Gamyba

Vakarų šalyse jau seniai gaminamas dirbtinis šūdas, kurio riboti kiekiai atvežami ir Lietuvon. Čia dar nėra didelės paklausos, nes pakanka natūralaus. Bet jau netolimoj ateity, kai ekonomika taps stabili, o politika - morali, šis vertingas produktas bus labai reikalingas.

Todėl jau dabar būtina statyti fabrikus bei rengti specialistus.

Ambicijos

Anuomet Lietuvą valdė toks Žygimantas. Jis visados slankiojo surūgęs, o dažniausiai gulėjo kertėj ir niurzgė:

-Gediminas Vilnių įkūrė, Vytautas žirgą pagirdė, o aš? Ką apie mane Bumblauskas pasakys?

-Kas tau rūp tas Bumblauskas! - šaukia pati.

O Žygimantas trepteli koja ir plonu balseliu rėkia:

-O man rūp!

-Tai daryk ką nors! - ūdija moteriškė.

-Kad nežinau ką...

Išeina, būdavo, laukan, pamosuoja pagaliu ir vėl atsigula.

Ir taip jis namiškiams įgriso, kad tie susimokė su galvažudžiais Čartoriskiais ir nudobė jį.

O juk nebūtų apie tokią tolimą ateitį galvojęs - gal ir šiandien tebebūtų gyvas.

Tradicijos

Jaunystėj daktaras Basanavičius buvęs didelis valiūkas. Tik pamato mergę, tuoj ir tempiasi į krūmus. Ten išsitraukia brošiūrą ir skaito lietuviškai.

Po kurio laiko tam krašte moterims gimė daug patriotų bei savanorių. Susidarė prielaidos Lietuvos valstybei atsirasti.

2

Lietuvos valstybėj ant kalno stūksoję murai, o pro tuos mūrus vis lietuviai jodavę. Sykį prijoję kažkokį dvarą, o tam dvare gyvenusi ragana su dukterim. Lietuviams lyg ir nereikėję raganos, jie norėję dukters kažko paklaust, būk tai kažkokį vainiką nešę... O ta pravėrusi langą ir sušukusi: „Man motulė draudžia su jumis kalbėt. Aš esu padori mergina ir darau, kas prisakyta". Užvėrusi langą ir vėl atsigulusi. O tie lietuviai rėkaudami kitur nujoję.

Dabar dažnai apie tai dainuojama. O kas, tiesą sakant, įvyko? Nieko!

Deja, tai jau tampa tradicija.

3

Pastebėjau, kad lietuvis, išėjęs miškan, pasijunta geriau nei mieste. Taip yra dėl to, kad miške daug šakų, ir ant kiekvienos gali pasikart.

Svaiginamas neribotų galimybių jausmas!

4

Atkreipiau dėmesį, kad lietuviai visai nepanašūs į medžius, ir nuolatinės jų pastangos lygintis su beržais, ąžuolais ar liepomis tik paliudija lietuvių, kaip atskiros rūšies, menkavertiškumą. Nesuklysiu pasakęs, jog lietuvis yra pradinėj vystymosi stadijoj, tad jam kalbėt apie gyvenimo gerėjimą dar anksti.

Daugelis lietuvių mėgsta girtis: „Aš turiu šaknis!" O iš tikrųjų turi tik šikną ir nuolat gadina gyvenimą savo artimui. Ar galim įsivaizduot ąžuolą, žengiantį Europon? Ogi lietuvis yra gan mobilus ir sugeba sparčiai bei savarankiškai judėt ne tik po didžiąsias pasaulio prekyvietes, bet ir po nelabai erdvią kito lietuvio piniginę.

Tačiau dalis lietuvių turi sėdynę ir didesnę gyvenimo dalį praleidžia ramiai sėdėdami valdžioje. Tai aukštesnioji lietuviškumo pakopa. Šie jau tikrai turi šiokias tokias šaknis, kurias beregint suleidžia į kiekvieną minkštesnę kėdę. Gyvent be kėdės jie negali: atplėšus kėdę, sėdynėj esančios jų smegenys žūsta per keturias paras. Kad to neatsitiktų, nuolat steigiamos naujos partijos bei komisijos, plečiamas valdžios aparatas.

Bene devyniasdešimtaisiais - tiriant lietuvio būdą - atliktas eksperimentas: dalis lietuvių stačiai iš runkelių vagos buvo perkelti į Seimą, iš Seimo į Europą, iš Europos į Lukiškes ir t. t. Pastebėta, kad pakliuvęs svetimon terpėn lietuvis ne tik nežūva, o kaipmat ima kurt naujas frakcijas.

Iš kur tiek jėgų?

Šis klausimas ilgai buvo mįslė, ir tik visai neseniai Lukiškių laboratorijos mokslininkams pavyko atskleist paslaptį. Bandomąjį egzempliorių A. B. jie patalpino į specialų mėgintuvėlį su grotomis, iš kurio buvo išsiurbtas laisvas oras ir švietė Iljičiaus lemputė. A. B. tapo neramus, ėmė kraipyt ūsus ir šniukštinėt po kertes. Mokslininkai įmetė mėgintuvėlin saują žalių kupiūrų. A. B. krito aukštielninkas ir gailiai rėkdamas ėmė kratyt kojeles. Abejonių neliko: lietuviui draugų nereikia, jis nori priešo. Tada mokslininkai išjungė lemputę ir įleido mėgintuvėlin nedidelį kiekį dujų iš posėdžių salės. A. B. tučtuojau ėmė suktis sūkuriu ir iš to sūkurio ūmai iškilo gunktelėjusio akiniuoto barzdočiaus siluetas. A. B. atkuto, tapo linksmas ir agresyvus, o išsipūtė net keturgubai. Sukrėsti mokslininkai suvokė, jog lietuvis minta priešo energija, o, neradęs natūralaus priešo, sugeba susikurt priešą pats, kone iš nieko. Tam pakanka šešėlio ir vėjo gūsio.

Tad kai lietuvis sako: „Suleidau šaknis", jis tik suleidžia nagus tau į gerklę ar į kišenę.

Romantika

Prisimenu: graži tu mano, brangi Tėvynė...

Galvoju: o, kad dabar taip būtų!

2

Štai kurmis. Išlenda, apžvelgia Lietuvą ir - atgal. Gyvas į žemę!

Sakau sau: koksai menkas padaras, o jaučia, kad kažkas negerai.

TILTAS

Skaistus vasaros rytas. Ketvirtosios gildijos ūkininkas Stanislovas Giedraitis išeina į kiemą ir apžvelgia savo laukus, kuriuose šiemet itin gražiai užderėjo runkeliai, rugiai ir vasarojus. Prie upės - ganyklos. Ten banda prakaulių serbų veislės žalmargių. Ir akiai malonios, ir pieno duoda ne kibirais, o tik tiek, kiek Lietuvos valstybei naudinga.

Giedraitis šypso: „Dėkui Dievui, nepasitvirtino skeptikų prognozės, neva žemės ūkio produktai bus niekam nereikalingi. Duona - geras alternatyvus kuras Ignalinai, o sviestu ištepti lietuviški naikintuvai ilgiau išsilaiko net žvarbiam ore".

Neskubėdamas apeina vasarojų. Vienam krašte javai išguldyti naktį čia ūžusio ketvirtojo pėstininkų pulko. Bet Giedraičiui tai nekelia rūpesčio: nupjaus ir sukimš į lietuviškus vėdarus, dėl kurių kraustosi iš proto Europos gurmanai. O javų vietoj dar spės užaugt lietuvaičių didžiai vertinami Briuselio kopūstai.

Išgirdęs malonų zvimbesį, pakelia galvą. Padangėmis praskrenda Lietuvos nacionalinis paukštis Jurgis Kairys. Mosteli sparnais - pabyra žydri lapeliai. Tai kvietimai į ką tik pastatytuose Kultūros rūmuose rengiamą ūkininkų labdaros balių: surinktos lėšos bus pervestos į specialų fondą remti teisėjams, nukentėjusiems nuo teisybės, nūnai išplitusios bemaž visuose |, Lietuvos teismuose.

Giedraičio nuotaika dar paskaidrėja, švilpaudamas grįžta į trobą. Čia dūzgia trys šaldytuvai, septyni kompiuteriai ir universali maisto perdirbimo stotis. Blyksi žalios lemputės, signalizuojančios, jog aukščiausios kokybės lietuviškas pienas virsta sertifikuota eurogrietine. Giedraitis patenkintas stebi stoties darbą ir prisimena... Prieš dešimtmetį Lietuvos valdžia, nė pažiūrų nepatikrinusi, vietoj šešiasdešimties skurdžių kolūkinių arų ūmai atrėžė gražų trijų ha sklypą. Sukrėstas pasitikėjimo Giedraitis prisiekė: „Dirbsiu, kad suklestėtų Tėvynė!" Tada svajojo gyventi penkiskart geriau. „O gyvenu net penkiolika! - šypsosi. - Tai vienas septynių didžiausių Lietuvos stebuklų."

Baltu it sniegas kyku apsigobusi Teresėlė Giedraitienė spusteli progresyvinį mygtuką ir pro stoties angą ima virst laisvos garuojančios dešros. Stanislovas bučiuoja žmoną į kaktą vis nepaliaudamas stebėtis, kaip per dešimtmetį suvargusi kolūkio melžėja, džiovininkė ir širdininke, tapo dailia, žydinčia operatore.

- Tegu bus pagarbinta Lietuvos valstybė! - nuo slenksčio pasigirsta sodrus baritonas.

Ak, tai samdinys Anicokas grįžo iš Masačiūsetso!

- Per amžių amžius, - atsako Giedraitis. - Ar jau baigei navarsitetą?

- O kaipgi! - juokiasi vaikinas. - Bene aš koks drimelis! Apsikabinę stipriai, vyriškai pasibučiuoja. Giedraitis stato ant stalo ąsotį ką tik stoty išspaustų šviežių runkelių sulčių. Šviesų veidą ūmai apniaukia šešėlis. Ak, kaip norėtų šitokį sūnų turėt! Deja, Giedraičio Žygimantas žuvo paskutinę kolūkinę vasarą -jį sutraiškė amžinai girto komunisto Pronckaus „Belorusas".

Bet ir Anicokas kuom ne sūnus! Štai baigė Amerikoj mokslus - akiniuotas, diplomuotas, gal net už pačią Kuinevičienę protingesnis! - senis ramia širdim atiduos į jo rankas ūkį, juolab kad duktė Veronika...

- Ar Verutė dar miega? - klausia vaikinas. Išrausta it burokas.

- Kur tau! - juokiasi tėvas. - Dar saulei netekėjus išdūmė į jaunųjų tautininku sąskrydį.

- Bene pasilgai? - šelmiškai vypso motina. - Kasdien interniete kukavot...

Anicokas dar labiau iškaista.

- Dovanokit, tėveliai... Pusę karvės būsim prakukavę...

- Baikis! - Stanislovas tik ranka numoja. - Tūkstantis šen ar ten...

- Tai kaipgi tam Amerike? - klausia Teresėlė. - Ar anie geriau laikos kaip mūsiškiai?

- Sunku pasakyt, - krapšto pakaušį Anicokas. - Materialiai gal ir geriau. Bet dvasiškai... Čia jau mes visa galva...

- Kitaip ir būt negal! - pučiasi Giedraitis. - Ar ne lietuviais esam gimę?

Abu vyrai nejučiom užtraukia: „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio!.." Teresėlė neišturėjusi pritaria melodingu dzūkišku sopranu.

Paskui ilgai klausosi, kaip dainą atkartoja Šilai ir kloniai... Ir tik buvusio komunisto Pronckaus durnaropių darže ambrija šunys ir šlykščiai birbia iš „Beloruso" detalių padirbtas tautinis traktorius. Kurgi ne! Pronckus nūnai didžiausias apylinkės patriotas...

- O kaip mūsų šaunieji tautininkai? - teiraujasi Anicokas.

-  Rudenį bus valdžioj! - trina rankas tėvas. - Perspektyvos šviesios.

-  Kad ir konservatoriai gerai valdė, - šypsosi motina. - Ir krikščionys...

- Bene aš sakau, kad blogai! -juokiasi Giedraitis. - Bet galima ir geriau.

- Bene pašėlai! - Teresėlė net pritupia. - Kaipgi dar geriau?

- Taigi valdžios aparatas per daug sutrauktas! Būna - visus devynis aukštus savivaldybėj pereini - anei gyvos dvasios. O va tų, padagogų algos - išpūstos.

- Tamsuolis, tata! - juokais grūmoja paišeliu Anicokas.

 - Nesakau, kad mokytojai turi skurst! - karščiuojasi senis. -Anaiptol! Bet galėtų jauniems kuklumo pavyzdį rodyt, o ne mersais skraidyt...

- Nėr ko norėt idealios tvarkos per dešimtmetį, - ramina motina ir pripildo stiklines. - Už Tėvynę!

Anicokas krūpteli, visas pergedęs beda pirštu kertėn.

- O kas gi čia?

Stanislovas nusuka akis. Teresėlė puola šen, puola ten. - A čia?.. Nieko...

- Tai samovaras! - Anicoko rankoj trakšteli stiklas. - Vasia ... Giedraitis deda sunkią ranką jam ant peties.

- Nusiramink, sūnau. Iš tų pelų...

...Vašia Karamazovas, sovietų armijos puskarininkis, ir Verutė, tuomet dar nepilnametė, susipažino kareivinėse. Aukštesniųjų klasių mergaitės ten dažnai lankydavosi pagal Pasaulio pažinimo programą. Verutei patiko plačiapetis siauraakis maskvietis, tad nėmaž nenustebo sykį aptikusi po širdim naują gyvybę. Pasigyrė Vašiai, tas atsakė:

-Zdrajžlajtvajmatj!

Verutė pravirko, o Vašia nusikvatojo.

- Maskva sliezam nie vierit!

Ir pasileido trypt kazoką...

Pavasarį Vasia demobilizavosi ir išvažiavo į Rytus, tvirtai pažadėjęs Verutei niekados nebegrįžt. Ir kaip tyčia tais metais stojo Atgimimas, tad jauni patriotai bei tremtiniai - tie tuomet dygo it grybai ir buvo didelėj madoj - kasnakt ištepliodavo Giedraičių duris degutu, išpaišydavo sovietiniais simboliais, pravardžiuodami jaunąją motiną „Maskvos agente", „Šatrija" ir dar negražiau. Tai tęsėsi net porą metų, kol pas Giedraičius atėjo bernaut Anicokas. Kai šis keliems patriotams perlaužė strėnas, išsukinėjo rankas, kojas - sąjūdis liovėsi, o Verutė pamilo šeimos gynėją.

Bet sykį, iš kažin kur parsibeldęs, Vasia vėl pasirodė. Verutė širdis sudrebėjo ir jai vos užteko jėgų parodyt Vasiai duris į savo miegamąjį. Kai grįžęs iš tvarto ten užsuko Anicokas, Verutė tik rankom skėsčiojo:

- Matai, kū ans dėrb!..

Anicokas stvėrė šakes, Vasia - kelnes... Tą naktį jaunuoliai ilgai diskutavo apie meilę, o paryčiais Anicokas išskrido į Masačiūsetsą...

...Giedraitis atsidūsta ir vėl pripildo stiklines. Jis griežtai uždraudė Vasiai lankytis savo namuose, betgi matė, kaip Verutė keliskart rūko į beržynėlį, ošiantį rytinėj Lietuvos pusėj. Ilgai tylėjo, bet kai sykį duktė parsinešė samovarą, nebiškentė: nuplakė rykštėm iš to paties beržynėlio.

- Tautininke! O ką darai?

-  Vasia - ne tarybinis! - raudojo Verutė. - Rasiejoj didelės permainos...

- O Anicokas!

Duktė neišmanė, ką atsakyt, ir tėvas mate, kaip ji kankinasi: keliskart rado vonioj beveik nusiskandinusią. Atsilapoja durys, kambarin įbėga rudaplaukis garbanius.

- Gavarit Maskva!.. Vosiemj čisov!..

- Kiek sakiau, Aloyzai, nebūk rusakalbis! – rikteli Giedraitis.

Pienburnis vėpso iš padilbų, niurna sau po nosim:

- Alioša ja... Rasijanin... Dišros... Žratj!..

Anicokas bemaž su neapykanta žiūri i vaiką, kurį jau buvo pamilęs kaip tikrą sūnų, košia pro sukąstus dantis:

- Durak!

Ūmai pasigirsta skambus juokas ir iš lauko įbėga Verutė: žandai įkaitę, plaukai susivėlė, suknelė ties dailiais klubais beržo lapeliais apkibus... Anicokas žiūri ir savo akim netiki: jai iš paskos įpėdina Vasia Karamazovas.

- Anico-ok! - Verutė pliaukšteli delnais, išrausta it žemuogė. Jau bėgs artyn, bet grįžteli atgalios - Vasia! Storas gauruotas maskvietis ir lieknas pliktelėjęs lietuvaitis. Kokie jie nepanašus, bet kaip vienodai brangūs!.. Užsidengia delnais veidą...

Tėvas Stanislovas ieško vadelių.

- Vanas, tautininkų sąskrydy buvai, dukrele?

Verutė pakelia galvą.

- Taip, tėve. Vasia jau tautininkas.

- Pravda! - linkteli tas.

- Papa! - Alioša bėga artyn. - Tieftinink! Mama - tieftinink!

Anicok?..

Verutė žengia į vidurį aslos.

- Nagi, vyrai, apsikabinkit!

Taria tai tokiu tvirtu, skambiu balsu, kad ir Vasia, ir Anicokas paklūsta, eina artyn.

- Trobos plačios, tai ar nesutilpsim? - klausia mergina. O Vasia juk ne svetimas, ne tuščiom atvažiavo! Vasilij Ivanovič kontroliuoja bene pusę Šiaurės Vakarų naftos ir sako, jog nesunku vamzdį mūsų pusėn pasukt...

Kokia ji dabar graži! Nusvyra Anicoko kumščiai...

- Vėl žiūrėsma į Rytus? - karčiai sako tėvas Stanislovas. - Ir kam mums kreivas vamzdis, jei galim tiesiu taikymu Europon šaut!

„O gal ne tokie jau blogi tie Rytai? - mintija Anicokas. -Saulė tai kažkodėl vis tenais pateka..."

- Vasia tieks žaliavas, Anicokas naujas technologijas, - šneka Verutė. - Vasia išlėks įRytus, Anicokas - iš Vakarų sugrįš... Ir tik aš visados, tartum žalias tiltas, čia būsiu! - Verutė vis aukščiau kelia galvą, jos balsas stiprėja ir jau tarsi nebetelpa troboj. -Kam mums tie amžini kivirčai? Argi tai ne senių palikimas!

Teresėlė su Stanislovu nejučiom traukiasi į kertę. Jaunieji palieka priplėkusią kamarą ir žengia pro duris...

Tada Pronckus ir šauna tris kartus...

Iš po tilto šauna į dangų Jurgis Kairys...

Žiūrint iš aukštybių - žeme rėpliojantis Pronckus tik nekenksmingas vabalas nutrauktais ūsais...

OPTIMIZMAS

Jei iš tokių žemažiūrių skeltanagių taip greit išsivystė aukštoji visuomenė – abejonių nebėr: ne tik nuėjom į Europą, bet ir praėjom.

Tai ko tujen svarstai, kas geriau: šokti į šulinį ar pasikarti?

Pasikark šulinyje.

 KONTRASTAI

Prisimenu: graži tu mano, brangi Tėvyne...

Galvoju: o, kad dabar taip būtų!

 TOKS KLIMATAS

Žiūriu i naują Lietuvą ir prisimenu seną dainą: „Aš eičiau tenai, kur aukštieji kalnai, kur ganosi elnių banda..."

Šiandien ir aš eičiau. Tiktai kur tai yr?

Einu pro Seimą. Žiūriu: ganosi banda.

Prieinu arčiau: ne, vis dėlto ne elniai.

Nyksta pas mus tauresni padarai.

 MĮSLĖ (1)

Šėmas jautis dangų laižo... Kas tai? Lėktuvas? Liokajus? Įsimylėjęs pėstininkas?

O gal Patriūbavičius Seime?

Nežinau. Bet daug apie tai galvoju.

 KULTŪRŲ SKIRTUMAI

Sidabriniai lietaus siūlai pririša debesį prie kiaulės ir mums jau vaidenasi, neva Lietuva - Marijos žemė...

Bet apsidairykim! Juk tas pats ir Paryžiuj, ir Romoj...

Tik niekas ten nekelia triukšmo.

 GYVENIMO DŽIAUGSMAS

Išeinu į Lietuvą ir imu grobstyti valstybės turtą.

Aišku, nesu aš didis, aukštai nepasiekiu, tad sugraibau, ką radęs po kojom: tuščią butelį, seną plytgalį, porą nuorūkų...

Susikemšu į kišenes ir švilpaudamas grįžtu namo.