Mieli skaitytojai tai tik mėginimas perprasti mūsų protėvių kurtos Gyvasties Vedą (Rėdą). Jei manote jog savo įžvalgomis galite ir Jūs  papildyti šią Pramatą nekantraudamas tokių lauksiu. Vikingas

Baltų (Lietuvių) Dievai, Laikmečiai ir Veda (rėda).

Pagal Libertą Klimką iš "Paleoastronomija Kuršių Dvasinėje Kultūroje - Birutės Kalnas - astronominių stebėjimų vieta." (1989 Mokslas)

Palangos žynyklos, sugriautos apie 1413 metus, panašios žynyklos buvo įkurtos Naglio kalne (Neringa), Purmaliuose (Kretinga), Lopaičiuose (Tverai) ir t.t.) svarbiausios Saulės dienos:

Trumpiausia diena - XII 22;

Lygiadieniai - IV (balandžio) 23 (Jurginės) ir VIII (rugpjūčio ) 22 (Šv. Rokas);

Ilgiausia diena VI 22.

Į Palangą (Pavasario, gamtos atgimimo šventė)  Jurginių šventėn suplaukdavo žmonės iš Žemaitijos, Prūsijos, Latvijos (net ir XIX a.). Runų kalendoriuje tos dienos pažymėtos susprogusių pumpurų medeliu (šakele), gegute, jautuku, darbiniu arkliu. V (gegužės18 d.) pažymėta kryžiaus formos medeliu su trimis šakelėmis, kai kur su karūna arba laiveliu. Pagal S. Daukantą šią dieną švęsdavo kaip Jorės, arba Ganyklio dieną. Gal būt todėl Šv. Jurgis paskelbtas (gyvulių) galvijų globėju.

Taip pat ir į Kražius, Žemaitija, rugpjūčio mėn. pabaigoje prasidėjus derliaus nuėmimo šventei prie Medžiokalnio žynyklos suplūsdavo galybės žmonių (net iki 1980 m.).

Medinė Žynykla Birutės kalne Palangoje, šalia Baltijos jūros.

Saulė, Mėnulis ir Žvaigždė ant Valiulio akmens, Molėtu raj.

Laikmatis (Kalendorius):

Pagal Mėnulio kaitą (fazes):

- 3 naktis nesikeičia - būna pilnas (-tis);

- 3 delčia;

- 3 jo nesimato;

viso 9 tarpsniai (ciklai).

Baltų (Prūsų, Jotvingių, Lietuvių, Žemaičių ir t.t.) dainose šiuos kartotinius skaičius pastebėsime veik visuomet. Taip išryškėja Dausų Vedos (kosmologinis mitas)  (bylojimai) įvaizdžiai (simboliai). Dausų Vedos įvaizdžiai ir ženkali naudojami net ir nūdien, taip mėnesėlio pjautuvas arba laivelis vis dar  keliamas į koplytstulpio viršūnę. Senovėje Mėnulio buvo prašoma sveikatos, aukštinant jį kaip dievaitį, kunigaikštį, tėvelį. Į jo tarpsnį (ciklą) buvo atsižvelgiama sėjant, ruošiant atsargas žiemai, vedant, pranašaujant ir t.t.

Moteriška apykaklė dėvėta prieš 2000 metų

Baltų savaitė trukdavo triskart po tris paras - viso devynios paros. Trys devynių dienų savaitės sudaro Mėnulio mėnesį (pats žodis kilęs nuo mėnulio, kaip ir daugumoje Indo Europiečių kalbose). Senovinės savaitės įvaizdis - devynragis elnias. Šie Baltų Vediškame gyvenime prasmingi skaičiai buvo vartojami papuošalų , valgių, gėrimų (žolelių trauktinė "Trejos Devynerios") gamyboje tikint stebuklinga jų galia. Savaitės dienų skaitmenys rodo trejetainio skaičiavimo vyravimą Baltų pasaulėžiūroje, moksle, pavelde (kultūroje). Viduramžiais Lietuvoje kalendorius buvo sudarinėjamas valstybės mastu. Kai kur net sodybos buvo statomos atsižvelgiant į Saulės ir Mėnulio padėtį danguje, kad pro atitinkama langą (angą) patekėjęs šviesulys praneštų atitinkamą laikmetį.

Baltų žemėse buvo naudojami tiek Saulės tiek Mėnulio laikmatis (kalendorius).

Į Saulės metus buvo įsprausta Mėnesio kaita (ciklas). "Saulė močiutė kaitelį krovė, Mėnuo tėvelis dalalį skyrė",- dainuojama liaudies dainoje. Saulės ir Mėnulio kaitos trukmė (periodas) nėra vienas kito kartotiniai, jų tarpusavio padėtys pasikartoja Metono laikmatyje kas 18,6 metai. Kaitai nustatyti senovės stebėtojai turėdavo kur nors daryti atžymas. Taip atsiranda gintarinės segės su įbrėžimais ( ~ 2000 m. pr. Kr.) žyminčios laikmečius, kalendorinės lazdos atsirado šiek tiek vėliau. Buvusių apeigų vietose (alkuose, kapinynuose ir pan.) randami akmenys kur iškalinėtos duobutės (tarsi nykščiu išsuktos, prie Gaštynų k. Kelmės raj., Laukagalio k. Kaišiadorių raj., Drūkščių ežero, Laipaičiuose, Tverai) primena Grįžulo Ratų, Juksztandžio (Kasiopėjos) žvaigždynus. Kituose akmenyse duobučių skaičius sutampa su Metono metų skaičiumi. 

Kiekvieną Laikmetį ir ypač šventes derindavo prie ir pagal dangaus šviesulių padėtį. Papildomos datos tikslinimas galėjo būti po elnių ir briedžių rujos (rugsėjo, arba rujos mėnesį) - skaičiuojama trečioji Mėnulio pilnatis, ir tada švenčiama žiemos saulėgrįža. Norint sutalpint sveiką skaičių Mėnkaitos Saulės metuose tekdavo kas keleri metai pridėti papildomą tryliktą mėnesį. Tikriausiai jis buvo vadinamas "Siekiu" arba "Mažuoju Ragu". Jis pridedamas stebint (turbūt) Sietyno (Plejados) žvaigždyną. Atkreipkite dėmesį kaip dažnai jis minimas tautosakoje: mįslėse, dainose. Net ir kalbiškai šio žvaigždyno spiečiaus vardas sėjasi su žemdirbyste; jo patekėjimas per ryto žarą (Jarą, Jarilą, Jore?) skelbdavo sėjos metą. Tačiau tai galėjo būti tik pirmaisiais amžiais po Kr., - štai kokie senoviški (archaiški) yra lietuviškų žvaigždynų pavadinimai! Manoma, kad siauro Mėnulio pjautuvo ar pilnaties pasikartojimai Sietyne per pavasario ar rudens lygiadienius reikšdavo keliamuosius metus. Šie neeiliniai metai taip pat galėjo būti nustatomi stebint Aušrinės ar Vakarinės (Veneros) judėjimo dėsningumus. Įdomu, kad planetos (Žvaigždės) įasmeninimas yra Marių Mergelė. Tai labai dažnai sutinkama stebuklinių pasakų veikėja. Kiti šių pasakų dalyviai - Jautis, Žirgas, Ragana, Šaulys - galimas daiktas, įasmenina žvaigždynus, kuriais keliauja Aušrinė. Tautosakos tyrinėtojai galėtų padėti rasti raktą baltų  Laikmečių (kalendorinių) paslapčiai įminti. Iki dabar neaišku ar išties būdavo tik trys metų laikai - vasara, žiema, ruduo (trumputis pavasaris tik vasaros dalis),- kaip apie tai rašo S. Daukantas. Išsamiau ištyrus Birutės kalno šventykla Palangoje gal rastume atsakymą. Neabejotina, kad tolimesni tyrimai atskleis daugiau panašių į Palangos ar Purmalių statinių. Panašūs statiniai rasti, tačiau netyrinėti - Platelių ežero pusiasalyje (Šventorkalnyje), Šilalės raj. Stabinės kalva, ant Gandingos alko kalno.

"Kai dar elniai iš dangaus krisdavo"

Pagal Aldonos Ragevičienę, Jurgą Ivanauskaitę,
"Šiaurės Atėnai"
 

Oi atabėga bistrus alnelis
Lėliu Kalėda, Kalėda.
Bistrus alnelis devyniaragis
Lėliu Kalėda, Kalėda.
Ant devinto rago kavolėliai kalė
Lėliu Kalėda, Kalėda.

Atlakia alnias devyniaragis
Oi Kalėda, Kalėda.
Jis atlėkis vandeny žiūro,
Oi Kalėda, Kalėda.
Vandeny žiūro ir ragus skaito,
Oi Kalėda, Kalėda. < . . . >

LTR 2209 (38)

Oi ir atlakia
Du juodu elniu, Kalėda.
Oi ir atveja
Du mudru strielčiu, Kalėda.
Bėgat, nebėgat,
Bet nedabėgsit, Kalėda.
Vejat nevejat,
Bet nedavysit, Kalėda.
Oi ir dabėgo
Straunių upelį, Kalėda.
Vandenį geria,
Vandenin žiūri, Kalėda.
Oi aš pažiūrau
Ant savo galvos, Kalėda.
Ant mano galvos
Dzideli dzyvai, Kalėda.
Dzideli dzyvai,
Devynios šakos, dešimta strėla, Kalėda.

LTR 448 (90)

Tikriausiai šios dainos atspindi Saulės gimimą ir sugrįžimą. Jas giedojo "kalėdotojai". Pažvelkime į kai kurias užuominas (semantemas).

Auksas. Slavuose, paminėjus elnią arba taurą (myp), iškart sakoma, kad jo ragai paauksuoti ar auksu aplieti. Lietuviškose dainose kalviai kala, sliesoriai lieja, bet niekad nepasakoma, kuo, - o šiose dainose sakoma, kad ant ragų kibirkštėlės ar ugnelė dega. Draudimas (Tabu): pabrėžtinai vengiama kartu su ragais minėti auksą, iš kurio kalamos ar žirklės ar vyno kupkos (bet tai jau labai vėlyvi simboliai).

Kodėl? Ogi, kad stengtasi išlaikyti tradiciją ir istorinę teisybę, - juk ir vietinės gamybos aukso dirbinių čia nerandama. Štai prūsai dar 1075-ais auksą ir sidabrą laikę už nieką (L.Vaitkunskienė). Nors Sapiegos dvare ir kepė 12 elnių ir, paauksinę ragus, statė ant stalo, bet tai vyko slavėjančio Derečino dvare (ir todėl 12 Saulės mėnesių?).

Žiemą per aukštus kalnus bei žemus klonius geležiniais ar moliniais ratais per tris dienas ir tris naktis (Tris dieninas, tris naktinas / Zet pa kalnu dziedadam. Latv. T6747) atvažiuoja šyvas žirgas ar vaško kumelaitė ir atveža Kalėdas. Dar ir šiandien Kalėdos bei kitos pagrindinės šventės skaičiuojamos ne pagal Saulę, bet pagal Mėnulį.

Iš XIV a. Strėvos laikmačio (kalendorio) (M.Gusevas) matosi, kad visai nesvarbus rugsėjo/rugpjūčio 23-ios Saulės lygiadienis. Svarbiausia yra kažkokia pavasario diena, kurios ieškota pagal  tam tikrą Mėnulio fazę.

Jei Lietuvoje vystėsi žemdirbystė (spėjama - nuo neolito), tai čia buvo naudojamas Saulės laikmatis (kalendorius). Matyt nuo tada ir tebesitęsia Saulės ir Mėnulio karas vėlyvojoje tautosakoje (folklore). Nors žmonėms šiedu šviesuliai puikiai sugyvena ir bendradarbiauja (Saulutė - motinėlė ir Mėnulis - tėvelis).

Ypatingas dėmesys skiriamas kunigaikščiui Mėnuliui ir jo paslaptingai kaitai (fazė). Žinoma jo įtaka žmonių, augalų ir gyvulių gyvenimui. Nuo Mėnulio priklauso gamtos reiškiniai: potvyniai ir atoslūgiai, žuvų nerštas, žvėrių dauginimasis, moterų mėnesiniai tarpsniai (ciklai).

Tad stabtelkim prie senojo (XVII a.) rugsėjo mėnesio pavadinimo - RUJIS. Rugsėjo mėnesį vyksta elnių ruja. Prieš 5 - 6 tūkst. metų čia elniai buvo kitokie. Kaulų tyrimai rodo, kad Lietuva ir aplinkinės sritys buvo stipriausių ir gražiausių tauriųjų elnių išplitimo arealas.

"Elnių dainose" rasime ir dviskaitą, paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės (pradėjusios irti apie IV tūkst. pr.Kr.). Ji naudojama kalbant apie poromis gyvenančius žmones, gyvulius, paukščius ir šiaip daiktus (pvz., "du elniu"). Taip pat dainose minima elnė devyniaragė. O su ragais tėra tik šiaurinio elnio patelės (ir tik baltos). Tokie elniai Lietuvoje gyveno poledynmečio laikotarpiu (jie gyvena tik ten, kur aukščiausia temperatūra tesiekia +10 C).

Lietuviškose dainose elniai dažnai pribėga prie vandens: "vandeny žiūro ir ragus skaito". Kolos pusiasalyje šiauriniai elniai rudenį migruoja nuo jūros į pusiasalį rujoti (estas Mikk Sarv). Jie plaukia per upę, kertančią pusiasalį. Kitoje upės pusėje yra akmenys, ant kurių išraižyti elnių petroglifai. Elniai būriuojasi vietovėje, kuri suomiškai vadinama Ruija (estiškai ir suomiškai žinomas ir kitas pavadinimas - Turja). Nežinoma, ką jis reiškia, nes estiškai ruja - "rykne aika".

Visų rūšių elniai gyvena panašiai - šeimomis. Būrio vedlė - patelė, ir būtinai turinti jauniklį. Ji pirmoji įeina į ganyklą ir visą laiką seka aplinką. Elniui ragai - jo stiprumo ženklas. Rujos metu elniui, turinčius gerus ragus, patelės atitenka be jokios kovos. Kova vyksta tik tarp elnių, kurių ragai lygiaverčiai. Elnias sensta - ragai silpnėja.

Po rujos patelė atsiskiria, o patinai sudaro savo būrius - "draugijas": vyresni savo, jaunesni savo. Bandoje pirmasis eina silpniausias. Jis pirmas išstumiamas į visus pavojus.

Geležinė logika: tik vedžiojanti jauniklį patelė bus labiausiai atsargi ir tik stipriausieji patinai yra vertybė, kurią reikia saugoti. Patelių nėštumo ciklas atitinka moterų nėštumo ciklą. Tad elnių gyvenimas turėjo iš dalies atitikti pirmykštės žmonių bendruomenės gyvenimo būdą. Elniai žmonių veiklos ir religijos vystymuisi turėjo didelės įtakos.

1984-ais Varėnoje iš Valentinos Sviklienės užrašyta tokia sakmė:
"[ ... ] vaikai, sako, laukit, žiūrėkit per langus - atbėgs elnias. [ ... ] jis bus labai gražus [ ... ] baltas baltas [ ... ] su labai gražiu vainiku [ ... ] ir pėdukės elnio bus baltos, ir uodegytės galas baltas, tai jau, sako, skirkit... Atseit sako, kai jis krito iš dangaus, tai jam debesys nuplovė uodegą ir kanopas padažė."
Ir kai Elnias išeina iš miško, tai tada ir būna Kalėdos.

Elnias - naktinis žvėris. Mįslė: "Danguje - Elnias. Kas?". Aišku, Mėnulis! O kokia Mėnulio įtaka jo rujojimo metu? "Vasaros Mėnulis eina žemai, kad trumpa naktis, žiemą naktis ilga - tai jis eina aukštai" Arba "Mėnulis vartosi: tai kyla, tai leidžias. Pilnas aukščiau eina už jauną - tai žiema." (Jiezno apylinkės)

Rujos pradžia yra tada, kai Mėnulis perkerta ekliptiką (Žemės orbitos plokštumos susikirtimo su dangaus sfera liniją) arba prieš pat ją kertant 1-2 dienų tarpu. Ruja baigiasi taip pat Mėnuliui artėjant prie ekliptikos kirtimo, tik tarpas truputį didesnis - 4-5 dienų, nors yra ir 3 ir 6 dienų (A. Kamičaitis).

Rujos pilnatis (maksimumas) būna dažniausiai per Mėnulio priešpilnį. (Nori nenori prisimena, kaip romėnų žyniai stebėjo ar skaičiavo Mėnulio kelią: kai jie suranda Mėnulio priešpilnį, tai jį pavadina "non" - devyniais, nes iki pilnaties liko 9 paros). Tačiau rujos pilnatis (maksimumas) pasitaiko ir per jaunatį, ir per pilnatį.

Tad senovės žmonės žinojo rudeninę atskaitos datą, - tačiau ji truko ne vieną rugsėjo 23-ią dieną, o visą mėnesį.

Surastas 9  mėnesių ( sinodinių arba 10 siderinių) ir moters nėštumo kalendorių panašumas, todėl "devynios šakelės" ir "dešimtoji viršūnėlė". Skaičiuojama nuo pastojimo sulauktoji pirmoji pilnatis (iki devintos). Vadinasi, taip vadinamasis 273-ių dienų periodas atrastas natūraliai, ir jis tęsiasi nuo rudens lygiadienio ligi trumpiausios vasaros nakties. Šį laiko mūsų protėviai tarpą nustatė ne dienos, o mėnesio tikslumu. Ar ne todėl dažnai šaltiniuose fiksuojama, kad lietuviai pagrindines šventes švęsdavo visą mėnesį?

Po rugsėjo prieš žiemelę
Tave, mūsų voželėli,
Dievų garbei brauks.
Oi ir atbėga
Du juodu elniu, Kalėda.

Senųjų Baltų Dausų Veda - pagal Vikingą

(remtasi http://www.lithuanian.net/mitai/cosmos/baltai.htm ir http://www.bharatvani.org/books/ait/index.htm  )

Pradžiai apie vedas:

Santvarka, 

Vedose (ir Baltų papročiuose) pirmas tvarkos (susietas su Varuna) dėsnis (principas) - Sattva arba San - tva - rė (san-tvarka, santara) tvarkanti visuomeninį - dvasinį (juridinį - religinį) gyvenimą, remiasi triGuna - tri Gana, trim teisingai ganančioms (vedančioms, užpildančiomis) ir kuriančiomis savybėmis (trys gana (dar užtenka) arba gano). Antras dėsnis - Rajas - Ruja (?) susietas su karyba ir valdymu, kitaip aistra iš čia ir lietuviškas Ruja. Trečias dėsnis Tamas - Amas - tvarko gamyba (kūryba) ir vartojimą, panaudojimą, arba Nauda ir Panaudojimas atsispindintis turtuose ir (ne-)mokšiškume  iš čia lietuviški amas (netekti amo). 

Šie trys dėsniai dar vadinami Trivarga - Trim Vargais (arba Pareigomis), kur pirmiausia Dharma - Darna (religija, pasaulėžiūra, tikėjimas) - darnos varga (pareiga) sujungiami (iš čia jungas) į - sAttvika  - vykis, vykęs, sutvarkytas, pareiga, vykstantis, įvykyje kartu su artha - arta, artumas, ryšys tarp žmonių. Antras vargas rAjasika  - sekas, rasa (tyrumas), pasiekimas, siekimas, kūrimas kartu su kAma - amas, įkvėpimas. Trečias vargas tAmasika - amą atimantis, gniaužiantis, jaudinantis, kūniškas.  

Kartais minimas ketvirtas dėsnis nirguNa - ir ga na (pažinęs ganymą?) arba Moksha - Mokšiškumas - išsilaisvinimas, išsilavinimas, pažinimas, dažnai priskiriama Jogams arba išsilavėjusiems darnoje žmonėms - mokšams. 

Vedose minimi trys sąmonės (omens) būviai -  sapnojimas (svajoti), pabudimas, miegas. Jie įveikiami (įvaldomi) ketvirtu būviu Turlya - Mokšiškumu arba Joga (turlys, turėjimu, žinojimas, tikėjimas).

Pagal vedas kiekvienas įvykis gamtoje susietas su dangaus kūnų padėtimi. Šventės švenčiamos atitinkamam šviesuliui atsistojus į tam tikrą vietą danguje. Buvo naudojamas 12 mėn. Saulės arba Jupiterio ir Mėnulio (?) kalendorius.

Indo - Europiečių (toliau IE)  IkshvAku, įkūrėjas Saulės Giminės (dinastijos) Ayodhya - Jis turėjo pačią IE Sumati - gal Su-MATĖ ir IšKurioVaka?.

IE Varuna pasaulio darnos (tvarkos) dievas keliaujantis vežime (ratuose) atitinka lietuviška - varantis, judinantis. 

IE Prajapati's sukuria pasaulį, lietuviškai - pradžiaPatis - pati pradžia.

Kiekviena veduose minima dievybė turėjo jam skirtą (atstovaujanti) žvėrį. Lietuvių žvėrinėse pasakose galima rasti atspindžių tokios pat pasaulėžiūros. Pvz. vedose susiejami vAhana su Vishnu - vanagas (gal ir višta?), Shiva - šyvas, bulius (jautis) , Saraswati - su gulbe (žaros, Aušrinės paukštis). Senųjų graikų tikėjime Atėne - pelėda, Jupiteris - vanagas, Poseidonas - žirgas, Demetra - karvė.

Zodiako (Dievų arba Žvėrinės) ženklai:

Vediška Dausų Veda arba astronomija tapati (susieta) Babiloniškai 12 ženklų sistemai, įkurtai maždaug 600 m. pr. Kr. RigVeduose 1:164:11 sakoma, saulės ratas turi 12 stipinų ir padalintas į 360 porų sūnų - dienų, besisukančių atitinkamu tarpsniu (diena keičia naktį),  taip remiasi babilonietišku apskritimo dalinimu į 360⁰ tarpsnių (laipsnių) . Pastebime kad šie 12 ženklų  dėsningai grupuojami į rAshis arba nakshatras t.y. grupes (ašis) besikeičiančių kas 2 arba 3 ( t.y.  13⁰20’ tarpsnio) sekančių mėnulio buveinių (šatrų).  Indijon Arijai atnešė abu Laikmečius - Mėnulio su 27 Dangaus Ženklais (nakshatras, nuo nakties šatra (buveinė)) ir Saulės (rAshis) su 12 Dangaus Ženklų, tapačių babiloniškiems. 

Palyginimui pateikiu Indo - Europiečių (IE) žvėrių pavadinimus - ekwos - ang. (germanų) horse reiškia greitas (the fast one), graikiškai okus - eiklus, lietuviškai eikvus; IE babhru - liet. bebras; germanų beaver, bear, slavų medv-ed ir kitas IE žodis madhv-ad reiškia - medų ėdantis ir t.t. 

Keli IE kalboms bendri žodžiai - sapta - septyni, sasar - seseris, shata - šimtas, kettra - keturi, peleku - pjūklas, pilyčia (pelekas?), madhu - medus, gwou - galvijas ir t.t.

IE yoni (jonė) - moteriškas pradmuo, IE linga (lingamas) - vyriškas (gal tai susieta ir su Joninėmis bei Lyguo?), liaudies dainose minima linguo (ypač šokiuose kur visi linguodavo (dar kitaip ritmas, taktas)).

IE Pashupati (Shiva) kaip viešpats gyvulių arba Pa(r)šųPatis.

IE EkashRNga (unicorn) - vienaragis  (iešmaRaga, iekašRagas, Rangis).

IE IkshvAku, įkūrėjas Saulės Giminės (dinastijos) Ayodhya - Jis turėjo pačią IE Sumati - (IšKurioVaka, AjoDyja, Su-MATĖ, a-ku gal sietinas su ku-ni-gas?)

IE Varuna pasaulio darnos (tvarkos) dievas keliaujantis vežime (ratuose) atitinka lietuvišką - Varantis, Judinantis. 

IE Prajapati's sukuria pasaulį, lietuviškai - pradžiaPatis - pati pradžia.

IE SiMha (RVedos 5:83:3 ir 9:89:3) - Levas arba Liūtas. 

IE KanyA (RVedos 6:49:7) - Mergelė (gal Kalė?).

IE Mithunal Gemini (RVedos3:39.3) - Dvyniai, Mitūnėliai?.

IE VRshabha (RVedos 6:47:5 ir 8:93:1) - Tauras, Jautis (gal Veršis?).

Vedose minimos tautos:

Dasas ir Panis - gal Rytų - Irano gentys Dahae ir Parnoi; Paktha? Parshus - Persai? Prthus - Partai?  Bhalanas - Baliniai arba Alanai?

Nuotrupos apie Baltų Vedą ir pasaulėjauta:

Rivijaus raštuose (Rivius chronicle) Šventaragio slėnyje tarp Neries ir Vilnios minima Perūno (Perkūno) žynyčia su 12 pakopų (laiptelių), su alka (altoriumi) ant kiekvieno. Ant pakopų degdavo ugnis žymėdama einamąjį mėnesį. Naujausi tyrimai šalia (ir pačioje) Vilniaus Katedros tai patvirtino. Dauguma Baltų Dausų Vedos vardų ir sąvokų neatkuriamai išnyko, kita dalis susimaišė arba buvo perimtos iš lotynų ir graikų tačiau mes pamėginsime atidengti po praeities danga pasinėrusias sąvokas. 

Baltai planetas vadino žvėrinės, greičiausiai nuo žvėrių rato.

Kai kurie žvaigždynų ir žvaigždžių pavadinimai gali atitikti senuosius lotyniškus arba graikiškus pavadinimus. Šie vardai pas Baltų atkeliavo (arba atvirkščiai, mat remiantis atradimu Nebroje galime teigti jog Mesopotamijos, Egipto ir Graikų tautos šį mokymą perėmė iš Baltų ir tik vėliau jį ištobulino) iš Mažosios Azijos ir Šiaures Mesopotamijos  maždaug 2500 Pr. Kr. - Levas, Skorpionas, Delfinas ir kiti pavadinimai susieti su pietų gyvulija ir augalija.  

Žvaigždynai lietuviškai ir angliškai	Žvaigždynai lotyniškai
Grįžulo Ratai (Big Cart)	Ursa Major
Perkūno Ratai (Thunder's Cart)	Ursa Major
Kaušas (Dipper)	Ursa Major
Grįžulo Rateliai (Small Cart)	Ursa Minor
Juostandis (Belt)	Cassiopeia
Kūlėjai ir Spragilas (Threshers and Flail)	Perseus?
Kelias į Bažnyčią (Path to Church)	Andromeda
Bažnyčia ar Stalas (Church or Table)	Pegasus
Grėbėjos (Rakers)	Taurus and Auriga?
Sietynas ar Sietas (Lustre or Bolter)	Pleiades
Dievo Darželis (God's Garden)	Hyades
Šienpjoviai (Haymakers)	Orion
Trys Sesutės (Three Sisters)	Orion Belt
Artojas (Ploughman) ir Jaučiai (Oxen)	Leo and Gemini?
Žagrė (Plough)	Cancer?
Bičių Spiečius (Swarm of Bees)	Praesepe
Valgio Nešėja (Food-bearer, faminine)	Virgo
Sėjikas (Sower)	Bootes and Coma Berenices?
Darželis (Flower Garden)	Corona Borealis
Dangaus Svarstykles (Heavenly Scales)	Lyra-Cygnus-Aquila
Paukščių Takas (Way of Birds)	Milky Way
Gervių, Žąsų Takas (Way of Cranes, Geese)	Milky Way
Vėlių Kelias (Road of Souls)	Milky Way

Žvaigždžių ir dangaus kūnų vardai:

Šiaurinė (the Northern star) - Polaris; Perkūno Ožka (Thunder's Goat) - Capella; Tikutis (nėra atitikmens) - spėjama Capella; Mergelė - (the Maiden), Spica ir Skalikas (Hound) - Sirius (Sirijus).

Kometos (Comets) vadinamos - Dangaus Rykštėmis (the sky rods); Saulės antspindžiai danguje (vakare arba ryte) (Aurora Borealis) - Gaisai arba Pamėnai (the glow); Ratilai aplink Mėnulį (circles around the Moon) - Drignės; Meteoritai -  krintančios žvaigždės (the falling stars). Manoma kad krintantis meteoritas tai Aitvaras kuris neša turtus savo šeimininkui.

Vaivorykštė arba Vaivos juosta, Laumės juosta, Malonės juosta dar Drignis dažnai minimi pasakose. 

Dangus - greičiausiai kilęs iš žodžio - dengti, dangtis. Šaknis dan - pasitaiko retai.

Per Jonines (Rasas, Vainikų, Lyguo) - pagal liaudies dainas Saulužė pakildavo kaip karūnėle (arba su karūna) virš žynyčios (ties aukščiausiu akmeniu  arba stabu). 

Stabas (dažniausiai mediniai, todėl neišliko) - greičiausiai kilęs iš žodžio - stebėti. Žodį Meditaciją siūlyčiau keisti lietuvišku žodžiu Staba.

Pagal SIMONO DAUKANTO

"Tikyba Senovės Lietuvių"

Įtardami pasaulį kilusį iš šilumos (šaltis - smertis, šiluma - gyvyba); todėl pirmąjį šilumos į kūrėją vadino Perūnu, arba Perkūnu, nuo žodžio perėti, jis išperėjo visą pasaulyje. Jis reiškėsi svietui šiluma. Jis savo didybę ir grožybę rodęs Saulėje, kuri spindi kad viskas augtu, dėl tos malonės vadino jį - Tečiu, arba Tičiu, arba Papiu, tai yra Tėvu. Tikybos slaptis (simbolis) todėlei buvo - Ugnis. Žodis kurti, kurstyti buvo šventas, todėl Jį dar vadino Kūrė, Kūroniu (Cernonis?), arba Kūrėju, kurs savo šiluma visa įkūrė šiame pasaulyje. Vadino jį Bočiu, arba Vėčiuoju Tėvu, Tėvaliu (Televelis?),, nuo to jog jis pirm viso gyvojo. Vadino jį Praamžiu, nuo pra ir amžius - amžiaus neturintis, be pradžios esantis. Taip pat vadino Aukštėju,, arba Aukštuoju Tėvu, dėk to jog gyveno aukštai danguje. Vadino jį Visagysčiu, arba Gyveleidžiu, nuo žodžių gyvas ir leisti. Visgamtu, arba Vaisgimčiu, nuo žodžių vaisius ir gimdyti. Vadino Aukopirmas, nuo žodžių auka ir pirmas, Labdariu, nuo žodžių labas ir dayti. Vadino jį Likyčiu nuo žodžių likimas. Vadino Derintoju ir Lygyčiu. Vadino jį Duotonu, arba Duotoniu, nuo žodžio duoti. vadino Žvaigždykščiu, nuo žodžių žvaigždė ir diegti. Vadino jį Lielu, didžiu nuo jo galybės. Vadino Sutvaru, nuo žodžio sutverti, kadangi ją sutvėrė iš amžinos miglos (dumpio), todėl jį dar vadina Pergrūdžiu nuo žodžio perėti ir grūdas dėl to, jog jis globė javus ir vaisius, vadino Žemperiu, nes išperėjo Žemę. Vadino Godu, nuo žodžio goda, beje, godos, arba garbės vertu. Vadino dar Perūna Viršaičiu nuo žodžio viršus, viršininkas. Vadino jį Didžiuoju Šeimininku, arba Gaspadoriumi, nuo to, jog jis savo butoje, taip ir danguje ir pasauly visais daiktais, gyvuojančiais ir negyvuojančiais, rūpinos ir apveizėjo visu tuo, ko kam reikėjo. Vadino jį dar Viešpačiu nuo žodžių vis ir pats (iš čia ir Ponas). Dar ir šiandien žmona sako į savo vyriškį mano pats vietoje mano vyriškis. Galiausiai įtarė Perūna turint devynias galybes (Lasicius), kuriuos dar ir šiandien minavojamos mūsų tautosakoje yra. Taip skaičius 9 yra laimingas laikomu, o žodis devintinės dar ir dabar suprantamas. Lasickis 1566 rašo, kad žemaičiai Perkūną vadinę tečiu, arba tėvu, kursai motiną savo Saulę, per dieną nuvargusią ir nudulkėjusią, vakare vedąs į pirtį, idant ryto metą ji vėl linksma keltųsi ir žibėtu. Iki šiandien vartojamas žodis perėti, o Daukanto laikais dar buvo klausiama: "Ką paperėjo, sūnų ar dukterį?" vietoje - ką pagimdė. Peras, perai, perėti, perukliai, užperis - žodžiai iki šiandien vartojami mūsų kalboje. Dauguma kitataučių girdėdami kaip dažnai ir skirtinguose aplinkybėse lietuviai  naudoja Perūno apibūdinimus, dorai nesuprasdami mūsų kalbos, parašė, jog lietuviai perkūnija už dievą turintys ir garbinantys. Lygia dalia kitus Perūno privalumus, viršiau minavotus, ypatingais dievais pramanė. Taip atsirado nesusipratimas tarp Perūno ir Perkūno vienop ir to paties asmens. Perkūnija viso labo tik Perūno galybė, kuria jis reiškiasi. Dar šiandien žemaičiai laikydami vaiką ant rankų ir išgirdę griaudint perkūniją senų dienų įpročiu sako: "Klausykis, Titis skelbias" arba "Bočius griaudžia". Taip at latvis išgirdęs perkūniją, sako: "Vėčasis tėvas baras", arba "Večasis kajo", "Papis (T.y. tėvas) subildėjo". Dar ir šiandien sužvarbęs žemaitis prie ugnelės šildydamasis senu įpročiu sako: "Oi tititi, oi tititi", arba "Oi Titi, Titi", žodžiai reiškiantys: šildyk mane sužvarbusį, stiprink ir gūžk. Ne vien žemaičiai minavoja šiuos žodžius, bet ir apgudę lietuviai, t.y. tie kurie į gudus išvirto, Daukanto laikais gyvenę apie Balostokę (Bialystoką), Uolą (Skalą), Usvietę, Vitesbę, Žąslaukį, Padauguvyje, prie Pripetės, Padunojyje, susirūpinę, atsidūsta tokiais žodžiais: "Och tititi", tai yra: "Oi Titi, Titi". Ir taip netyčiomis reiškia senąją nuomonę apie protėvių  Dievą ir savo Baltišką kilmę. Viršiau suminėti Perūno privalumai yra ne ypatingi dievai, o tik jį apibūdinantys vardai. o prašalaičiai kalbos nesuprasdami tarė juos esant skirtingais dievais. Istorikas (Varnių kanauninkas)  Strijikauskis (Strijikovskis) pramanė už žemaičių dievus šluotražį, raugą, pryparšes, bestiją, galiausiai užrašė jog žemaičiai 30 šimtų dievų senovėje turėję (mūsų kalboje išeitų beveik vienas žodis - dievybė). O važinėdamas po Žemaitiją ir jų midų gerdamas, girdėjo žemaičius giedant: "Titis leido, Titis leido", nepermanydamas jų kalbos parašė Didis Ledo, o lenkų raštininkai įtikėjo, ir net pasisavino šią vaizduotės sukurtą dievybę, nors ką tuodu žodžių jų kalboje reiškia, nei vienas nesupranta. Tas pats Strijikauskis sako, kad buvęs jų dievas Lelium po Lelium vadinamas; mes gi turime savo kalboje atitikmenį lielum per lielą, arba didų per didį, o lenkai pasisavinę už dievą šiuos žodžius nesugeba paaiškinti jų prasmes. 

Herodotas (Lib. IV, pag. 59) - rašo, jog Skitai (Scythae) savo dievą Papiu ir Tečiu vadinę ir ugnį garbinę.

Plinijus (Plinius, lib. IV, 26) sako: "Žemaičių pajūryje (Sarmatorum) yra žmonės garbinantys savo dievą, vadinama Kuros, beje Saulė, kuriuos garbei ugnį kuriantys, nuo ko ir patys kuriais vadinami." Iš anksčiau matome jog žemaičiai Perūną vadino Kūrėju ir jį patį, ne saulę, garbino. (Iš čia ir Kuršiai? A.C.)

Palyginę Dievo vardus matome jog lietuviai yra tos pačios kilties kaip graikai ir indai (arijai), kurie Višnu vadino Adivarage Perunal, o lietuviška nuomonė (savimonė, kalba) apie Dievą lenkia bet kurią kitą senovės kalbą apibūdinimu tikslumu, turtingumu ir gausa. Net ir krikščionių raštininkai tai patvirtina (Adamus Bremen c. 227 ir Helmoldus, Chron. Slavor.) sakydami: "- Mūsų nuomonė veik tapati, tik anie saugo savo šventas vietas nuo krikščionių..."; "Didžiai gerbtina ši tauta būtu jei sektų Kristaus mokymu ... "

Kodėl tiek daug vardų lietuvių išminčiai pramanė Dievui? Kad ir didžiausias mulkis suprastu Dievo privalumus ir gyventų sandoroje su Juo.

Lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai neturėjo jokių stabų ir paveikslų savo dievų (Lucas David, B. 1, pag. 12), žynyčiuose išstatinėtų.

Tikėjo lietuviai į antrą gyvenimą. Jam nustipus, jo dvėselė, arba dūšia, einanti kur tais į aukštybes laimingiau gyventi.

Lietuvos ūkininkas Zamolksis atvykęs į Valakų (Valachija) mokėsi pas Pitagorą. Tai ne tikras jo vardas, nes  Pitgorui jis prisistatė kaip - esąs mulkis. Sugrįžęs tėviškėn mokinęs apie dūšios (dvasios) nemarumą. Žuvę kare už laisvę ir savo namus eina į dangų, kur jų laukia grakščios žmonos, balti drabužiai, geri valgiai ir gėralas, vasarą baltai apsirėdę vaikšto, o žiemą tyliai plačiuose lovose miega. Tai didžiausia garbė dievui Perūnui mirti už laisvę ir savo namus. Todėl  nuo neatmenamų laikų lietuviai  karėse narsiausiai kovojo.

Tikėjo jog mirus reikės toliau tuos pačius darbus atlikinėti kaip ir gyvam esant. Todėl įkapėms vėliuonio darbo įrankius įdėdavo.

Tikėjo jog dorieji žmonės ėję į dangų, o nedorųjų ir savižudžių dūšios ėjusios į gyvulių ir kitų gyvūnų kūnus arba medžius, ežerus ir upes, kur kentėdavo neturtą ir badą lig laiko, Dievo joms skirto, kuriam atėjus išeidavo apsireikšti gentims, saviems, palikdamos ženklą, kartais daiktą su savim palaidotą, kartais įkirsdamos į slenkstį arba į vartus. Tada žyniai, kitaip kunigai, išklausinėdavo ko ta dūšia reikalauja savo išganymui, tokia dvasia vadinama - vėlė. Žudikų ir bedievių dūšios ėjusios į pragarą, arba peklą, kur raganos tąsydavo jiems žarnas.

Dangun kopdavo per aukštą kalną, o kad lengviau būtų kopti, numirėlius degindami, mėčioję į ugnį meškos ir lūšies nagus. Kiti prieš smertį nagų nekarpė. Pakalnėje to kalno buvo baisus slykūnas, arba smakas (slibinas), kurs nedorėlius ir piktadėjus svaidydavo savo uodega šalin. Varguoliams lengvą tenai buvę įlipti, bet didžturčiams didžiai sunku. Ant to kalno debesų aukštybėse gyvenusi dievybė, Perūnu vadinama.

Vokiečiai Parusny XII a. sunaikino šventyklą, viduryje visados žaliuojantis ąžuolas, prie kuriuo žyniai deginę amžinąją ugnį. Ąžuolo kamiene buvo trys uoksai (drevės?), kuriuose trys dievybės (medžio stabai) stovėjo. Vienas pagyvenęs vyras, narsiu ir raudonu veidu, garbanota barzda, ant galvos tvaskančioms liepsnom, rankoje laikantis vylyčias (strėles). Gyventojai vadinę jį savo didžiausiu dievu Perūnu, arba Perkūnu. Antras stabas - grakštus jaunikaitis, su varpų vainiku ant galvos, linksmo veido, vadino jį Trimpa (Patrimpas, Potrimpas), arba Drimba, arba Jorė. Kaip patarlėje sakoma: "Eik sau po Trimpų." Trimpa - pavasario, laimės, ramybės, gausumo davėjas, globėjas gyvulių (kaip ir Šv. Jurgis, Jurginės), oro ir javų. Aukojo jam javų pėdus, mirą, gintarą, vašką ir vaikus, jis didžiai mėgęs žmogaus kraują. Jo garbei laikomas žaltys. Jam aukojant, vyriausias kunigas tris dienas pasninkaudavo, ant žemės gulėjęs ir į šventą ugnį smilkalus mėtęs. Vadino jį Jore (Jurgis!). Kai pavasarį ledas, sniegas nutirpsta  tada krūmuose pasirodo Jorė, kitaip žalesa; vadino jį Sausjurgiu arba Šlapjurgiu pagal pavasarį (šlapias ar sausas). Dar ir dabar stokodami pašaro žmonės dejuoja senu įpročiu: "Ai Jorutale, kame esi?" Nes Jorė ateina paveikti bado, kuris kaip smakas rijo žmones ir gyvulius, todėl Jorai atėjus, ne vien žmonės, gyvuliai ir paukščiai džiaugiasi, todėl jį dar vadino Ganykliu, Bandaganiu. dar ir šiandien visuose šiaures tautose jis didžiai garsus. Trečias stabas vaizdavo išblyškusį senį, rūstaus veido, nutysusia barzda, išdriskusiu galvos nuometu, panašų į numirėlį. Vadino jį Smerčiu, arba Giltine, Pikuliu, Piktuliu, Drebkuliu, Dargūnu, Galūnu, Pragartu, Jodu, Bubiu, Ragočiu, Kipšu, Kelmu, Juodžiu, Galgiu, Viliūnu, Velniu, Bildžiuku, Pikčiu, Tratintoju. Kaip Jorė viską veisęs taip Pikulis visą naikinęs. Trys kaukolės - žmogaus, jaučio, arklio pamautos ant ragotinių šalia jo stovėjusios. Maldant jį deginę taukų puodelį, dažnai reikalaudavęs savo garbintojų pačių brangiausių daiktų; jei trečioje dienoje negaudavo reikalaujamos aukos, tik krauju jo kerštą buvo galima numaldyti. Džiaugsmą jam teikdavo skausmas, rūpesčiai, vargai. Jam aukodavo žmones, gyvulius, arklius, kliaules, ožius, kurių krauju šventą ąžuolą šlakstė, nuo ko jis būk visados žalias buvo. Jis kankinęs ir tuos kurie nenuoširdžiai aukoję arba neklausydavo kūrėjų kūrėjo. Visame krašte jam buvo daug vietų skirtų. Tie trys stabai žymėjo tris metų laikus: vasarą, rudenį, žiemą. Ąžuolas buvo Perūno ženklas (simbolis). Latvių žodis triadyba kyla nuo trys ir gadyba, t.y. metų laikas; nesgi vartojami žodžiai gadynė, gadas, gadyba, pagada.  

Neaišku ar Perūnas turėjo žmoną (pačią). Saulė tikrai turėjusi, nes yra patarlė: "Tam nė Saulės duktė neįtiktų."

Pikulio žmona buvusi Giltinė.

Žemaičių ir aukštaičių patarlė: "Dievai žino kur" patvirtina, jog lietuviai garbino ne vieną o kelis dievus.

Dievams tarnavo kunigai arba žyniai, jie taipogi prižiūrėjo ir ūkės (valstybės) rėdą (valdymą) skelbdami dievų valią ir jų įsakymus.

Ilgainiui stebėdami svietą žyniai įtarę esant dvi galybes viena jų sėkmės - Laima, nuo žodžio lemti, kita gaišinusi ir ardžiusi gerus ketinimus bei darbus - Nelaima arba Laume. Laima dar vadinę: Krūvine, nuo žodžio krauti, pvz. brandės Krūvinė, varpų Krūvinė, žiedus krauna, Vaisgamta jog gamtą veisė arba skalsino, Duoklė nuo duoti, Javinė nuo javų, Tyklė jog tyliai laimino, Žvaigždūnoke, jog žvaigždes sekė, Žvėrinė, arba Krūminė , nuo krūmo jog medžioklę skalsino, Upine nuo to jog žuvų upėje daug sužvejojo, Gaubjavė nuo javų gaubimo, gausinimo, Liela, arba didelė, nes buvo didelė laimė ir maža, Raugutine, nuo vykusio raugo, Guže nuo žodžio gužuoti, arba keliauti, nes keleivius glemžusi ir globojusi nuo blogo oro, Aušra buvo už laimės ženklą, nes sakoma: "Ant laimės mūsų pradėjo aušti", tikėja šią moteriškę aklą esant, to minavonei paliko iki šiai dienai - lauminėjimas. Nelaima arba Laume turėjo tuos pačius privalumus (savybes), skirtingai nuo Laimos, piktam darbui daryti, todėl vadino ją Ganda nuo žodžio gandinti, jog svietą gandino, keldama nelaimes, Giltine, Suka, Mogile, dar ir dabar sakoma: "Kur čia tave giltinė smaugia? Nuvargęs lyg laumės nujotas", Kauke, arba Gauke jog nuo vieno turtus vogė, o kitam juos davė, Žvaigždūnoke, nes nekurioms pasirodžius prasidėdavusios nelaimės, novijo ji ne vien žmones, gyvulius, bet ir pačius medžius, dar ir šiandien nevykusias medžių šakas laumšluotėmis vadina.

Senovės lietuvių išminčiai žmogaus gyvenimą lyginę su audeklu, kurį devynios indėvės tiekusios (audžiusios): Verpėja, Metėja, Audėja, Gadintoja gal būt Mogilė, Kirpėja, Skalbėja ir Sargė, (kitų vardų šiandien dar nežinome). Verpėja - verpė, Metėja - metusi (iš čia ir metai - A.C. pastebėjimas), Audėja - audusi, Mogilė (Gadintoja) maloniomis ir švelniomis pasakomis nepaprastai mandagiai trukdžiusi jų darbą, kai jos klausydavos jos, ji šioms bevėpsant, gadinusi jų audeklą. Pakliuvusiam į Mogilės nagą  tekdavo visos nelaimės: ligos, opos, nuopuoliai, kančios, nesantaikos, kaip ir šiandien dar sakoma visos šitos iškados trumpina žmogaus amžių. Sargė tai pastebėjusi grumdavosi su Mogile, stengdamasi apsaugoti nuo jos audeklą, tuo pačiu skudrinusi savo draugių darbą pasakodama apie dorybę ir narsybę ūkės ir karės Lietuvos vyrų. Nuaudus audeklą, Skalbėja jį nukirpdavusi, taip nutrūkdavo žmogaus gyvenimas, o (balčiausiai?) išskalbusi atiduodavo sumėtytą (metai) audeklą Aukštėjui, kursai, pasiūdinęs baltus marškinius jais apvilkdavo mirusį. Toms indėvėms kiekvienas žmogus turėjęs paskirtus akmenis, ant kurių aukodavo aukas. Patarlė: " Kuri čia tave indėvė suka, arba pjauna?", daina: " Oi dievuti, dievuti, išskalbk man amžiutį, kad skaisčiausias eiti galėčiau, plikas danguj nestovėčiau"  patvirtina tokios pasaulėžiūros buvimą.

Lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai neturėjo trobesių arba žynyčių kur visuotinai susirinkę būt dievą garbinę. Meldėsi ant kalnų, vadinamų aukos kalnu (alkakaniai) arba girioje prie didžiausių ąžuolų, visados žaliuojančių. Taip darė todėl, kad besirūpindami statiniais neprarastu savo laisvės ir nebūtų suskirstyti į luomus (stotus) kaip kaimyninėms tautoms atsitiko. Dėl to gi norintį pastatyti maldos trobesį iškart nugaluodavo. Tačiau po truputį iš kaimynų perėme papročius statyti šventyklas ir jau X amžiuje Rusnės saloje yra randama didžiai garsi šventovė į kurią tvino visas svietas teirautis ir jautotis apie savo reikalus, atvykdavo ir krikščionys graikai, gudai, Biskajai (remtasi Mch. Lomonosovu ir lenkų patarle: "Idž do Pioruna, eik pas Perūna." Istorikai patvirtina jog mozūrai garbino prūsų dievus ir laikėsi to paties tikėjimo kaip ir prūsai). Raštai stigavoja, jog kartaginiečiai (Finikiečiai, Punai arba Filistiniečiai) 100 m. pr. Kr. Rusnėje įkūrė savo žynyčią ir pavedė prekės dievui - Kronui (Kuronui), dėl ko ir Nemuno upė gavo pavadinimą Kronas (Chron'as) (tarp kitko Šernų, prie Klaipėdos pilkapiuos rasta nemažai Baalo (kartaginiečių dievo) skulptūrėlių- A.C.). Ten rusenusi amžinoji ugnis, dėl to vietą praminę Rusne, patį kraštą Parusniu, o gyventojus Parusniais arba Parusėnais (Borus'ai, Borusija). 1250 vokiečiai sugriovė šią šventyklą, o rastą ten akmenį su jos įkūrimo data nusiuntė į Romą popiežiui Inocentui III. Antroji žynyčia buvusi Romovėje. Ji išsidėsčiusi didelėje lygumoje pagiryje stovėjęs amžinai žaliuojantis ąžuolas, aptvertas šešiakampe uždanga, dešinėje pusėje nuo jo buvę vyriausiojo kunigaikščio (prašaleičių vadinamas krivė krivaitis, arba kūrėjas) rūmai, kairėje atvykusiems keleiviams gaspada (poilsinė, viešbutis?). Aplinkui kunigų - žynių, tarnų namai. Prie įėjimo uždangos (angos) buvęs aukuras kur aukoję gyvulius ir amžina ugnis ąžuolo medžiais kurstoma degė. Ąžuolo kamiene buvo trys drevės su įstatytomis ir brangiomis užlaidinėmis užskleistomis Perūno (viduryje), Trimpos (kairėje), Pikulio (dešinėje) stovylomis. Prieš žynyčia stovėjo kaukolės ant ragotinių (iečių) pamautos. Tik pats vyriausias kunigaikštis kūrėjų kūrėjas tegalįs tenai įeiti, kurs davęs atsakus vardu Perūno klausiantiesiems. Ant metų šventės (pavasarį?) Perūnui aukodavę nujuodytą baltą žirgą, taip pat karės belaisvius. Trečioji žynyčia buvusi Vilniuje, ąžuolyne, kurio vietoje šiandien Šv. Stanislovo katedra stovi.1265 metais ją įkūrė Lietuvos kunigaikštis  Gereimantas (Gerimantas). Joje buvo laikomas dievo stabas parneštas iš Palangos šventosios girios. Ji pastatyta iš plytų. Jos aukštis 45 kurpės (be stogo), platumas 300 kurpių, priešakyje koplyčios stovėjęs aukuras su dvylika laiptų, kožnas laiptas 4 kurpių aukščio, aukuras 9 kurpių aukščio, o 37 platumo ketvirtainyje, viršus jo papuoštas tauro ragais, aukštis aukuro nuo viršaus iki apačios 27 kepurės. Kiekvienas laiptas paskirtas dangaus ženklui, aukščiausias laiptas skirtas Vėžiui, žemiausias Ožiaragiui. Šventomis dienomis ant šių laiptų sudegindavo vaškinį Dangaus ženklą. Prie įėjimo į žynyčią stovėję kūrėjų kūrėjo rūmai, kur buvo apvalus bokštas stebėti dangaus kūnus (Saulę) ir pranešti pirmąją mėnesio dieną. Per Naujuosius Metus į bokštą įmūravodavo paženklintą plytą, kad praėjusių metų skaičių žinotu. Tas plytas Katedros varpinės pietinėje sienoje  dar matė gudų kunigas Mitrofanas iš Pinsko. 1387 po baltosios nedėlios apsikrikštiję lietuviai žynyčia sugriovė. Lietuviai, kalnėnai, žemaičiai gailėdamiesi savo parėjusios gadynės, ryžosi amžinai minavoti tą žynyčios sugriovimo dieną, net iki dabar daug žmonių iš namo savo išeiti į tolimą kelionę, ką sunkaus panedėly dirbti laiko už grieką (nuodėmę), o paslėpti savo gailestį nuo lenkų kunigų, sakė karaliaus dieną švenčiantys (Teod. Narbutt, in 1. c.).  Dar žynyčios buvo Raseiniuose, Vilkmergės papily, Deltuvoje, Šatrijos kalne, Palangoje bei kitur kur dievo garbei buvo rusenama, rusinama amžinoji ugnis.

Kai kuri medžiai buvo laikomi šventais t.y. ąžuolas, liepos ir tie kuriuose amalai augę. Buvo šventos girios, juose draudžiama net šakelę nusilaužti, medžioti, tik esant mirtinam pavojui žmogus galėjęs ten įžengti, žyniai patys tegalėję kirsti malką šventais kirviais. Senovėje dideli ir seni medžiai buvo ženklai rubežiaus (pasienio), jei tokį nukirsdavai bausdavo mirties bausme. Lietuviai medžius vadino ne šventais, o lietos (gausos?) medžiais. Šiandien mes steigiame draustinius, kurie yra atitikmuo senųjų šventųjų girių.

Nesuvokiantys mūsų papročių gali pagalvoti jog lietuviai už šventus laikė kieles, gandrus, blezdingas, varnas, šarkas, triškius, blezdingas (kregždė), žyles (zylė), ežius, rupūžes, žalčius. Tačiau atidžiau pastebėję juos (ir gamtą) pamatysime jog kiekvienas išmintingas ūkininkas juos turėtų gerbti. Parlėkusi kėlė ledą spiria laukan, gandras parveda pavasarį, blezdinga - šilumą, varnos ir šarkos ne tik pavokia (ėda) maitą bet ir įspėja apie plėšrūnų (vilkas ar erelis) pavojų, pasirodžiusi zylė praneša apie ateinantį speigą ir pūgą, ežiai, žalčiai gaudo gyvates ir kitokias sodo bjaurybes.

Už šventus turėję upes, ežerus, šaltinius. Niekas prie jų negalėjęs prisiartinti nepadėjęs galvos. Atitinkamu laiku juose vykdavo aukojimai, maldos, ritualiniai apsiplovimai (mazgojimaisi).

Už šventus turėję aukojimo aukurus arba altorius, bei didelius akmenis ant kurių melsdavosi ir dievams aukojo, arba juos vaišino degindami gyvulius, vašką, gintarą, mirą, kitus kvepiančius daiktus.

Šventomis buvo laikomos ir karmūšų (mūšių, kovų) vietos kur krito gentainiai gindami nuo neprietelio laisvę. Taip pat  vietas kur kritę karžygiai palaidoti, vadinami milžinkapiai (nors juose dažniausiai randami žuvę kryžininkai, tai liudija randami vokiški ginklai).

Baltas žirgas buvo vadinamas Dievo gyvuliu, juo tik vyriausias kunigas tegalėjo joti.

Šventomis buvo laikomos Kaulinyčios, rūsiai kur buvo laikomi kaulai dievams aukotų gyvulių.

Garbinami karvedžiai arba atmonai išgelbėję savo tautą nuo svetimųjų vergystės. Tokie buvo Smulkys (Zamolskis), Odinas, Alkis, Nemunas, Vaidevutis, Kernius, Kukaitis arba Kukvaitis (Kukovaitis).

Kiekviena Žemaičių apygarda turėjo savo šventąjį ir jo įvaizdį (gyvulį). Tai aprašo kunigas Jeronimas iš Prahos, kurį LDK Vytautas 1428 buvo siuntęs krikštyti žemaičių. Bazelio bažnytiniame susirinkime popiežiui Pijui ir kitiems vyskupams jis apsakė įvykius Žemaitijoje. Vienoje apygardoje garbinę žalčius, kitoje šventą ugnį (amžinąją) jos kunigų kiti klausinėję apie ligonių ateitį, kitoje garbinę Saulę ir didžiulį kūjį, kurio pagalba koks tai didis karalius sutriuškino angį apžiojusią Saulę, su tuo kūju jis sukūlė bokštą kuriame Saulė buvo laikoma ir taip ją išvadavo, todėl tą įrankį, kuriuo pagalba svietas šviesą išvydo jie ir garbina.  Kitoje vietoje garbino ąžuolą. Galiausiai Jeronimui teko išvykti iš Žemaitijos, nes žmonės miniomis plaukė su skundais pas LDK Vytautą.

Pagoniškoje (Vedinėje) Lietuvoje kunigai skirstėsi pagal darbus: kūrėjai arba kūrėjaičiai, vaidelaičiai, žygovai, tylusonys, lygusonys, žvaigždžionys, vėjonys ir t.t., visi klausė savo kūrėjų kūrėjaus - vyriausio valdymierio. Žyniai ne tik saugojo tikybos įstatymus, atlikdavo šventus darbus, bet ir ūkės (valstybės) rėda (valdymu) rūpinosi. Kūrėjų Kūrėjui pakluso  ne tik lietuviai: kalnėnai, žemaičiai, žemgaliai, latuviai arba kuržemiai, bet dar ir lybiai, krieviai, kurie atvykdavo pas jį teirautis dievų valios (Dusburg P., III, c. 5.). Dievų įsakymus svietui jis siuntė per kunigus, žygovais vadinamus, kurie apskelbdavo juos  nešdami jiems patikėta lietos arba ūkės lazdą, kitaip krivūle vadinama. Lenkai lig šiol lietuvius pravardžiuoja "skurzczypalka" nuo to jog ne rašto, bet savo vyresnybės lazdos klauso. Vyriausiuoju kunigu galėjo tapti tik išmintingiausias vyras didžioj karšatyje (70 ar 80 metų turįs). Dar ir šiandien turime priežodį "Viešpatie, prie tavo baltos galvos atėjom paguodos klūkti." Rinko kunigai jį iš savo tarpo, pakeltasis būdavo vyriausiuoju lig savo amžiaus galo. Tos tarnystės jis galėjo atsisakyti tik save dievams paaukodamas (sisidegindamas), rašoma, kad daug Kūrėjų būtent taip pabaigė savo gyvenimą. Nuo Brūtenio (Prūtenio) laikų lig paskuojo kūrėjų kūrėjo jų buvę 51 (Simonas Grunau, tom 1, c1). Gintautas buvo paskuojis Žemaičiuose (Teod. Narbutt, t. 1, p. 438). Kūrėjų Kūrėjo valdžioj buvo didi daugybė kitų kunigų, kaip vaideliotai arba vaideliotai, nuo žodžių vaidinti ir lieta, t.y. žinantys ir permanantys lietos daiktus. Dėvėjo baltus rūbus lig žemės, kepurę trynytę su viršuje spindinčiu aukso burbulu.

Pats Kūrėjų Kūrėjas kėlė į vyriausiąją kunigišką godą tarp mažųjų kunigų, kuriuos svietas pats sau skyrė tarp našlių ir bevaikių, vyrus išmintingus ir dorus, teisybę ir savo ūkę mylinčius, svieto regėjusius, gero ir pikto prityrusius, vilko neštus ir pamestus, didžius gudrinčius, mokytojus protingus ir atentę prajaučiančius, trumpai sakant, Dievo vyrus.

Kiti kunigai vadinos žygovai, kurie taip pat gyveno, kaip regis, netoli nuo rūmo kūrėjų kūrėjo, atmenant ant to, jog vienas tarp jų šventame pamedy metuose 999 nukavo šv. Vaitiekų, skelbiantį Parusy krikščionišką mokslą. Vadinami buvo žygovais nuo žygio, jog jie žygius, arba reikalus, Kūrėjų Kūrėjo atliko ir jo lazdą, arba įsakymus, nešiodami skelbė po svietą; mėklinantis į tą, kas su šv. Vaitiekum nutiko, gal tarti, jog jie antveizais yra buvę ne vien šventos girios apie rūmus paties kūrėjų kūrėjo, bet ir kitų visų girių, medžių, upių ir kitų šventų vietų, kurie taip pat atgabentas aukos dovanas priėmė ir duodantiems dievų pataiką apreiškė; apie  kitus  jų darbus nėra žinoma. Paskiau vadino juos dvarionimis, gudiškai dworzanin, jog prie rūmų, arba dvaro, kunigaikščio gyveno. Tarp tų buvo dar kunigai viršaičiai, arba vyriškaičiai, vadinami, beje, viršininkai; regis, jog tuo vardu vadino ne kitus kunigus, bet viršiau minavotus vaideliotus, beje, kūrėjaičius ir žygovus, nesgi pats žodis viršaičiai tą rodo. Prašalaičiai, nepermanydami lietuvių kalbos, pramanė tuos viršaičius ypatingais kunigais. Tie visi kunigai, viršiau minavoti, ne vien šventenybėmis, bet lieta ir ūkės rėdą rūpinos, kaip tuojau regėsim. Buvo dar daug žemesnių kunigų, kurie negyveno parūmiuose Kūrėjų Kūrėjo, nebuvo nė antveizais šventų vietų, bet, po svietą paskydę, mokė jį tikybos įstatymų, pasakojo jam praėjusių gadynių notis, veikalus savo tautos, girdami dorybę išmintingų vyrų, lygia dalia garbindami narsybę ir kantrybę savo tautos kareivių. Regis, jog kiekvienoj apygardoj toksai kunigas buvo vyras išmintingas našlys ar bevaikis, nuo svieto perdėtas. Tarp tų, kaip jau minavojau, buvo tylusonys ir lygusonys, teisiau sakant, lydusonys, nuo žodžio lydėti, kurie palaidosena mirusiųjų rūpinos, kaip viršiau minavojau. Ilgainiui paklydus jau ibūtinai pirmoje nuomonėj apie dievą, buvę dar vadinami žvalgionys, kurie laimę ar nelaimę moterims lėmę. Pučionys, kurie nuo vandens putų reiškę atentę. Vėjonys vadinos, kurie lėmė nuo vėjo. Pūsčionys nuo pūtimo, kurie ant pūtimu savo dvasios opas ir luošumus gydę. Žeisčionys, kurie patys save žeidę dėl numaldymo dievų. Burčionys, kurie su pagalba pikto lėmę. Žvaigždžionys, kurie nuo žvaigždžių atentę reiškę. Vadinos dar puotininkais, arba ragučiais, tie kunigai, kurie ant švenčių aukaudami arba puotose gerdami iš ragų gėrimą laimino ir svietui dalijo, kaip tuojau matysim. Ant galo buvusios dar ir motriškosios, kunigėmis vadinamos, beje, našlės bevaikės, kurios, mirus savo vyriškiems, stojusios į kuniges, kurių darbas buvęs kurstyti šventą ugnį ir jautojantiems nekuriose notyse reikšti laimę ar nelaimę; vienok žinoma yra, jog tarp našlių buvusios kunigėmis ir mergaitės. Vienos ir antros čystatą už visų pirmiausią įstatymą turėjusios ir saugojusios, o jei kuri nusižengė, tą, kaipo  ūkės nuodėmę, dievus maldydami, gyvą sudegindavo.

Šventės ir iškilmės

Pirmoji - pavasario šventė Trimpos arba Jorė (atrodo švenčiama balandžio 1 d.).

Vainikų arba Viešės šventė

Prasidėdavo birželio gale ir švęsdavę per 14 dienų. Šiandien Joninės. Proga - Perūnas aukštybėse išperėjęs (išleidęs) visą sutvėrimą regimą ir neregimą. Senu įpročiu kai kur sakoma "Tą žmogų yra dievas leidęs ant svieto", nesakoma sutvėręs, o leido, net ir 1540 m. Šv. Rašte visur vietoje sutvėrė sakoma leido: leido Saulę, leido žvėris ir paukščius etc.  Pradėdami šventę būk giedoję: "Titis leido, Titis leido" (iš nesupratimo mūsų kalbos radosi gudiškas ir lenkiškas Didis Ledo, taip mėgindami pasisavinti net mūsų senovę jie šį savo kalba nepaaiškinamą dievybę priskyrė sau).  Prieš šventę ėję į šventas upes ir ežerus praustis idant jaunais taptų. Tai buvo linksmiausia šventė kai kuriuose pasakuos minavojama, jog net Saulė šokusi šventės metu. Šventės pabaigoje kurdavo ugnį ir šokinėdavo per ją, minėdami jog nuo šilumos prasidėjęs pasaulis. Šventės metu visi susitaikydavo, visi buvę lygus, didžturčiai vargdienius slaugė (patarnavo).

Apjavių viešė arba šventė

 Javus nuo laukų nuėmus švenčiama. Visa šeimyna su talka eidavo į laukus kur paaukojus auką, surinkdavo derlių. Grakščiausiai ir linksmiausiai moteriškei varpų vainiką pindavo, kurį sugrįžę namuose kabindavo garbingiausioje vietoje. Po to visą naktį vykdavo puota ir dainomis garbinami  geriausi ūkininkai (gaspadoriai), mokytojai, narsiausi kariai ir jų žygiai. Dar ir šiandien kai kur šis paprotys užsilaikė.

Ilgių viešė arba šventė

Švenčiama javus nuo laukų nuvokus ir rugius pasėjus. Arba su visu į namus parėjus ir žiemai įsikūrus. Viso savo labo įkūrėjui dėkavodavo aukodami pirmskrajus, valgius, gėrimus, žuvį, mėsą, pieną, medų, midų, alų darė, pyragus kepė. Visi susirinkę į didžiausią namą, kertėse išstato bosus (bačkas) su alumi ir midumi, žyniai padengia stalus ir viduryje aslos sukuria ugnį pailguotinę ir atvedę gyvulius (veislės po porą, patiną ir patelę), vainikais papuoštus pradeda tyliai melstis, pabaigę maldą čiumpa lazdas šaukdami: "Tai mūsų žemeliukėms (žemės ūkėjoms) aukojam ir dėkavojam, jog mums šį metą mūsų javų, daržų, pievų negadinot, o nuo ugnies, geležies, marų, badų ir visokių neprietelių mus saugojot." Iškepę, išvirę mėsą pamuštų galvijų, vyriškiai išsakę savo nuodėmes kunigui (žyniui), už nuodėmes gaudavo su lazda nuo jo į kailį, po to visi mušdavo žynį. Toliau sekė pamokslas moterims (Merkel, T. 1, S, 178).Budavo giedamos šventos (ritualinės) giesmės, geriamas midus, žaidžiami prasmingi (magiški) žaidimai. Galiausiai susėdus prie stalo žyniai mesdavo į kampus maisto žemeliukėms arba vėlėms (dūšioms) sakydami: "Dieve Žempati, priimk mūsų maldas ir aukas ir leisk vėles eiti prie  mūsų stalų tų valgių su mumis ragauti ir valgyti", tas pats vyko su gėrimais, o tad prasidėdavo linksmybė puotos. Vaišės vėlėms trukdavo 4 savaites. Šventei baigiantis (po maždaug 2 sav.) ėjo lankyti kapus ir tenais lapinėse, šėtruose valgė ir šmotelius nupjaustydami mečiojo po stalu, gėrimą nupildami, sakė: "Eikit pavalgiusios ir negadinkit grįždamos mūsų javų." Sugudėję lietuviai lig šiolei laikosi savo protėvių papročių (būtent šios šventės) , rodydami savo tikrą kilmę.

Kalėdų viešė arba šventė

Kalėdos - senojoje lietuvių kalboje reiškė susitikimą senojo laiko su jaunuoju, senų metų su naujaisiais. Pradedama švęsti per naujus, o pabaigiama per senus metus. Vadino Kalėdomis nuo žodžio kalti, nes minavonei senųjų metų gaspadorius sienon kaldavo vinį arba ragą, o žyniai į žynyčios sieną plytą mūryjo. Dar šiandien žiemgalių arba kuršininkų namuose gal regėti balkius ir sienas po dvi eiles prikalinėtų briedžio ragų, kurie rodo metų skaičių. Nėra išlikę aprašymo šitos šventės. Tačiau svietas taip pat linksminosi kaip ir kitų švenčių metu: valgė, gėrė, būrė iš šiaudų, žyniai veizėdami į žvaigždes lėmė ateinantį metą. Vilkdavo bluką (trinka, storas pagalys) per kiemus dainuodami: "Tabalai, tai, tai, tai judink, seni, kaulus, up, up, up. Sudaužk rankų delnus etc., etc. Paskui tą bluką sudegina, kaipo praėjusį metą. Sudeginus bluką moteriškės tojaus ištraukia lėlę iš medžio drožtą, vyrai stengiasi ją atimti, o moteriškės pasliepti.

Tarp šitų svarbiausių švenčių buvo dar ir kitos viešės: paviešės arba gėrynės, su šventenybėmis susietos, kurių paslapties atskleisti niekas nedrįso, taip pat: įkurės, apkulos, koštuvės, skerstuvės, užvis budynė ir laidosena. 

Įkurės - kai naujai pastatyn trobesin pirmąją ugnį asloje įkurdavo. Kol ugnis neįkurta nuo blogo namą saugojo pro stogą įkištas vainikas.

Apkulas arba gubjauja - baigus kulti javus, grūdų pripilta rakanda (indą) paduoda gaspadoriui ir linki jam visus grūdus sveikam suvalgyti. Baigdavosi gera gėryne. Pabaigę sunkiausius darbus gerai "užpildavo".

Skerstuvės -  rudenį gaspadorius šeimyną vaišino dešromis, vėdarais, riaušiais, kogalvėmis iki persivalgymo. Taip pat rudenį rinkdavo medų, gamindavo midų, alų tokios šventės buvo vadinamos Koštuvėmis.

Budynė

Ligonį slaugydavo kunigai lygusonys ir tylusonys. Jei matydavo jog nepasveiks kviesdavo gimines atsisveikinti,  ligonis skirdavo paveldėtojus, atsisveikinus su artimaisiais ir kaimynais, kunigai uždėję pagalvę arba podušką nutroškindavo, nes tikėjo jog tokia smertis yra dievo malonė ir geriau už sopulius. Mirusįjį aprengdavo baltais rūbais sušaldydavo ir  net kelis mėnesius laikydavo. Prajovai kviesdavo į budynę gimines.   Suėjus gentims nabaštninką numazgoję antrą kartą, įkapėmis apvilkdavo ir pasodinę krėsle, šalia uždegę vaško žvakes, gėrę paeiliui midų arba alų, moteriškės apstojusios nabaštiką raudojo, o sėdintieji pasieniais giedojo: "Ulele! Ulele! Ko numirei? (tikriausiai buvo Vėlelė, nelaidota dūšia vadinosi vėle) Ar neturėjai gražią žmoną, dailų žirgą, rimtą ginklą, darbią šeimyną, didžius turtus, lakius sakalus, greitus pėdsekius? Ko numirei? Ulele! Ulele! Ko nepertekęs buvai, ko stokojai, ko numirei? Ulele! Ulele! Ko numirei, kas tau kaitėjo?" ir t.t. Viską minavojo, kas mirusiam ant svieto malonu yra buvę, kuo jis gėrėjos ir džiaugėsi gyvendamas. Budėtojai rinko savo ašaras į ašarines kuriuos, kaip meilės ženklas budavo dedamos į kapą. Kartais buvo samdoma raudė, raudotoja, dar ir šiandien senu įpročiu sakoma "Tas neraudojo savo motušės, ar tėtušio." Budynė tęsdavosi kelias dienas, užkanda padedama užpakakalinėj troboje (galutiniame kambarėlyje). Pabaigus raudą visi raginami gerti midų ir alų. Galiausiai visi atsisveikindavo, prašydami perduoti linkėjimus mirusiems artimiesiems. Galiausiai lydusonys ir tylusonys išpasakodavo mirusiojo gyvenimą ir jo vardu visiems sakė sudiev. Išnešę nabaštiką iš trobos dėjo į ratus, moterys lydėjo lig kiemo galo, o vyriškiai ligi kapų raiti, plikus kardus iškėlę švytravo ujo šalin Pikulį ir piktasias dvasias. Jie vadinosi lydėtojais, nuo to, jog nabaštiką į kapus nuleido.  Turtingus degino su karės žirgu, lanku, strėline (seidoku), ragotine (ietimi), kardu ar kalaviju, tarnu, pėdsekiais (šunimis) ir sakalais, vargdienius su namų padargais. Ugnin mėtę meškos, lūšies nagus, kad lengviau kopti kalnan būtų ir pūtę trimitus. Paskutinėms lėpsnelėms rodantis kunigai pakėlę dangun žvakes, sušuko: "Regim nabaštiką ant balto žirgo, žibančiuose ginkluose, ant peties sakalą sėdintį ir į dangų lekiantį didžioj draugėj." Kiti lydėtojai veizėdami į dangų atsiliepdavo: "Keliauk, vargali, laimingai į antrą gyvenimą, kuriame nebnovys tavęs daugiau nei kraugerys vokietis, nei pasalus gudas, bet tau tenai abudu vergaus amžinai." Sudėję pelenus  į urną, pastatydavo ją ant akmenų grindinio, suskliausdami iš šonų 4 akmenimis, kartais išgrįsdami nuo centro spindulius (kaip stebulė) galiausiai tą žvaigždę akmenimis išgrįsta užpildavo smiltimis (smėliu). Tokias rogas garsiems žmonėms pildavo ne vienerius metus. Likęs nuo budynių nabaštniko turtas padalijamas į tris dalis, kurį varžybų keliu laimi geriausi raiteliai lydėtojai. Po laidotuvių pateikiamas valgis ir gėryne, stypa vadinama, nuo žodžio stipti, tai yra mirti (dar šiandien žiemgaliai, kuršiai sako: "Mūsų Janis nuostipa"). Praėjus devynioms dienoms buvo minimos  devintinės, regis minint devynias galybes Perūno. Metams sukakus minimos sukaktės (metinės) vėl susirinkę giminaičiai lanko nabaštiko kapą, vaišinasi ir vaišina mirusiuosius. Dar ir dabar žmonės eina pas kunigą prašydami atlaikyti Šv. Mišias už amžiną atilsį žmogelį mirusį prieš metus. Artimieji metus (ypač moteriškės) dėvėdavo gedulo rūbus - nebalintus nuometus, drobulių rutulius ant galvų.

Laiko skaičiavimas

Laiką matuodavo naktimis, ne dienomis, dar ir šiandien sakome: "Tris naktis išnakvojau", "Naktį pernakvojęs, sugrįžau."

Metus dalijo į trylika mėnesių: 1.  Siekis, 2. Sausis, 3. Kovas, 4. Karvelis arba balandis, 5. Gegužė, 6. Kirmėšų arba birželis, 7. Liepos mėnuo, 8. Rugpjūtis, 9. Rugsėjis, 10. Šilo mėnuo, 11. Spalių mėnuo, 12. Lapkritis, 13. Gruodis. Kiekvienas mėnuo turėjo 27 dienas ir dalijosi į tris dalis, arba devintines, nuo devintos dienos, kurioje svietas linksminosi ir meldėsi (dar vartojame po nedėlios, kuri kartais 9 dienas turi A.C.).

Dieną ir naktį dalijo į 24 valandas arba adynas, kurias vadino: 1. Smabrėškis arba brėkšta, 2. Santėmis arba sutemo, 3. Vakaras, 4. Nuovakarės, 5. Išvakarės, 6. Naktovidas, 7. Įmigis, 8. Pirmieji Gaidžiai, 9. Antrieji Gaidžiai, 10. Prieš Aušrą, 11. Aušta arba Švinta, 12. Mažoji Pusrytėlė, 13. Išaušo, 14. Saulėtekis, 15. Didysis Pusrytis, 16. Priešpietis, 17. Pietai arba Pusdienis, 18. Pakaitis, 19. Po Pokaičio, 20. Po Pusdienio, 21. Pavakarė, 22. Mažoji Pavakarėlė, 23. Vakarop, 24. Saulėlydis.

Metus skaičiavo nuo didelių nelaimių, Saulės užtemimų, marų, giedrų, speigų, audrų, vėtrų, lietų ir krušų. Ir taip sako: "Mano bočius, pasibaigus Žuvėdų karei, 13 metų turėjęs"(1660), "Mano matušė mirė 5 metuose po šaltosios žiemos" (1703); "Mano bobutė ištkėjusi vienuoliktuosiuose metuose po marų metų" (1704) (Notizen Preuss. Erst Sammlung, S. 74).

 TEODORAS NARBUTAS "LIETUVIŲ TAUTOS ISTORIJA" 

(dažnai maišo dievų savybes su vardais, skaityti S. Daukantą)

Dievai (vyr.): 

Praamžius (Pramžimas) - šis dievas valdė žmonių, viso pasaulio ir dievų likimus.

Ukapirmas (Okkapirmas) - buvęs anksčiau už laiką, jam skirta šventė gruodžio 25 dieną, vadinama Okkaatgimimas (o kad atgimimas, O ka gimimas? A.C. pagal Daukantą, visų nesupratusių lietuviškai klaida)

Viršaitis (Wirszajtos) - globojo namus, turtą, naminius gyvulius, jo stabas buvo Romovėje. Dar kitaip vadinamas Auxtejas Wissagistis, tapatus antikos Saturnui.

Perkūnas (Perkunas) - Jupiteris Griausmavaldis, dievų, dangaus ir žemės karalius, gamtos valdovas. Valdomiras Didysis 980 metais įveda Perūno garbinimą Kijeve. Jis jo garbintoju tapo būdamas Prūsijoje (Prūsijos varingijų Rusijoje), kur slėpėsi nuo savo brolio Jaropolko. Vladimiro vietininkas Svainoldas (Swinield) tuo pat metu įveda Perūno garbinimą Didžiajame Naugarde. Slavai neturi žodžių su Per- šaknimi, o griausmą vadina Grom, Molnija, tai įrodo baltišką Perkūno kilmę.

Kovas (Kawas) - Chaurirari, Chaulyarari, Zwerinne - Karo dievas, (Dar kitap Kaularijys (iš čia Kostėjus, Koščėjus - Kostėda) iš čia ir Slavų kovos šūkis Uraa - A.C. pastaba).

Ragutis arba Bubilius - midaus darytojų, degtinės varytojų, aludarių dievas.

Santvaras (Sotvaras, Sotwaros) - dienos šviesos, poetų, gydytojų dievas.

Atrimpas (Atrimpos) - jūros ir vandens dievas.

Gardaitis (Gardeoldiis) - vėjų, audrų, jūros potvynių dievas, laivų globėjas. Jam tarnaujantis žynys vadinamas - Sigonotta.

Poklius (Poklus) - požemio dievas, numirėlių valdovas. Dar vadinamas Pokolus, Pokole, Pikol, Pikole, Pragartis - nuo žodžio pragaras, pekla.

Kriukis (Krugis) - kalvių dievas.

Žiemininkas (Ziemienikas) - žemės dievas, valdė derlių ir tamsą, priešingybė šviesos dievui. Dar vadinamas Kurko, Kurchus.

Patelas (Patelo) - skraidančių oro dvasių dievas, panašus į angelą. Dar vadinamas Pateno, Potelo. Jo stabas buvo Romovėje, Perkūno dešinėje. Lietuviškai patalas reiškia mirties neštuvus, šis dievas globojo laužus ant kurių buvo deginami numirėliai. Poteliszka - yra naktinis drugys, tokiu pavidalu pasirodantis mirties angelas.

Šneibratas (Sznejbrato) - paukščių ir medžioklės dievas. jam aukojami povai. Dar kitaip vadinamas Iszwambratus. Tai vienas iš svarbiausių dievų, turėjusių stabą Romovėje. Tai galėjo būti sudievintas Prutenis (Prutenes), sudievinto Vaidevučio (Wejdewuta, Wirszajtos) brolis.

Kibirai (Kabiry) - tai yra trejybė (stabmeldiška), lietuviškai Trejopa (Triopa).

Deivės (mot.):

Praurimė (Praurime) - šventosios ugnies deivė. Jai tarnaudavo vaidilutės (Wejdalotenie).

Lada (Lado) - didžioji deivė. Jai (Ladonai) skirtas laikotarpis nuo gegužės 25 iki birželio 25 dienos, o šventė jai skirta vadinama Rasos šventė.

Budtė (Budte) - išminties deivė.

Laima (Lajma) - Dianos ir Izidės atitikmuo, turėjusi didžiulę valdžią danguje ir žemėje. Dar vadinama tūkstanvarde, Menule, Lela, Kunimirszis, Miedzioima.

Pelenų Gabija (Polengabia) - globojanti židinį.

Moterų Gabija (Matergabia) - keptos duonos ir kepėjų deivė.

Perkūnaitėlė (Perkunatele) - žaibo, griausmo motina, kuri saulę nuvargusią ir dulkina prausia. Perkūno žmona.

Pilvytė (Pilwite) - pinigų, turto, lobių, sėkmės deivė.

Lietuva (Liethua) - laisvės, malonumų, džiaugsmo deivė. Skandinavų Frėjos atitikmuo. Katinas buvo Lietuvos (Lietwii arba laisvės) simbolis.

Veliuona (Wellona) - amžinybės, amžinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo deivė. Prūsų vadinama Giltine.

Pergrubė (Pergrubie) - pavasario, gėlių, daržų, žemės vaisių deivė.

Milda -  meilės, piršlybų deivė. Kitaip Alexota.

Krūminė (Krumine) - javų, žemdirbystės globėja ir išradėja.

Nijolė (Nijola) - pragaro karalienė, Pokliaus žmona, Krūminės duktė.

Alabatis - ji kviečiama dirbant linininkystės darbus.

Aušra (Ausssra) - ryto deivė. Kitaip Aurora.

Bezelea - vakaro deivė, vakarinė.

Brėkšta (Brekszta) - tamsumų ir sapnų deivė.

Kruonis (Kronis) - laiko deivė. Dar kitaip Mehta, Meta.

Užsparinė (Usparinia) - žemės ribų deivė, globojanti ribų ženklus.

Verpėja (Werpeja) - nemarioji žmogaus gyvenimo (gijos) verpėja.

Gondu - vestuvinių iškilmių, vestuvių karalienė, išleidžianti mergaites už vyrų.

Upinė (Upine) - upių, šaltinių deivė.

Ratainyčia (Ratajniczu) - deivė globojanti arklius.

Valginė (Walgina) - globoja naminius gyvulius.

Luobo gelda (Lajbegelda) -deivė Žinia, skleidžianti žinias, šlovę, gandus.

Mėšlų boba (Mahslu baba) - iššluojamų šiukšlių globėja.

Budintoja - žadinanti miegančius.

Austėja (Austheja) - bičių ir bitininkystės globėja.

Ragutiene Pati (Ragutenapati) - Ragučio žmona, globojanti aludarystę.

Žemės Motina (Zemmes mahti) - požemio deivė, atsakinga už pamestus daiktus.

Gaila (Gajla) - moteriška šmėkla kankinanti žmones ir gyvulius. dar kitaip Magilla.

Neris - upės Vilijos nimfa.

Dugnė (Dugna) - upinė nimfa, kitaip Gudelka.

Ragana - globojanti medžius.

Lazdona - globojo lazdynus.

Medziojna - nimfa globojusi miško tankmes ir ten gyvenusi.

Pajauta - pripažinta už dievybe, kun. Kerniaus duktė, ištekėjusi už Dausprungų giminės Živinbūdo (Ukmergės kun.). Jos sūnus Kukovaitis (Kukowojtis).

Birutė (Biruta) - žemaičių didiko Widymunda duktė, vaidilutė, ištekėjusi už Kęstučio. Pagimdžiusi Patriką, Vytautą, Tautvilą, Sigailą (Žygimantą) ir dukterį Danutę. Ja garbino Palangoje ant Raksztis Szwiesta Birutas arba Birutės kapas. Ji buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuru. Ant to kalno stovėjo Praurimės aukuras.  Jūrų uostas lietuviškai vadinamas Langas Marių.

Yra dar skyrelis:

Mažesnieji Dievai, arba Dievaičiai (Dewajtas) (Šį skyrių praleisiu dėl laiko stokos).

Dangaus Kūnų dievinimas

Saulė (Saule) - Saulės rūmai buvo rytuose, lietuvių protėvių tėvynėje (Austruma zemme). Dienos karalienė.

Mėnuo (Menes) - nakties karalius. Jis Saulės vyras. L. Rėzos užrašyta daina: "Mėnuo saulužę vedė pirmą pavasarėlį. Saulužė anksti kėlės, Mėnužis atsiskyrė. Mėnuo viens vaikštinėjo, Aušrinę pamylėjo. Perkūns didei supykęs Jį kardu padalijo. Ko saulužės atsiskyrei? Vienu naktį vaikštinėjat?"

Aušra (Aussra) - Saulės tarnaitė. L. Rėzos užrašyta daina: "Aušrinė svodbą kėlė, Perkūnas pro vartus įjojo. Ąžuolą žalią parmušė, Ąžuolo kraujs varvėdams Apšlakstė mano drabužius, Apšlakstė vainikėlį. Saulės dukrytė verkiant Surinko tris metelius, Pavytusius lapelius. - O kur, mamute mano, Drabužius išmazgosiu? Kur kraują išmazgosiu? - Dukryte mano jaunoji, Eik pas tą ežeratį, Kur tek devynės upatės. - O kur, mamyte mano, Drabužėlius džiovįsu? Kur vėje išdžiovįsu? - Dukryte, tame daržaty, Kur aug devynės rožatės. - O kur, mamyte mano, Drabužiais apsivilksu? Baltuosius išnešiosiu? - Dukryte, toj dienelėj, Kad spįs devynės saulelės." Skaičius 9 - reiškia laiko dalijimą į tam tikrus laikmečius (periodus).

Vakarinė (Wakarinne) - Saulės duktė ir tarnaitė.

Žvaigždės - Saulės ir Mėnulio vaikai, bei dangaus žirgai. Žvaigždės tuokdavosi tarpusavy. Latvių daina: "Kur paliku Deewa sirgi? Deewa dehli jahdija. Kur aisjahje Deewa dehli? Saules mejtos raudsitees. Patti Saule atbildeja: Maži manni behrnini, Mažas mannas dahwanes. (Kur paliko Dievo žirgai? Dievo sūnūs nujojo. Kur nujojo Dievo sūnūs? Saulės dukterų ieškoti. Pati Saulė taip atsakė: - Maži mano vaikeliai, Mažos jų dovanos.)

Iš didžiausiųjų žvaigždžių vedybų pamažu priaugo mažesnių žvaigždžių, - taip skelbia padavimas.

Pavienės žvaigždės ir žvaigždynai lietuvių tautoms buvo žinomi nuo senų senovės, jų žyniai tirdavo [žvaigždžių] judėjimą ir apskaičiuodavo laiko kaitą; to įrodymų rasime ne vienoje šios mitologijos vietoje, tą patvirtinti dar gali lingvistiniai pastebėjimai, kadangi daugelis dangaus kūnų turi originalius lietuviškus vardus, pavyzdžiui: kometa - Uodegytė (Udegita) nuo degimo; dangaus vežimas - Grįžulo ratai (Griždorata), arba Grįžulas (Grįžulas); Kasiopėja - Juostandis; dangaus ožka - Naszejowalgis; Capella - Tikutis; Paukščių Pieno kelias - Paukščių takas (Pauksztu - kielas) ir nemaža kitų; tas pats latviškai ir senovės prūsų kalba.

Paslaptingos dievybės ir persikūnijimai (fetišai)

Gyvatė (Giwojte), Žaltys, Rupūžė (Raupuže). Giminės ir miestai turėjo savo fetišus. Akmenys. Elnias (Elnis) - dievukų fetišas.

Didvyriai (Didziawiry)

Gelonas (Gellon), Vytolfas (Witolf) arba Vytolis (Witol), Alcis, Palemonas (Palemon), Nemunas (Nemon), Kukovaitis (Kukowojtis), Murgiai (Murgi) - taip latviai vadino žuvusius už tėvynę.

Garbinimo objektai

 Šventoji ugnis; Šventos upės; Šventieji ežerai; Šventieji medžiai (Alyva (Sambe), Ąžuolas (Užuolas), Liepa, Pušis (Pussis), Blindė (Blinda), Vinkšna (Winkszna), Uosis (Wousis); Aukurai, ragai (Roha); Stabai (Wejdos).

Šventos vietos

Kalnai, Šventieji miškeliai (Emas), Šventyklos.

Šventieji asmenys (istoriniai)

Žyniai, Krivių Krivaits (Krewe - Krewejto) jų buvę nuo Vaidevučio 48:

 

1. Vaidevutis (Wejdawutis), 505 metai po Kristaus

2. Prutenis (Bruteno)I

3. Deniges

5. Berausto

6. Marko

7. Meksuno (Mexuno)

8. Gerusso

9. Thywajto I

10. Bruteno IIont>

11. Napejles I

12. Tellejno

13. Thywajto II

14. Nergenno

15. Gardhiwajto

16. Konis

17. Napejles IIfont>

18. Jajgello

19. Nerwasso

20. Grudewo

21. Austomo

22. Molėjno

23. Tajdo

24. Romois

25. Dargigajto

26. Mangalo

27. Bollojsus

28. Postwo I

29. Marango

30. Lewajles - 1017 metais po Kristaus lenkų užmuštas

31. Torreto

32. Nerges

33. Wibrotos

34. Barbajdo

35. Barkando

36. Jargallo

37. Tippes

38. Leiso

39. Katkoyo

40. Pomoloys

41. Postwo II

42. Napejles III

43. Tirgajto

44. Nadroko

45. Bojtonor

46. Tormejso

47. Kirbajdo

48. Alleps, iki 1265 metų po Kristaus.

 

 

   Lietuvos.net - prašymas