai gerdami degtinėlę apturėsite nenusakomai gerus pojūčius, niekuomet nebūsite girtas ir šlykštus aplinkiniams, bus ir sveikatai geriau, ir sau maloniau... 

Na, o jei kokiame nors restorane, kavinėje ar bare išdrįs jums ir jūsų svečiams pasiūlyti neatšaldytos iki klampumo degtinės ir ne su ledukais aplipusioje taurelytėje, kuo skubiau palikite šią užeigą, nes čia dirba visiški nemokšos ir vėplos, kurie ne tik nežino kaip reikia patiekti degtinę, bet ir vietoje kiaulienos kokią nors pastipusią katę ar žiurkę iškeps...

Eskaluojamas istorinis ir geografinis O. Balzako analfabetizmas

Užtat mes, liokajiškai nuolankūs lietuvaičiai, niekam nieko nesakydami, piktdžiugiškai kukliai sau į pažastį kikename, kai kulinarijos ar svaigiųjų gėrimų žinynuose randame O. Balzako paskleistą gandą, kad atsieit, degtinė pirmą kartą buvo pagaminta XVII amžiuje lyg ir Lenkijoje, lyg ir Rusijoje, kažkokiame Viatkos forte...Galėtume atleisti didžiajam rašytojui jo istorinį ir geografinį analfabetizmą, matyt, pirmą kartą įkaušusiam nuo degtinės Peterburge per E. Hanskos lankytuves, bet kad ši nesąmonė Vakarų Europoje kartojama iš kartos į kartą, suplakant į vieną krūvą Rusiją, Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę ir Lenkiją, lyg Viatka būtų buvusi kažkur apie Kronštatą , o gal ir Krokuvą...

Svarbiausia, kad šios nesąmonės niekas nepaneigia, nes dabartiniame kare dėl degtinės rinkų tarp Rusijos ir Lenkijos ši absurdiška informacija yra pagrindinis argumentas, įrodantis, kad degtinę “net 100 metų  anksčiau” jau mokėjo gaminti rusai, o ne lenkai.

Tačiau žinant, kad Viatka tuo metu priklausė Kazanės chanatui, tai degtinę turėtų būti pradėję gaminti totoriai, bet juk totoriams iš vis draudžiama ne tik gaminti, bet ir gerti svaigiuosius gėrimus. Tai kaip jie galėjo degtinę gaminti, jei jos iš vis negamino?..

Afera, apėmusi du šimtmečius

1978 metais Lenkijos Valstybinė degtinės monopolija Tarptautiniame arbitraže mėgino įrodyti, kad užsienio rinkoje teisę reklamuoti ir parduoti degtinę turi tik Lenkija, nes degtinę iš javų pirmieji pradėjo gaminti lietuviai, o vėliau ir iš jų išmokę lenkai. Sovietų sąjunga tuoj pat sureagavo ir, pasitelkusi prityrusius diplomtus ir tarptautinio lygio juristus, keturis metus bylinėjosi su lenkais, kol rusams buvo patvirtintas prioritetas degtinės pavadinimui “vodka”.

Štai čia išlenda vienas įdomus personažas – sovietinės Rusijos bendrovės “Sojuzplodeksport” jaunas Rusijos žydelis juristas Jurijus Jurasovas, “atradęs” nenuginčijamą argumentą degtinės rusiškajai kilmei įrodyti, - tarptautiniam arbitražui užteko J.Jurasovo įrodymo, kad Rusijoje į samogoną (t.y. perrūgusią girą) būdavo dedami apyniai “chmelj” ir todėl samogono išgėrę rusai tapdavo “chmelnije” – t.y. apspangę, girti…

Pažiūrėkite koks dabar vyksta karas Lenkijoje dėl 31 degtinės gamyklų privatizavimo. Jau dabar iki padebesių visuose užsieniuose keliamas lenkų “Wiborowa”, bulvinio šnapso “Šopen” ir nuo lietuvių nusikopijuotos stumbrinės –“Zubrovka” reitingai, o vilniečiai degtinvariai, šių dalykų net nežinodami, net prastą lenkų „Sobieskio“ degtinė ėmėsi gaminti ir reklamuoti.  

Lietuvoje kiekvienas žino lenkiškų degtinių “kokybę”, ypač bulvinio, - eilinis kaimietis kokiame nors Šilutės rajone ar net Suvalkijoje palei lenkus, už jokius pinigus nesutiks gadinti gero savo vardo, varydamas degtinę iš supūdytų bulvių, nes bulvinė degtinė, kad ir kaip ją valytų, vistiek atsiduoda  anuo galu...

J. Jurasovas visai nesenai gviešėsi nupirkti visas Lietuvos degtinės gamyklas. Jo ėjimas buvo labai gerai apskaičiuotas ir pamatuotas. 1989 m. jis Maskvoje įsteigė bendrovę “Sojuzplodimport” su filialu Klaipėdoje. Bendrovė per Klaipėdos uostą importuodavo į Rusija daržoves ir vaisius (kai kas nubyrėdavo ir Lietuvai), o eksportuodavo rusiškas degtines “Stolichnaya”, “Moskovskaya”, “Ruskaya” ir “Limonaya”. Per “Sojuzplodimport” machinacijas Rusijos biudžetas prarado 40 milijonų JAV dolerių ir J. Jurasovas turėjo bėgti iš Rusijos. Kelis kartus pakeitęs pavardę dabar jis gyvena Latvijoje, valdo Estijos ir Latvijos degtinės gamyklas bei gausiai investuoja į Latvijos politiką.

Kiek J. Jurasovas, ar kaip ten jis vadinasi (kai kas sako, kad šiandien jis yra Jurijus Šefleris, bendrovės “S.P.I.Group” savininkas, ieškomas Interpolo) sukišo Lietuvos politikams, - niekas nesužinos, bet faktas lieka faktu, kad Jeronimas Kraujelis vienu plunksnos brūkštelėjimu (J.Šefleriui Rusijoje iškelti kaltinimai pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 119 straipsnį – grasinimu nužudyti vieną iš aukštųjų Rusijos žemės ūkio ministerijos pareigūnų), Lietuvos Seimas didžiąja balsų dauguma panaikino kelis tūkstančius metų lietuvių sukurtą ir puoselėtą taurų degtinės pavadinimą J.Jurasovo laimėtu ir valdomu pavadinimu “vodka” (t.y. pagal pravoslavų popų terminiją –“šūdvandeniu”).

Latvijoje  degtinės gamyklų privatizacija spaudoje buvo pavadinta “alkoholio karu”, nes buvo nušauti degtinių gamyklų vadovai, kėsintasi į Finansinės policijos darbuotojus. Reikia tikėti, kad Lietuvoje tas pats karinis scenarijus nepasikartos, - lavonų nebus, nes lietuviai jau įvykdė pirmuosius J. Jurasovo-Šeflerio įsakymus - panaikino degtinės pavadinimą į vodką, tad dabar belieka tik taikiai perleisti gamyklas “S.P.I. Group” bendrovei, kuri dabar yra užslaptinta visokiausiais kitokiais pavadinimais, latvių kilmės valdytojais…

“Degtinės karas” Lietuvoje yra įgavęs savitą specifiką apie kurią ateityje dar bus kalbama ir atitinkamai nagrinėjama.

Lietuviai specialiai patys diskredituoja savo degtinių aukštą kokybę.

Tik vieni lietuviai, turėdami prieš visas pasaulio šalis pirmenybę ir įgimtą mokėjimą gamintis degtinę, nūnai  visomis jėgomis ir išgalėmis stengiasi kaip galima daugiau diskredituoti, pažeminti, visam pasauliui įrodyti, kad lietuviška degtinė niekada negalės pasaulio rinkoje konkuruoti su silpnu vokišku šnapsu, lenkiška bulvine “vyborova” ar rusiška javiniai bulvine “vodka”...

Bet pagalvokite patys, - ką normalus žmogus pasirinks - 30 metų brandintą grynuolinę javų degtinę “Starka” ar fuzelius sukaupusį konjaką ar dar labiau prastesnį, kad ir 5 metus brandintą viskį, tikrąją javų “Degtinę” ar bulviniai-javinę “Moskovskaya”, gydomąją karčiąją trauktinę “Trejas devynerias” ar salstelėjusį  “Jagermeister”, tauriąją “Samanę” ar šlykščiąją “Tekilą”, senovinį “Krupniką” ar glicerininius suomių likerius, o kur dar kiti lietuviški degtinės gaminiai ir ypač lietuviški midūs, kurie neturi ir niekada neturės sau lygių konkurentų pasaulyje?..Ir kas dabar paneigs, kad tai daroma be valdžios žmonių palaiminimo ir paliepimo, kas išdrįs tvirtinti, kad už lietuviškos degtinės diskreditaciją kai kam nenubyra į kišenę?..

Mažas svaigiųjų gėrimų technologų  žinių bagažas atitinkamai atsiliepia ir jų gaminamų gėrimų kokybei bei realizacijai. Štai jei Kauno „Stumbras“ dabar pagamino aukščiausius pasaulio standartus pranokstančią lietuvišką javų degtinę, tai Vilniaus Degtinės gamykla nusipirko Sobieskio degtinės receptūrą. Čia Vilniaus Degtinės gamyklos vadovai, marketingo specialistai nors ir kaip reklamuodami lenkišką degtinę, negali suprasti, kad Lietuvoje lenkiška degtinė visada buvo, yra ir išliko kaip bulvinio spirito prastas svaigusis gėralas. Vien Sobieskio pavardė lietuviams sukelia neigiamas istorines aliuzijas, reiškiančias žemakilmiškumą, bejėgystę, norų ir troškimų nemokėjimą įgyvendinti ir jų visišką žlugimą.

Gaila, kad Lietuva neturi gerai išmanančių lietuviškų svaigiųjų gėrimų gamybos technologų bei prityrusių tarptautinio lygio juristų, diplomatų, kurie norėtų ir galėtų įrodyti lietuviškos degtinės ir kitų lietuviškų svaigiųjų gėrimų išskirtines gamybos, technologines, istorines, prigimtines ir etnines savybes. Štai 2003 metais žurnalo „Drinks International“  parengtame reitinge „The Milionaires Club“  „Stolichnaya“ ir „Moskovskaya“ degtinės užėmė pirmą ir antrą vietas. Gaila, kad Lietuvos valdžia nemoka ir nenori išmokti uždirbti pinigų darbu, - lietuvis nori gyventi gerai čia ir dabar, ir daug kam (ypač valdžios vyrams) nusišvilpt kokiais pinigais tai galima daryti, nes pinigai, kaip ir gera degtinė, - nekvepia…

Šiandien Lietuvos svaigiųjų gėrimų gamintojai sulyg priimta ir aprobuota Lietuvos valdininkų neišmanėliška dokumentacija, negali gaminti lietuviškų svaigiųjų antpilų, trauktinių, užpilų, likerių ir ratafijų, midaus ir midaus balzamų ir juos visus privalo vardinti vienu vardu  - brendžiu, t.y. trauktine.

Dangstydamiesi šiuo pavadinimu mes patys save, kaip labiausiai Europoje patyrę įvairiausių svaigiųjų gėrimų gamintojai,  diskredituojame, įrodydami, kad degtinvarystėje esate tokie patys diletantai ir neišmanėliai, kaip ir eiliniai klerkai. Bepigu valdininkams – jų kompetencijos lygis nėra vertinamas, dokumentai, nutarimai, potvarkiai keičiami vos ne kasdien, - tad, kad ir kokie jie būtų (valdininkai ir dokumentai) švelniai tariant  nenuoseklūs, dangstomi neva Europos reikalavimais, Lietuvos svaigiųjų gėrimų gamintojams,  kaip išmanantiems savo gamybą, įvairių svaigiųjų gėrimų technologijas ir verslą, reikėtų daugiau ryžto ir kietumo, įrodant savo tiesas ir teises, ypač kai reikalai yra susieti su gamybos technologijomis. Lietuvos svaigiųjų gėrimų gamintojams neturėtų rūpėti lyg ir Europos sąjungos priimtų dokumentų reglamentacijos, - ten irgi yra pakankamas kiekis neišmanėlių klerkų, kurie tikrai nėra girdėję kuo skiriasi vodkos, degtinės, viskio, burbono, šnapso, konjako, armanjako, brendžio ir pan. svaigiųjų gėrimų gamybos technologijos ir juo labiau lietuviškų svaigiųjų antpilų, trauktinių, užpilų, likerių ir ratafijų, midaus ir midaus balzamų gamyba. Šios technologijos, jų skirtumai kitose Europos šalyse nežinomos, o jei ir žinomos, tai jos yra griežtai slepiamos.

Kodėl Lietuvos spaudoje nerašoma apie Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje gaminamų degtinių stiprumo nuorodų klaidas ? Pats laikas visiems pasakyti, kad nėra 40 procentų stiprumo degtinės, nes geriausiu atveju jos visos turi tik 38, 39877125 procento spirito.

Palyginkime kuo skiriasi vien tik saldžiųjų juodųjų serbentų antpilų ir trauktinių stiprumas, spalva, aromatas, sodrumas, klampumas, poveikis organizmui. Lietuvoje visos juodųjų serbentų saldžiosios trauktinės iš tiesų yra tik saldieji antpilai, bet jokiu būdu ne trauktinės, nes tada jų stiprumas turėtų būti iki 38 procentų su žymiai ryškiau jaučiamu juodųjų serbentų aromatu, spalvos sodrumu ir klampumu. Štai čia ir yra trauktinių gamybos technologijų skirtumas, kurį senieji Lietuvos svaigiųjų gėrimų gamybos technologai gerai žino. Gaminant antpilus, galima naudoti sulčių koncentratus, - gaminant trauktinę, vykdomi dar keli gamybiniai procesai, būtent, - distiliacija, kai eliminuojamos visos priemaišos ir įgaunamas švelnesnis skonis, bei tuo pat metu vykdoma 30 dienų maceracija  (uogos, žolelės ir prieskoniai yra užpilami spiritu ir taip laikomi atitinkamą dienų kiekį), po to dar vykdomas ilgas, mažiausiai pusės metų brandinimo procesas, taip išgaunant neprilygstamą skonį sustiprinant sudėties harmoniją bei suteikiant trauktinei ypatingai aštriai jaučiamą aromatą.  Be to trauktinei svarbus sujungimo su spiritu eiliškumas, kurio nepaisant, nukenčia gėrimo klampumas bei spalva. 

Lietuviškų svaigiųjų gėrimų aukšta kokybė yra pasiekiama ilgai ir kantriai juos traukinant ir brandinant, deja, šių dienų godūs pinigams nemokšos šių dalykų nežino ir nenori žinoti. Kokia gali būti gera degtinė, jei ji yra traukinta ne ilgus metus ant paprikos, pipirų, stumbražolės, vanilės ir t.t., o į ją įvarvolinama cheminių skystųjų ekstraktų?  Ragauji tą gerą superblogą  nafta trenkiančią degtinę arba guaro ar ksantano guma atsiduodančius likerius ir galvoji, kodėl Lietuvos svaigiųjų gėrimų gamintojai neturi savo garbės ir orumo?

Nemažiau svarbūs dalykai yra svaigiųjų gėrimų etikečių, kolorečių (taip pat ir pakuotės, jei butelis dedamas į pakuotę) grafinio sprendimo elementai [etiketės forma, spalvinis sprendimas (spalva, spalviniai deriniai), šriftas (garnitūra, charakteris, dydis, šrifto spalvinis ir kompozicinis sprendimas), iliustracija (jos grafinis sprendimas – piešinys (stilizuotas, sendintas, realistinis, abstraktus ar pan.), etiketės kompozicinis sprendimas (grafinių elementų išdėstymas)] percipientui (t.y. suvokėjui, pirkėjui) yra labai svarbus, nes jis yra suvokiamas ne vien tik abstrakčiai, akimis, regėjimu, bet ir asociatyviai visais jutiminiais dalykais – jusle, uosle, skoniu ir pan. Tad svaigiojo gėrimo butelio forma, etiketė ir koloretės garfinis sprendimas pirkėjui gali „pasakyti“ ar prekė yra „sena ar nauja“, „karšta ar šalta“, „stipri ar silpna“, „karti ar saldi“, „gardi ar šlykšti“, „kokybiška ar prasta“, „tikra ar mulkinanti“, „kvapni ar bekvapė“, „susijusi su senovės tradicijomis ar šių dienų surogatas“, „gydomoji ar sveikatą atimanti“ ir t.t., ir pan.

O gal būtų laikas Lietuvos svaigiųjų gėrimų gamintojams susivienyti ir, susėdus prie stalo, aptarti svarbius profesinės garbės ir orumo, savo gaminių kokybės, gamybos ir technologijų klausimus?

...Na, dabar po paskutinį šlakelį Krupniko ir, - pakaks, - gero po truputį, nes, kai padaugini, gali ir nusišnekėti, netgi pradėti manyti, kad Lietuvos Vyriausybė svaigiųjų gėrimų gamyboje atsisakys sovietinės ekonomikos principų, perpras rinkos ekonomiką, suvoks, kad Lietuvai pakanka ir taip jau čia įsigalėjusių kitataučių oligarchų, ir leis lietuviams patiems gaminti garsiąją lietuvišką degtinę bei kitus svaigiuosius gėrimus ir tais gaminiais garsinti Lietuvos vardą visame pasaulyje...

Literatūra:

Georgi Brauni et Francisci Hogenbergii. Urbium praecipuarum totius mundi. Liber tertius, Cologniae Agrippinae, typis Godefridi Kempesis a. Reparata solutis humanae.MDLXXIII.

Michalonis Lituani. De moribus tartarorum, lituanorum et moschorum. Basilea. MDCXV.

1588 m. Lietuvos Statutas. XVIII, 5-12.

Dubin’ski, P. Zbio’r prawi przywilejo’w miastu stolecznemu W.X.L. Wilnowi nadanych. Wilno,1788.

Narbut, T. Dzieje starožytne narodu litewskiego, t. I-IX, Wilno, 1835-1841.

Balin’ski, M. Historija miastu Wilna, t.I,II, Wilno, 1836-1838.

Kraszewski, J.I.Wilno od paczatko’w jego do roku 1750, t.I-IV, Wilno, 1840-1841.

Stryjkowski, M. Kronika Polska, Litewska, Žmo’dzka i wszystkey Rusi, t.I.Warszawa, 1846,

Scriptores rerum Prussicarum, t.I, Leipzig, 1861.

Jucevičius, L.A. Raštai, Vilnius, 1959.

Šimkūnaitė E. Gyvenimo receptai. Vilnius, 2001.

Cобрание древних грамот и актов городов Вильны, Ковна, Трок, православных монастырей, церквей и по разным предметам, Вильно, т. I-II,1843.

Мемуары, относящиеся до истории Южной Руси, вып.I, Киев, 1860.

Акты, издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, для разбора древних актов, Вильна, т. I – XXXIX, 1865-1915.

Археографический сборник документов, относящихся к истории Северо-западной Руси, т.I-XIV,1867-1904.

Живописная Русь, т.I-III,  Петербург-Москва, 1882.

15.Акты, издаваемые Виленскою Комиссиею, для разбора древних актов,т. X –Акты Виленского магистрата и магдебургии, Вильна, 1879; т.XX –Акты, касающиеся города Вильны, Вильна, 1893.

16.Похлебкин, В.В. История водки. Москва, 2000.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Vincentas Sakas