Lietuvos Istorija | Lietuvos Respublika Senoveje | Augustinas Janulaitis 1860 - 1863

Augustinas Janulaitis ir Lietuvos.net. 1863 - 1864 m. sukilimas Lietuvoje.

Išleista 1921 metais Kaune. © Lietuvos.net pataisymai ir papildymai 2005 Spalis. Spausdintame pavidale šia medžiaga galima naudotis tik su Lietuvos.net sutikimu. Cituojant būtina paminėti www.Lietuvos.net tinklapį.

Žemaičių karys 1863 metais.

Užnemunė

Kitaip, nei Žemaičiuose ar Aukštaičiuose, sukilimas vystėsi užnemuniškės Lietuvos dalyje (Suvalkijoje, kuri tuomet baigėsi už Baltstogės (Bialystok'o)). Ji visą XIX amž. priklausė Lenkams ir visuomet lenkų ar Europos diplomatų numatymu turėjo įeiti į Lenkijos sudėtį. Dėl dokumentų stokos neturime įrodymų, kad būtų buvęs koks noras atsiskirti nuo Varšuvos, arba kad užnemunę trauktų prie Lietuvos, prie jos širdies Vilniaus, tačiau turime čia atsišaukimų ir laikraštį lietuviškai leistą. Užnemunė, tuomet vadinamoji Augustavo vaivadija, tiesiogiai pakluso Varšuvai.

Jau 1863 m. pradžioj čia buvo susirinkę bajorai ir nutarė, kad sukilimo nebus. Baltųjų organizacija, palaikoma turtingesniųjų bajorų, buvo gana stipri, jon įėjo didesnieji dvarininkai; smulkesnieji bajorai, ponų tarnautojai, valdininkų dalis dėjosi prie raudonikių; pinigų, žinoma, jie turėjo mažiau. Čionai nebuvo tokių griežtų prieštaravimų tarp šių dviejų srovių, kaip kad Varšuvoje; juolab nėra ko lyginti su Lietuva. Jų nuomonė dažniausiai nesutapdavo programos įgyvendinimo būdų klausimais - tačiau niekuomet pačios programos; štai todėl, sukilimui prasidėjus, abi srovės ėjo išvien.

Užnemunė buvo geriau aprūpinta ginklais. Gaudavo gana daug iš Prūsų, neveizint į valdžios kliudymus, gaudavo smukuliu (kontrabanda) keliais, per vokiečius ar žydus, bet tik nedidelėmis siuntomis.

Per Užnemunę, kur traukė geležinkelis į Europą, vyko susirašinėjimas su užsieniu.

Pirmas sukilėlių būrys susikūrė Marijampolėje ir jos apylinkėje. Ties Čysta Buda vasario 2 d. be aiškios baigties įvyko pirmasis mušis. Tą mūšį dar vadina mūšiu ties Pilviškiais.

Valstiečiai dar skersavo į tą sukilimą, berods prijautė, tačiau nepasitikėdami bajorų darbais kol kas laikėsi nuošalyje. Pavasarį gi, balandžio mėn., sukiliman įsijungė ir valstiečiai, net patys vieni sau pradėjo rinktis; išsiskyrė Špoko būrys. Užtatai bajorai greitu laiku galėjo sudaryti kavalerijos kuopą. Persekiojami rusų, Užnemunėn atsikelia lenkai. Vėliau, rusams malšinant sukilimą Žemaičiuose išsklaidytieji būreliai pereina Nemuną ir veikia čia. Rusai gi, kraujuose paskandinę Žemaičius, užgula šią Lietuvos dalį.

Kaip sukilimo organizatorius, komisaro padėjėjas, Užnemunėje veikė žinomas lietuvis M. Akelaitis. Jisai, persirengęs vežėju, važinėjo po visą Užnemunę, rūpinosi ginklų gamyba, atsišaukimų rašymu ir t.t. 1).

Atsižymėjo kaipo komisaras ir gabus partizanas Bronislovas Radžišauskas (pasivadinęs Ignacu Čynskiu). Sukilimas čionai tęsėsi dar 1864 m. "Augustavo vaivadijoj, sako vienas lenkų istorikas, ačiū lietuvių būdui, jo geležiniam auklėjimui ir atkaklumui, buvo kiek geriau, negu kur kitur" 2), t. y. Lenkijoj.

1864 m. bajorai pakriko, ar emigravo - Marijampolės sukilėlių organizacijoje liko vieni valstiečiai. Sukilėliai turėjo pasienio sargybą, rinko mokesčius, dalino paskolas, vykdė nuosprendžius, prižiūrėjo, kad žmonės klausytų tautinės valdžios. Užsiliko dar "raštų ekspeditūra", kuri platino atsišaukimus, lapelius, leido dvikalbį (lietuvių - lenkų) laikraštį "Žinios apie mūsų karą su Maskoliais"; iš čia jį išplatindavo vietoje, nusiųsdavo į Kauną, Prūsus ir t.t. 1864 m. jo buvo išėję 15.800 egz. Stebėtis tenka, jog prie Muravjovo lietuviai taip ilgai galėjo išlaikyti savo organizaciją.

Gegužės mėn. 1864 m. tik likučiai slapstėsi miškuose. Laisvės kovas maskoliai paskandino kraujyje ... .

Palyginimui pateikiame mūšių skaičių, maskolių įrašuose išgildytus:

Gardino gubernijoje mūšiai prasidėjo 1863 I. 11 d. baigėsi 1863 m. X 28., viso mūšių 48.

Vilniaus - II. 3. - 1863 X. 21. - 38 mūšiai,

Suvalkų - I. 21. - 1864 m. IV. 22. - 17 mūšių,

Kauno - II. 27. - 1863 VI. 23., viso - 120 mūšių,

Gardino gubernijoje veikė dar būreliai atvykę iš lenkų žemės, ten veikęs ir jiems padėjęs raudonikis Kalinauskas.

Kauno gub. rusai priskaitė 38 partizanų vadus.

((Šaltiniai: 1) B. Limanowski. Historja powstania narodu polskiego. 1909. Lwow.
Przyborowski. a) Dzieje Roku 1863 t. I-IV, b) Ostatnie chwile powstania styczniowego. t. I-V.
Grabiec. Powstanie styczniowe. Krakow.
Giller A. Historja powstania polskiego, t. I-IV. Paryžiuj. 1867-71.
Briancew P. Polskij miatež. 1892. Vilnius.
Sidorov A. Polskoje vozstanije. 1903. Petrap,
I. Gieysztor. Pamiętniki, I-II. Vilniuje. 1913.
Giller A. Polska w walce. 1875. Krakow.
Ratč W. Sviedienija o polskom miateže 1863 g, Vilnius, 1867.

2) Przyborowski. Ostalnie chwile powstania styczn. ))

Lenkija

Prasidėjusios 1862 metais laisvės kovos Lenkijoje tęsėsi (kaip ir Užnemunėje) iki pat 1864 metų. Paskutiniai mūšiai vyko Varšuvoje, laisvėms kovoms vadovavo Lenkijos diktatorius Traugutt'as.

Italijos savanoriai vadovaujami pulkinino F. Nullo's kovėsi už Lenkijos - Lietuvos laisvę.

Lenkams į pagalbą atvyko ir Italijos savanorių pulkas "Garibaldžio legionas" - jam vadovavo pulkininkas Francesco Nullo. Nemažai italų savanorių kovėsi ir Lietuvoje (Bonoldi, Andriolli ir t.t.). (p.s. jei rasis "1863 metų laisvės kovų istorijos" finansinių rėmėjų paskelbsime visą tekstą - Lietuvos.net pastaba).

IX. Europos diplomatai, sukilimui plečiantis 1863-1864 m.

Maskolių valdžia, matydama besiplečiant sukilimą savo valdose, jausdama Europos spaudimą, buvo išsigandus, net sutiko nusileisti vienai sukilėlių daliai - Lenkams, bet nieko nežadėjo Lietuvai. Rusų užsienių ministeris tuo laiku buvo gan nuolaidus. Tačiau patariant Bismarkui, sužinojęs, jog Europos valstybių tarpe nėra vienybės, kad jos tik žodžiu kovoja, tuojau atkunta ir pradeda elgtis kitaip, ir viduje, ir svetur.

Rusai persekioja katalikus Lietuvoje (1863-1900). Vilniaus Bazilijonų vienuolyno viršininkė atsisako priimti stačiatikių tikėjimą.

Maskolių valdžia kreipiasi į savo visuomenę, žadina tautinius ir tikybinius rusų jausmus, kviečia ginti tėvynės nuo svetimų priešų, kurie nori Rusiją sunaikinti, nori atimti "rusų" žemes. Valdžios kurstymus pirmiausia palaiko rusų bajorai Petrapilyje, paskui įsijungia kiti, galiausiai seka popai ir t. t. Prasideda nacionalistinė agitacija inteligentijos tarpe. Rusų valdžia kviečia ruoštis karui su Europa. Maskoliai gerai žinojo, kad to karo nebus, tačiau apsimetė, tikėdami jog tąja kariuomene galutinai sugniuždys Lenkijos - Lietuvos sukilimą. Laisvės kovoms malšinti Lietuvoje buvo paskirtas Muravjovas, žmogus žiaurus, garsus konservatorius.

Europos valstybės po senove rašė notas. Birželio 17/18 po ilgų derybų įteikta didesnių valstybių nota, kur rusams surašyti šeši punktai lenkų klausimui išspręsti:

1) pilna amnestija;

2) 1815 m. konstitucija (taigi Lenkija be Lietuvos);

3) lenkų administracija Lenkijoj;

4) tikybos laisvė;

5) lenkų kalba mokyklose, teismuose, įstaigose;

6) taisyklingas rekrutų ėmimas.

Lietuva, vadinas, palieka po rusais, o Lenkija gauna ribotą savivaldą.

Gorčakovas, rusų užs. reik. minist., palaikomas ir kurstomas prūsų, matydamas Europos valstybių nesantarvę, savo atsakyme griežtai kritikuoja Europos kišimąsi į rusų vidaus reikalus. Dar sykį buvo įteikta Rusijai bendra nota, bet šie rugs. 7 d. dar griežčiau sukritikuoja užsienio valstybių kišimąsi į "vidaus problemas". Rusų atsakymai panašėjo į pasityčiojimą iš Europos diplomatų. Caras, įsitikinęs dabar, jog Europa nesikiš, karo nepaskelbs, matydamas, kad subruzdo rusų visuomenė, visą surinktą kariuomenę galįs siųsti Lietuvos ir Lenkijos malšinti. Maskolių žiaurumai didėja, sukilimas eina silpnyn.

Pajutę savo įtakos jėgą, prūsai pradeda keltis. Bismarkas praneša anglams, jog Europai paskelbus rusams karą, prūsai bus prispirti taip pat įsimaišyti, kad jie iškelsią anglams opų klausimą - Šlezvygą. Anglai pasvarstę "pamiršta" lenkų klausimą.

Austrijos-Vengrijos imperatorius Franc'as Juozapas I (1830-1916)

Prancūzų kurstomas popiežius Pijus IX bando įsikišti į sukilimą, kviesdamas austrų ciesorių, kad remtų lenkus kovoje prieš rusus. Birželio mėn. popiežiaus pasiuntinys atvyksta į Vieną. Austrų imperatorius patvirtina, kad lenkams padėsiąs, jeigu tai nesikirs su austrų interesais. Popiežius taip tikėjo austrais, jog pranešė lenkams, kad už 2 mėn. austrų armija įžengs Volynėn. O vėliau, prašant lenkams iš popiežiaus pagalbos, atsakė: pagalvos, ką galima padaryti, bet gailisi, kad nieku nebegalįs padėti.

JAV prezidentas A. Linkolnas ir generolai. 1861-1865 metų pilietinis karas.

Į Europos politiką įsimaišė ir Šiaurės Amerikos Jungtinės Valstybės. Tuomet ten vyko pilietinis karas (1861-1865) - pietinė Amerikos Valstijų dalis sukilo prieš šiaurę. Pietinės dalies sukilimą palaikė anglai ir prancūzai, todėl Jungtinės Valstybės, įtardamos, jog joms reiks kovoti su anglais ir prancūzais, ėmė ieškoti talkininkų. Juo buvo Rusijos caras. Pradžia gerų santykių jau buvo užmegzta: iš rusų pigiai (už 7.2 mln. $) nupirko Aliaską. Rusijai pasirinkimo nebuvo, 1855 m. prancūzai buvo užėmę Vladivostoką (įkurtą okupuotose Korėjos žemėse) atkirsdami susisiekimą su Ameriką; tuo pačiu skolos po Krymo karo ir prasidėjusios Lenkijos - Lietuvos laisvės kovos visiškai išsekino Maskolijos biudžetą. Apie Liepos mėn. 1863 m. Maskolija ir Jungtinės Valstijos sudaro gynimo - puolimo sutartį. Liepos 5 d. išplaukė iš Kronštato (prie Petrapilio) rusų karo laivynas į Ameriką (5 laivai); amerikiečiai šiltai juos priėmė. Maskoliams amerikiečiai suruošė daugybę iškilmių, kur buvo giriamas maskolių caras - valstiečių "išvaduotojas" ir smerkiami Lietuvos ir Lenkijos sukilėliai. Amerikiečiai išsijuosę gyrė rusus ir grūmojo anglams bei prancūzams. Tiesa, australai dar moraliai palaikė lenkus-lietuvius, bet čia tik mažytis fragmentas kurio niekas netyrinėjo. Tokia tad politinė padėtis buvo - lenkai ir lietuviai buvo palikti ant "ledo" (eilinį kartą).

Cessation'o sutarties pasirašymas (30/3/1867). Aliaska galutinai perėjo JAV nuosavybėn.

Suprantama, kad rusų valdžia gavusi Prūsų ir Jungtinių Amerikos Valstybių paramą, galėjo drąsiai priešintis anglų - prancūzų notoms, o ir tie, pajutę dar ir Amerikos įtaką, turėjo atlyžti ir nebesirūpinti sukilėliais.

Baigiantis 1863 m. (lapkričio mėn.) austrai suprato, jog jiems kištis į lenkų reikalus neverta: prancūzai tik kurstą kitus, o patys nori pirmieji išsisukti, toliau bijojo karosų italų maištininko Garibaldžio, be to, dar prūsai gali savaip išnaudoti tą austrų susidūrimą su rusais. Ir austrai apleido sukilėlių reikalus ... .

Napoleonas III pasiūlo, kad lenkų klausimą reikėtų išspręsti kongrese, taip pakartodamas senąją Gorčakovo mintį, bet dabar niekas jos nebesvarstė.

1864 m. sausio mėn. Napoleonas III siūlo anglams pripažinti lenkus kariaujančiąja šalim, o ne maištininkais, šį pasiūlymą anglai atmeta net nesvarstę. (Kaip panašu į 1994-2005 metų Čečėnijos/Ičkerijos problemą).

Bismarkui paprašius austrai uždaro savo sienas, neįleisdami partizanų ir ginklų į Lenkiją.

O jau 1864 m. kovo mėn. diplomatai nustoja kalbėti apie lenkus, nes niekas nenorėjo būti prancūzų politikos įnagiu, visi užtektinai turėjo savo rūpesčių.

Lenkijos ir Lietuvos bajorai, buvę valdžioje, žinojo kas vyksta Europoje (o įvyko atvira išdavystė maskoliams), tačiau laisvės kovas toliau tęsė. Sukilimas turėjo būti demonstracija Europos akyse. Jie vis dar tikėjo prancūzų pažadais, kad žiemą 1863-64 m. ištiksiąs naujas pasaulinis karas ir stengėsi iki kitų metų sukilimą pratęsti. Viltis pasirodė bergždžia (kaip panašu į 1944-1960 metų laisvės kovas Lietuvoje ir kitų valstybių pažadus padėti partizanams).

Maskolių planams Lenkijoje - Lietuvoje, įskaitant numatytas represijas, kliūčių neliko.

((Šaltiniai: Stella - Sawicki, minėtas veikalas; Pelczar: Pijus IX. Polska. 1914.
X. Y. Z. Kilka slow oswietlających przyczynę klęski 1863 r. Krakow. 1899.))

X. Sukilimo organizacija ir jėgos.

Sukilimo pradžioj maskolių Lietuvoj buvo apie 30 - 40 tūkstančių kareivių, o jau 1863 m. viduryje priskaitome apie 90.000. Įskaitant Lenkiją, maskolių okupacinės karines pajėgas sudarė apie 340 000 karių. Kiek gi buvo sukilėlių? Apie tai mes neturime tikslių žinių, galima tik spėti. Tyrinėtojai jau tuomet ir dabar duoda įvairių įvairiausius skaičius. Vienas tų laikų gadynės tyrinėtojas Milovidovas (rusas) Lietuvoj ir Guduose (su Užnemune) suskaičiavo apie 77.000 sukilėlių. Ar gali būti tiek?

Prancūzų (savanorio) karininko F. de Rochebrun'o vadovaujamo "Mirties Dalinio" (Zouave) uniforma. Lenkija-Lietuva 1863 metai.

Lenkų istorikai remdamiesi dalyvių atsiminimais, skaičiuoja kitaip; jie randa, jog kas mėnesį Tėvynės ginti stodavę nuo 3 iki 6 tūkstančių savanorių, bet tikslus skaičius nepateikiamas. Taigi neapsiriksime, jeigu rusų skaičių sumažinsime 5 - 10 kartų, tai bus ne 77.000, o tik 8-15 tūkstančių žmonių visoje Lietuvoje, per abi Nemuno puses. Neturime stebėtis, kad sukilėlių buvo tiek maža prieš rusų daugybę; tai buvo partizanai, kurie mažais, lengvais būreliais, tegalėdami veikti, darė eibių okupantų kariuomenei. Dažnai maskoliai - lietuviai jėgų santykis būdavo 10:1. Rusams gi tie užpuolikai iš pasalų atrodė skaitlingais. Tas pats būrys kitoj vietoj atrodė naujas.

Turime tik dvi karių rūšis - raitelius, kurių buvo nedaug; juos sudarydavo geriau ginkluoti bajorai, bet didelės naudos, po balas, po miškus slėpdamiesi, duoti negalėjo, ir pėstininkus, kurių buvo dauguma. Pėstininkų daliniai dvejopi - šauliai ir dalgininkai. Šauliai - ginkluoti šautuvais - medžiokliniais arba kariniais karabinais, dalgininkai - perkaltais į ietis-pjaustyklės dalgiais; pėstininkų daliniai sudaryti iš bajorų ir valstiečių.

Daugiausiai gi buvo dalgininkų. Šienautojų dalgiai virto durtuvais ar kapokliais. Žinovų nuomone, tasai artojų įnagis gerose rankose tampa pavojingu ginklu. Mieroslavkis ir kiti karo meno žinovai sukūrė taisykles, kaip reikia su tokiu dalgiu pulti ir gintis. Ilgainiui įgyjant šautuvų, šaulių skaičius augo.

Buvo ir negausi žandarmerija. Jos tikslas - gadinti telegrafus, gaudyti šnipus ir t. t. Dažniausiai jie buvo raiti.

Prancūzijos karininkas Francois Maximilian de Rochebrunn'as (1830-1871) vadovavo jo paties sukurtam "Žuavų Mirties" daliniui.

Artilerijos nebuvo. Tiesa buvo ji nupirkta, ir buvo gabenama su savanoriais iš Amerikos į Palangą, bet patrankos Lietuvos taip ir nepasiekė. Dar buvo pranešama, jog viename mūšyje sukilėliai naudoję mažas patrankas, falkonetus, o prie Alytaus rusų buvo sakoma, būk sukilėliai turėję medinę patranką, bet ji sprogusi po pirmojo šūvio. Nustatytos sukilėlių uniformos nebuvo, nors Varšuva stengėsi kad ji būtų įvesta, bent rūpinos, kad būtų lenkų raguotos kepurės konfederatės; bajorai taip vertino jas, kad kai kuriems būriams siųsdavo jas vietoje ginklų.

Maistas buvo gaunamas stovyklavimo vietoje; nereikėjo su savim vežiotis gurguolių, virtuvių. Maisto sandėliai - bajorų dvarai arba valsčių parduotuvės. Kai kur iš anksto maistu apsirūpinta. Iš bajorų raudonikiai maistą ėmė dykai,o prireikus, sumokėjus pinigus, ir iš valstiečių. Taigi intendantūros, kaip paprastai esti partizanuose, galima sakyti, kaip ir nebuvo.

Opiausia vieta - ginklų stoka. Jų tiekimu pradėta rūpintis prieš sukilimą. Jau 1862 m. revoliuciniai komitetai dirbo pikes (ietis), taisė dalgius, liejo kulkas, taipgi stengėsi gauti ginklų iš užsienio. Artimiausia buvo gauti iš Prūsų. Per smukulnikus (kontrabandistus) užsakydavo ir stengdavos iš Prūsų parsigabenti. Bet neretai tie ginklai konfiskuojami. Sykį Vilniaus organizacija pirkosi ginklų per prūsų vokietę Denterienę; ji pinigus paėmė, o ginklų siuntą perdavė rusams, nes buvo slapta rusų agente. Daug ginklų buvo paaukoję šveicarai, bet jie pakeliui pražuvo. Komitetas turėjo savo agentų įvairiuose didesniuose Prūsų miestuose, kurie supirkinėjo ir mažesnėmis partijomis siuntinėjo Lenkijon - Lietuvon. Pasienio žydai padėdavo gauti smukulio (kontrabandos) keliais. Ėjo ginklai ir jūra iš įvairių Europos ir net Amerikos (Kanados) miestų, bet didieji laivai Lietuvos nepasiekė, tik mažytėmis valtimis buvo galima gauti; atviroje jūroje ginklus paimdavo žvejai ir naktį slapta atplukdydavo prie Klaipėdos ar Palangos. Paraką gabendavo tais pačiais keliais, o kartais net per muitines, paslėpę jį po kitomis prekėmis.

Kvietimas kovoti už Lenkijos - Lietuvos laisvę

Į kariuomenę stojo tik savanoriai. Bajorai nebegalėjo atiduoti valstiečių, nes baudžiavos ką tik buvo panaikintos. Iš pradžių armijon stojo tik inteligentija - bajorai, miestelėnai ir amatininkai, paskui gi paaiškėjus, jog sukilimas žada atiduoti žemę, naikinamas lažas, sukruto ir valstiečiai; juo toliau, tuo labiau judėjimas darėsi visuotiniu. Bet tik Lietuvoj. Lenkijoj jis taip ir liko bajorišku sukilimu.

Iš svetur (daugiausia Italijos ir Prancūzijos) atvyko neskaitlingi būriai savanorių, ne visi jie buvo geri žmonės - jų tarpe buvo visokių laimės ieškotojų avantiūristų.

Karo taktika buvo paprasta: susikūrusiam savanorių būriui paskiriamas arba pavirtinamas pačių išrinktas vadas. Laivės kovotojai dažniausiai stovyklaudavo giriose, toliau nuo sodžių. Jeigu vieta būdavo tinkama, tai įsitaisydavo stovyklą ilgesniam laikui, supildavo pylimus, aplinkinius kelius užversdavo medžiais, rąstais. Stovykloje mokindavosi šaudyti, mankštinos. Apylinkėse vykdavo aiškinamasis darbas. Iš čia užpuldinėdavo maskolius. Vengdavo atvirų mūšių, puldavo iš pasalų, paskui vėl traukdavosi į mišką, į kurį rusai nedrįso įžengti.

Taikinyje buvo maskolių įstaigos. Konfiskuojami iždo pinigai (mokesčiai). Prie bažnyčios ar turgavietėje perskaitydavo revoliucinį manifestą, kuriame skelbiama laisvė, lygybė ir suteikiama žemė. LAisvės kovų dalyviai priesaiką priimdavo viešai. Nemažai žmonių į būrius įstodavo pakeliui.

Vienoje vietoje išblaškytas sukilėlių būrys tuojau rinkdavos kitoj vietoje, ir rusai nežinodavo, ar tai naujas ar tai senas būrys. Lengva buvo užpuldinėti ant rusų reguliarios kariuomenės, nes žinojo visus takelius miškuose, žinojo, kur kokia kalva, klampynė ar tankumynas. Apie rusų kariuomenės judėjimą pranešdavo savi žvalgai. Susekti sukilėlius rusams sunku buvo, nebent koks išdavikas-išgama užvesdavo juos. Rusams sunku buvo vytis. Sykį Raginskio būrį jie vijosi 10 dienų nukeliaudami 950 varstų. Dar sunkiau buvo gaudyti partizanų raitelius.

Drausmė buvo palaikoma tik vado asmenybės dėka ir sukilėlių geranoriškumu. Bajorai, laikydamiesi rusų karininkų įpročių, norėjo įvesti ir čionai rusų discipliną su mušimu ir plakimu, bet tat nepavyko. Griežtai priešinos tam raudonikiai. Vėliau, kada jau sukilėliai labiau įsitraukė į karą, pamatė, jog drausmė buvo reikalinga, ėmė labiau jos reikalauti, bet reikalavo jos iš visų lygiai - valstiečių ir bajorų. Žinoma atsitikimų, kuomet sukilėlį sušaudydavo už apleidimą būrio be viršininko žinios, už pabėgimą. Visokie išsišokimai buvo baudžiami. Už šnipinėjimą maskolių naudai, išdavimą, plėšimą buvo paskirta mirties bausmė, tat buvo vykdoma.

Ruošiantis į karą, jau iš anksto rūpintasi ir sukilėlių sveikata. Gydytojai buvo parūpinę knygelių apie žaizdas, ir apie apsiėjimą su jomis. Sukilimui prasidėjus, prie Komiteto buvo sukurta Gydytojų Komisija; būreliuose buvo daktarų, felčerių, sanitarų; ligoninės buvo dvaruose; tenai draudžiama buvo apsistoti būriams ar laikyti ginklų sandėlį, kad nepriviliojus rusų.

Geriau buvo aprūpinti tikybiniai reikalai. Kapelionų buvo prie pulkų, net prie mažesnių būrių. Kartais būdavo įtaisytos net koplyčios; kunigų buvo daugiau, jie patys ėjo į sukilimą ne tik kapelionais, bet ir vadais ir net paprastais partizanais. Buvo keletas didelių būrių, kuriem vadavo kunigai. Jų tarpe pragarsėjęs buvo Mackevičius.

1863 metų laisvės kovų dalyvis Sibiro tremtyje

Partizanų eilėse kovojo nemažai buvo karininkų. Dauguma jų - iš rusų kariuomenės. Pereidavo Lietuvos patriotų pusėn iš pulkų stovėjusių Lietuvoj, arba atvykdavo iš Rusijos - kariuomenės dalinių, karo mokyklų. Didžioji dalis karininkų atkeliaudavo Petrapilio organizacijos dėka. Ji aprūpindavo Lietuvos laivės kovotojus žemėlapiais, pinigais, karo žiniomis. Varšuva tiesioginių ryšių su Petrapiliu neturėjo, viskas ėjo per Lietuvą. Kita karininkų dalis atvyko iš užsienių, išsilavinę revoliucinėse karo mokyklose.

Tikslaus karininkų skaičiaus neturime, po 1863 Revoliucijos (sukilimo), manoma, jog Petrapilio organizacija yra išsiuntusi Lietuvon apie 1000 karininkų.

Laisvės kovotojų kariuomenę šitaip apibūdino vienas gabus, bet žiaurus rusų generolas, kuris sukilimo pradžioje viename mūšyje buvo ištyręs partizanų jėgą: "Laikau reikalingu pasakyti, jog sukilimas yra labai rimtas, sukilėliai kovoja gerai, jau susiorganizavo, reikės sutelkti prieš juos visos Rusijos armiją..."

Visur įvesta civilinė ir karo administracija, abi veikė skyrium viena nuo kitos. Atkurtoji Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo skirstoma į:

- vaivadijas (gubernijos),

- pavietus

- apskritis.

Vaivadijai vadovavo vienas žmogus (diktatorius), ne taryba (kolegija). Nekartą įvykdavo susikirtimai tarp civilinės ir karo valdžios.

Sukilimo piniginiai reikalai. Finansų reikėjo pirkti ginklams, maistui, drabužiams ir t.t. Kareiviams ir karininkams buvo išmokamos nedidelės algos. Dauguma pasiturinčių karininkų jų neimdavo. Nemaž pinigų išleisdavo miestuose rusų valdininkams papirkinėti, žinioms gauti, kaliniams dalį/nuosprendžius palengvinti, pasams gauti, bet daugiausiai pinigų išleisdavo užsienyje, kur nieko už dyką nebuvo galima gauti.

Vėliau, sukilimui pasibaigus, visuomenė sužinojo, kiek buvo užpirkta ginklų. Sukilimo pradžioje Lietuvai ir Lenkijai nupirktųjų ginklų užteko 50 000 pėsčiųjų, ir 4 000 raitųjų apginkluoti, o užsakyta dar 3 sykius tiek. Užpirkta 200 000 karabinų. Tačiau laisvės kovų dalyviai (Lietuvoj ir Lenkijoj) jų turėjo apie 10.000 . Beveik visa ginkluotė arba svetur rūdijo arba rusai su prūsais ją atimdavo. Nemažai kazokų buvo ginkluota sukilėlių ginklais. Užsieniuose, kai kurie tvirtino, ginklams buvo išleista apie 80 milijonų auksinų, iš jų karabinams pirkti - 20 milijonų. Matyt, Lenkija ginklų Lietuvai netiekė, nes ginklams supirkinėti Lietuva užsienyje turėjo savo agentus. Belgijoje ginklus užsakinėjo komisaras Bonoldi, o vėliau jo patikėtinis Dluskis, žemaičių partizanas. Šios pinigus mėgino perimti lenkų generolas Mieroslavskis. Kilus ginčui galime žinoti kokias sumas skyrė Lietuva. Bonoldi turėjo 1):

iš Čartoriskio paaukotų - 138.841 frankų.
paskolinta iš ginklų kasos - 154.000
iš Lietuvos gauta per Paryžių - 90.000

Pinigus pervedęs į banką Bonoldi užsakė ginklus. Lenkai pareikalavo gražinti pirmuosius pinigus (užstatą). Bonoldi atsakė, jog turįs pasiteirauti savo valdžios; ji atsakė (1863. IX 30 d.) palaukti, kol duos žinią. Mieroslavskis norėjo paduoti Bonoldi teisman. Vietoje Bonoldi lietuvių komisaru skiriamas Dluskis; pastarojo lenkai nepripažino, reikalaudami grąžinti 100.000 rub. Prasidėjus teismams ginklai už juos taip ir nebuvo nupirkti.

Pinigai skiriami ir leidiniams - užsienio spaudai papirkti, knygelėms ir lapeliams leisti ir t.t. Lietuva savo spaudos atstovo neturėjo.

Sukilime galingu įnagiu buvo agitacija. Knygeles ir lapelius spausdino užsieniuose - Londone, Paryžiuje. Įvairiomis kalbomis spausdino jas, į visus luomus savotiškai prabylama. Slaptos spaustuvės veikė ir Lietuvoje ir Lenkijoje. Dauguma spaustuvių buvo Vilniuje, Baltstogėje, nežinia kur savo spaustuvę turėjo Užnemunė. Bandymai spausdinti Klaipėdoj nepavyko: spaustuvininkas rusų žandarams atiduodavo leidinius.

Rusų revoliucininkams sukilėliai mėgino pristatyti naminę spaustuvę, bet Vilniaus geležinkelio stotyje ji pateko į žandarų rankas 2).

((Šaltiniai: 1) "Vilenski Vremennik", t. VI, 1-2 d.; 2) (Przyborowski) Ostatnie chwile powst. styczniowego, t. I-IV; 3) Gogel, Josafat Ogryzko; 4) Grabiec, Powstanie styczniowe.))

Rusijos okupacinės armijos (kazokai) pergalės paradas. Varšuva 1863 (64?) metai.

XI. Sukilimo (laisvės kovų) malšinimas

Rusų valdžia su prasidėjusiu laisvės judėjimu kovoti pradėjo 1862 m. paskelbdama karo stovį. Gyventojų laisvės labiau ir labiau varžomos. Prasidėjus sukilimui 1863 m. rusų kariuomenė pradeda represijas.

Kadangi laisvės kovos buvo remiamos iš užsienio, tai tenai rusų valdžia turėjo daug šnipų, samdytų agentų, kurių skaičius tiksliai nėra žinomas.

Leidimai įsigyti ginklus nebeišduodami. Uždrausta įvežti iš užsienio ginklus, paraką, šviną. Taip pat apribojimas ir atvykimas iš užsienio, ypač Prancūzijos; judėjimas be leidimų uždraudžiamas. Vilniuje įkuriama karo policija; maskolių valdžią kritikuojantys žmonės ištremiami, seniau (1833-1850) ištremtiesiems grįžti uždraudžiama. Maskoliai kvietė gyventojus nepadėti laisvės kovų dalyviams; nuo kovo 13 d. Kauno gub. okupacinės valdžios įsakymai skelbiami lietuvių kalba. Bal. 24 d. maskoliai įveda privalomą sodiečių (kaimų) sargybą, kurios pareiga gaudyti laisvės kovų dalyvius. Maskoliai numatė, jog kovai prieš Lietuvos patriotus remsis valstiečiais, trūks plyš jiems reikėjo juos atitraukti nuo dalyvavimo sukilime. Sekdami revoliucionierių reikalavimais maskoliai pradeda panašią žemės reformą, taip mėgindami perimti iniciatyvą. Taigi jau 1863 m. kovo 1 d. išleido įstatymą apie lažų panaikinimą Lietuvoje, kuris netaikomas Rusijoje.

((1) Vėliau ji atsidūrė Muravjovo Muziejuje Vilniuje.))

Kovo 31 d. caras pažadėjo amnestijas tiems, kurie pasitrauks iš sukilimo iki 1 Gegužės. Tačiau laisvės kova stiprėjo.

Paaiškėjus, jog Europos valstybės Lenkijos - Lietuvos laisvės kovų nepalaikys, rusų nacionalistai Petrapilyje ima veikti. Laisvės kovų malšinti Lietuvoje caras paskiria jų žmogų - Muravjovą, Lietuvoje pramintą "Koriku", kuris, neatsižvelgiant į priemonės, turėjo sužlugdyti laisvės kovas Lietuvoje. Maskoliai paniškai bijojo, jog Lietuva gali atsiskirti ir atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o per ją revoliucinės idėjos galėjo išplisti visuose Maskolių okupuotose žemėse. Tai būtų buvęs Maskolijos viešpatavimo galas Europoje.

Gegužės 13 d. Muravjovas skiriamas okupuotos Lietuvos general gubernatoriumi. Dvi savaites Petrapilyje rinkami "kadrai" sukilimui Lietuvoje malšinti. Pirmosios Muravjovo numatytos priemonės - sušaudymai, korimai, jais maskoliai tikėjosi įvarysią baimės. Dinaburge (Daugpilyje) Muravjovas įsakė sušaudyti Leoną Plioterį, pagyrė Kreslaukio burliokus (starovierus/sentikius) už vykdytas skerdynes ir plėšimus. Žiaurumo darbai daromi iš meilės Rusijai (Maskolijai) buvo skatinami ir už juos gausiai atlyginama iš tremtinių, nužudytų laisvės kovų dalyvių turto, kuris, pažeidžiant visus teisės kodeksus, okupantų buvo konfiskuojamas.

Susipažinęs su padėtimi okupuotoje valstybėje, Muravjovas Lietuvos visuomenei pateikia sukilimo malšinimo programą - visas maskolių piktumas krenta ant bajorų, kunigų, valdininkų ir šviesuomenės (inteligentijos), o malonumu, dosnumu traukia valstiečius - ūkininkus ir bežemius.

Lietuvos Skyrius, gavęs žinių apie Muravjovo paskyrimą į Vilnių, išleidžia lenkiškai - patriotišką atsišaukimą ir paskelbia dekretą, jog sekant prancūzų revoliucijos pavyzdžiu kuriama "Nuolatinė Apsaugos Taryba" (Nieustająca rada bezpieczenstwa). Jos tikslas - griežtomis priemonėmis, net nužudymais, kovoti su rusų budeliais ir savo tėvynės išdavikais.

Muravjovas, remdamasis valstiečiais, ima energingai darbuotis - maskolių taikinyje - katalikų kunigai ir Lietuvos - Lenkijos dvarininkai.

Kunigų įtaka Lietuvos gyventojams buvo milžiniška. Valančius taip pat buvo prisidėjęs prie opozicijos maskoliams, reikalaudamas drauge su kitais vyskupais, jog butų palengvinta katalikų bažnyčios padėtis (Lenkijoj 1861. IX. 25, Lietuvoj ir Gudijoj 1862. I).

Pasakojimas apie M. Valančių:

Kartą Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, prisidengęs bažnyčių vizitavimu, nuvyko į Vilnių ir Kauną ilgai čia užtruko. Grįždamas iš Kauno į savo sostinę Varnius, Raseinių girioje buvo valstiečių sustabdytas ir klausinėjamas, kaip jis žiūri į sukilimą, ar jis patartų jiems stoti prieš rusus. Vyskupas, susirūpinės ir kiek pagalvojęs, atsakė:

- Dievas liepia ginti savo tikybą nuo kiekvieno, kas jai grasina!

-Tad palaimink mus, tėve! - sušuko valstiečiai ir atsiklaupė.

Jaunas sukilėlių vadas davė ženklą savo vyrams, buvusiems čia pat tankumynuose. Šie išbėgo į kelią su ginklais ir vėliavomis, suklupo kartu su kitais žmonėmis aplink vyskupo karietą. Ganytojas turėjo visus palaiminti, lyg pritardamas sukilimui. Tik prašė apie tą įvykį tylėti. Ir tikrai, kol Valančius buvo gyvas, niekas to neišdavė rusams. Tas vyskupo palaiminimas buvo žemaičiams svarbesnis, negu laimėtos kautynės, nes valstiečiai tikėjo, kad sukilimą ruošti Dievas įsakė.

Įbauginti kunigams, Muravjovas nutarė bent keletą jų sušaudyti. Taip padaryta Vilniuje su Išara ir Žemackiu. Sušaudė, nes neturėjo budelio pakarti, kurį vėliau atsisiųsdino iš Varšuvos. Iš vyskupų reikalaujama, jog jie geranoriškai paveiktų žmones.Katalikų bažnyčiose kunigai privalo įkalbinėtų žmones paklausyti rusų valdžiai, pasmerktų sukilimą. Vilniaus vyskupas dar spyrėsi kurį laiką, bet vėliau nusileido; viskas baigėsi tuo, kad jį ištrėmė Rusijon į Jaroslavlį.

Į Išaros sušaudymą Skyrius atsiliepė atsišaukimu. Muravjovas už tai kibo prie spaustuvių, kurių veiklą apribojama.

Į vyskupų raštą, kad visi liautųsi kariavę, Kalinauskas, Lietuvos Skyriaus vardu (nes jis vienas beliko), išleido atsišaukimą, kuriame smerkia katalikų bažnyčios vyskupų pataikavimą okupacinei maskolių valdžiai.

Pasakojimas apie Lietuvių tautos didvyrio Zigmanto Sierakausko gyvenimą ir mirtį.

Zigmantas Sierakauskas, vyriausias sukilimo karo vadas Lietuvoje, turėjo tokį gyvenimą, kurio vien paprastas aprašymas sudarytų temą įdomiam romanui.

Jis buvo kilęs iš neturtingų bajorų nuo Lucko, bet šeimos tradicijos jį stipriai susiejo su Lietuva: jo tėvas žuvo laisvės kovose 1831 m., jį augino giminaitė, kurios vyras taip pat žuvo Kosciuškos sukilime 1794 m. Toji giminaitė išpirko jį šeimos sidabro likučiais nuo skaudaus likimo būti paimtam kaip sukilėlio našlaičiui į kadetų korpusą tarnauti carui... . Vargingai baigęs 3 klasių vidurinį mokslą, jis įstojo į Peterburgo universitetą. Čia jis suartėjo su kilusiais iš Lietuvos radikalių pažiūrų studentais ir užmezgė ryšius su pažangia rusų inteligentija. Atostogas jis praleisdavo Lietuvoje, kur turėjo progos susipažinti su valstiečių vargais ir pasidaryti jų karštu užtarėju.

Revoliucinės organizacijos pasiųstas į užsienį, turėjo uždavinį ištirti, ar yra galimybės gauti paramos sukilimui, bet jo patriotinė veikla jau buvo kritusi maskoliams į akis: 1848 m. jis buvo suimtas, be teismo sprendimo apkaltas grandinėmis ir pėsčias nuvarytas už Kaspijos jūros į Kirgizų stepes, čia jis keletą metų praleido sunkiausiose sąlygose kaip paprastas eilinis kareivis. Sutikęs keletą tremtinių iš mūsų krašto, ne tik su jais bendravo, bet toliau planavo, kaip išlaisvinti savo tėvynę. Būdamas išsilavinęs, mokindamas karininkų vaikus tuomet madingos prancūzų kalbos, jis greit įsigijo vyresnybės palankumą, . Pagaliau vietinė vyresnybė jį užtarė: jis atgavo karininko laipsnį ir buvo išsiųstas į Peterburgo karo akademiją, kur savo talentingumu nustebino viršininkus.

Jam pavyko susipažinti su rusų liberalais, su karo ministeriu Miliutinu ir kitais žymiais asmenimis. Baigus akademiją, jis skiriamas į vyriausiąjį štabą, priimamas aukščiausioje sostinės draugijoje, net caro rūmuose. Jis drąsiai dėstė savo pažiūras socialiniais klausimais, propagavo baudžiavos panaikinimą (to laiko rusų aukštoji visuomenė buvo gana liberali), buvo sudaręs baudžiamosios teisės reformos projektą, kuriuo panaikinama fizinė bausmė kariuomenėje.

Nors jis ir toliau dalyvavo revoliucinėje veikloje, organizavo studentų tarpe slaptus būrelius, bet valdžia juo pilnai pasitikėjo. 1860 m. ir dar kartą po dvejų metų jis siunčiamas užsienin susipažinti su kitų valstybių karine baudžiamąja teise. Pasinaudodamas savo aukštomis pareigomis ir ryšiais, susitiko su žymiais anų laikų revoliucininkais - Gercenu, Garibaldi. Yra net pasakojama, kad jis buvo priimtas karalienės Viktorijos ir Napoleono III-jo, kuriuos informavo apie sunkią tėvynės būklę ir prašė paramos jai išlaisvinti. Visur jis gavo pritarimo ir gražių pažadų... .

Kai 1863 m. sausio mėn. prasidėjo sukilimas Lenkijoje ir pradėjo busti Lietuva, pas Sierakauską į Peterburgą atvyko sukilėlių komiteto narys Oskierka ir paprašė jo paimti vyriausiąją karo vadovybę Lietuvoj.

"Tu man atneši mirties nuosrendį!" - tarė Sierakauskas, bet pareigas priėmė. Tuo laiku vėl buvo komandiruojamas į užsienius, tad laisvai atvyko į Vilnių. Iš čia jis nedelsdamas parašė Miliutinui laišką, kuriame pareiškė, kad atsisako savo tarnybos ir stoja į kovą prieš carą. Jis priėmė Dolengos slapyvardį, su sukilėlių komitetu sudarė kovos planą ir išvyko į Kauną organizuoti atgimstančios Lietuvos kunigaikštystės armijos.

Sierakausko planas buvo logiškas ir aiškus: tikėdamasis pažadėtos pagalbos iš užsienio, jis pirmiausiai stengėsi užimti Baltijos jūros pakrantę, kur laukė atvykstant savanorių legiono ir ginklų, šiaip gi nutarta veikti dviejuose frontuose.

Sierakausko atvykimas nepaprastai pakėlė sukilėlių nuotaiką. Savanorių būriai sparčiai rinkosi miškuose, iš jų Sierakauskas pats pradėjo formuoti kariuomenę, mankštinti, ruošti kovai.

Valstiečių vakarinė malda. Andriolli 1863 metai.

Ypač pakelta nuotaika buvo Kaunijoje: aplink vadą spietėsi valstiečiai, miestiečiai, jauni bajoraičiai ir kunigai. Sierakauskas kantriai ir tėviškai pamokydavo savo karius, laikė griežtą drausmę, bet buvo gerbiamas ir mylimas. Vienas amžininkas apie jį rašo: "Pusiau kariniais drabužiais, su kardu ir revolveriu, liesas, vidutinio ūgio, šviesiaplaukis, atrodė žavingai, rimtai ir kartu liūdnai. Visoje jo ugningoje, įkvėpimo ir aukštos pasiuntinybės suvokimo kupinoje povyzoje buvo kažkas ypatinga - lyg skausmo žymė, lyg nelaimės pranašystė."

"Per dvi savaites turėjau 2.000 karių, o po dviejų mėnesių turėčiau jų 10.000!" - pasakė vėliau Sierakauskas rusams.

"Stovykla sudarė spalvingą vaizdą. Saulei tekant, kiekvieno būrio vadas, atsivedęs į didelę miško aikštę savo kareivius, juos mankštino, vietoje paprasto signalo vartodamas švilpuką ar garsiai kartodamas įsakymus. Žmonių lauke buvo kaip skruzdėlyne: vadai raiti, įvairūs drabužiai, blizga dalgiai, kolonos linksmai šūkauja, jaunimas, grįždamas iš pratybų, traukia dainas. Arklių žvengimas, vežimų dundėjimas . .. Maloniausia buvo žiūrėti į valstiečius dalgininkus: vienodomis, pilkomis milinėmis, juodomis kepurėmis, odiniais diržais - jie atrodė lyg uniformuoti. Jie noromis ėjo į mankštą, kurią jų instruktorius poetas P. Vivulskis pravesdavo lietuviškai.

Pirmas Sierakausko dalinių susiderimas su rusais įvyko ties Raguva. Susidūrimas sukilėliams buvo laimingas: davė karo grobio. Bet balandžio 27 d. juos puolė 3.000 vyrų generolo Ganeckio dalinys. Nespėjęs susijungti su atžygiuojančio kunigo Mackevičiaus būriu, Sierakauskas buvo sumuštas, pats sunkiai sužeistas. Ir vežime gulėdamas, davinėjo įsakymus, bet, paguldytas Kraštų dvare, rusams buvo išduotas ir suimtas.

Kai rusų karininkas, rodydamas į žuvusius kautynių lauke, sušuko:

- Žiūrėkite, kiek tų nelaimingųjų čia guli!-, grandinėmis sukaustytas Sierakauskas atkirto:

- Tai nėra nelaimingieji, o Lietuvos sėkla, kuri ateityje pražydės skaisčiais laisvės žiedais!

Bevardžiai lietuvių, lenkų, italų ir prancūzų tautų kovotojai už Lenkijos - Lietuvos laisvę. A. Bonoldi (?) 1863 metai.

Sierakauskas buvo nuvežtas j Vilniaus šv. Jokūbo ligoninę. Iš čia jis dar parašė laišką Garibaldžiui ir prašė pagalbos. Į tą šauksmą italų didvyris greit atsakė, bet Sierakausko jau nebebuvo gyvųjų tarpe: karo teismas paskelbė jam mirties sprendimą. Dar jo bičiuliai bandė suruošt jam pabėgimą, bet Sierakauskas buvo per silpnas leistis laiptais žemyn.

Žinia apie Sierakausko likimą sujaudino ne tik savuosius, bet ir užsienius, net jo bičiulius rusus. Sakoma, kad aukštieji rusų dignitoriai, net pati carienė ir pats caras prašė Muravjovą nešaudyti Sierakausko, bet žiaurusis generolas atsakęs: "Aš neliepsiu jo šaudyti, nes jau esu įsakęs jį pakarti."

1863 m. birželio 15 d. Sierakauskas buvo pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Mirties valandoje jis laikėsi tiesiai ir išdidžiai.

Sierakausko šeima buvo suimta ir tremiama į Samarą. Jo žmoną, laukiančią kūdikio, pakeliui suėmė skausmai. Kazokų karininkas, lydėjęs transportą, iškeldino ją iš traukinio, liepė pridengti marška ir pranešė Muravjovui, kad ji mirštanti.

"Miršta, ar ne, vis vien apkalti grandinėmis ir gabenti į paskyrimo vietą", įsakė generalgubernatorius: "Jei gims berniukas, tebūnie nudėtas, o jei mergaitė, atiduokit į prieglaudą Smolenske".

Kadangi mergaitė gimė už Smolensko, tai išvengė žiauraus likimo, bet dar mažytė mirė tremtyje.

Dabar Lukiškių aikštėje, Sierakausko ir kitų sukilėlių egzekucijos vietoje, yra atminimo lenta(?).

----------

Muravjovas buvo žiaurus ir su bajorais, su smarkumu karia ar šaudo juos. Gyventojų įbauginimui suimtuosius laisvės kovų dalyvius mirtimi bausdavo gimtajame paviete, mieste. Mirties nuosprendis įvykdomas viešai, apie jį iš anksto pranešant visiems.
Vieni dvarininkai puola po kojų Muravjovui, kiti dar turi guodos (garbės) ir gėdos, kad nesižemintų. Buvo ir tokių, kurie skubėjo aplenkti Muravjovo norus. Grafas R. Tyzenhauzas, turįs daugybę dvarų įvairiuose pavietuose, išgirdęs, jog Muravjovo įsakymu, dvarininkas atsako už savo tarnautojų nusidėjimus, iš anksto sumokėdamas galimas pabaudas, atvyko į jo raštinę, įnešdamas 100.000 rub.,. Ir Muravjovas tuos pinigus priėmė; pusę tų pinigų, atidavė žinomam rusinimo apaštalui Katkovui.

----------

Pasakojimas apie Lietuvių tautos didvyrio kunigo Antano Mackevičius gyvenimą ir mirtį.

Mackevičius buvo emocingas, staigus, kupinas karšto tikėjimo, kurį mokėjo įkvėpti liaudžiai, juo aklai pasitikėjusiai. Jis buvo tikra žemaičių dvasia: kada tik jo būriai būdavo išblaškyti, sukilėliai sumušti, jis grįždavo prie Nevėžio, prašnekdavo į žmones, ir vėl nauji būriai šimtais eidavo paskui jį.

Mackevičius buvo neturtingų ūkininkų sūnus nuo Tytuvėnų. Namie pramokęs skaityti, būdamas 12 metų, pėsčias nuėjo į Vilnių ir, patarnaudamas vienuoliams, vargingai gyvendamas, mokėsi. Per 6 metus jis baigė licėjų ir, gavės iš tėvo keliolika rublių bei palaiminimą, vėl pėsčias nukeliavo į Kijevą aukštojo mokslo siekti. Studentai tautiečiai jį priėmė kaip brolį, bet dėl lėšų stokos Mackevičius į universitetą neįstojo, tik laisvai lankė paskaitas ir, būdamas labai gabus, pats mokėsi. Po dvejų metų vargo spiriamas parėjo į tėviškę ir netrukus atsidūrė Varnių kunigų seminarijoje. 1850 m. įšventintas kunigu, buvo paskirtas vikaru į Krekenavą, paskui filialistu į Paberže.

Ir kunigu būdamas, jis gyveno labai neturtingai, nes ką turėdavo, atiduodavo vargšams. Iškalbingas pamokslininkas ir nuoširdus žmogus, jis daug bendravo su valstiečiais ir buvo mylimas plačioje apylinkėje, tačiau nemėgiamas dvarininkų dėl jo demokratiškų pažiūrų ir jo griežtu nusistatymo blaivybės reikalu.

Sukilimui prasidėjus, vienas iš pirmųjų Lietuvoje, nesulaukęs net Vilniaus Komiteto leidimo, iš sakyklos paskelbė sukilėlių atsišaukimą ir patraukė su savanoriais į Krekenavos girias, kur apie save subūrė daugiau kaip 500 valstiečių ginkluotų dalgiais ir šautuvais.

Sukilimo metu Mackevičius vis pabrėždavo, kad kovoja už Lietuvos laisvę, už jos valstybę, atskirą nuo Lenkijos (po sukilimo pergalės), ir už valstiečių teises. Jo daliniai buvo lietuviški. Jis priklausė sukilėlių sparnui, "raudoniesiems" (jie nieko bendra su dabartiniais komunistais neturėjo;).

Kovo 27 d. jo vadovaujami būriai kovėsi ties Naujabirže su rusų pėstininkais ir kavaleristais. Balandžio 21 d. jo dalgininkai pasižymėjo susidūrime ties Raguva, netrukus vėl Panevėžio apskrity. Jis visą laiką glaudžiai bendradarbiavo su Sierakausku. Gegužės mėn. jis veikė apie Kamajus, Rokiškį. Kai rusai sumušė Sierakausko dalinį ir jį paėmė į nelaisvę ties Gudiškiais, Mackevičius patraukė į Raseinių pusę, kur ilgai vargino okupacinę armiją.

Kaimiečiai sukilėlius rėmė, bet, atėjus rudens darganai, padėtis darėsi vis sunkesnė. Rusai sutraukė didelę kariuomenę prieš išbadėjusius ir vargstančius partizanus. Kartą, Mackevičiaus būrys (80 žmonių), gavęs arklių, netikėtai rusus užpuolė, išsklaidė ir pakilia nuotaika žygiavo toliau. Bet rusai juos pasivijo ir sudavė lemtingą smūgį. Tai buvo lapkričio 26 d. ties Leberdžiais. Daug sukilėlių krito kovos lauke, kiti išbėgiojo, o Mackevičius su dviem vyrais traukė link Nemuno, tikėdamasis pasiekti Lenkiją, kur jo niekas nepažinojo. Tai buvo Lapkričio 17 netoli Vilkijos, Nemunas buvo čia pat. Sutemus nutarė persikelti. Bet vienas vokietis kolonistas bėglius susekė ir pranešė rusams. Mackevičius, sužeistas kojon, negalėjo paskubėti ir buvo suimtas. Nuvarytą į Panevėžį Mackevičių rusai rodė visiems, džiaugdamiesi, kad turi pagaliau rankose garsųjį sukilėlių vadą, bet valstiečiai masėmis ėjo į bažnyčią už jį melstis. Muravjovas liepė jį pėsčią varyti į Kauną. Jis ėjo pririštas prie karties, kiekvienas jo žingsnis kėlė aštrų skausmą. Rusai jam žadėjo pasigailėjimą, kad tik išduotų sukilimo vadovybę, bet jis tylėjo. 1863 m. gruodžio 28 d. jis buvo vežamas vežimu į egzekucijos vietą - tyčia rodomas sušauktam miniom.

Užvestas ant lentų paaukštinimo ir dar kartą paklaustas, ar pagaliau prabils, jis atsakė:

- Aš atlikau savo, dabar jūs darykite, kas jums priklauso.

Po to jis buvo pakartas.Tai įvyko toje vietoje, kur dabar yra laiptai iš Ožeškienės gatvės į Ukmergės plentą. Ten dabar stovi jam pastatytas paminklas.

----------

Muravjovas iš bajorų reikalavo nusižeminimo, atgailavimo, kad jie viešai pareikštų ištikimybę carui. Daro jiems spaudimą bajorvedžiams. Ypač jam rūpi turtingesnieji, įtakingesnieji dvarininkai. Galiausiai toji ištikimybės priesaika maskolių carui buvo įteikta rugp. 8 d., ją pasirašė 235 bajorai. Jų tarpe buvo Pliateriai ir kiti, daugumos giminaičiai nužudyti arba žuvę laisvės kovuose.

Revoliucinis miesto viršininkas (Malakauskis), kovodamas su bajorų padlaižiavimu, pasmerkia tokį bajorų elgesį, prieš tai uždraudęs daryti iliuminaciją, bet veltui: ji įvyko, niekas nebeklausė.

Parašų rinkimo vajuje maskoliams ypatingai talkino - A. Domeika. Jau liepos 25 d. Revoliucinis Tribunolas jam paskyrė mirties bausmę. Jis drebėjo, bet rusų bijojo dar labiau. Tokie pat nuosprendžiai buvo įteikti dar keliems bajorams ir valdininkams.

Mirties nuosprendžio Domeikai vykdytojų Vilniuje neatsirado. Reikėjo Malakauskiui kreiptis į Varšuvą ir iš ten gauti tam tikrų žmonių. Varšuva jau turėjo savo teroristų - štiletninkų (durklininkų), kurių uždavinys buvo nudurti ar kitaip užmušti tuos, kuriuos pasmerkė Revoliucinis Tribunolas. O jie mokėjo tai daryti.

Atvažiavo iš Varšuvos du teroristai (Bienkowski, Marczewski - abu felčeriai); vienas iš jų - Bienkowski - rugp. 11 d. apsilankė Domeikos bute, sužeidė jį ir pabėgo. Vėliau jis buvo sulaikytas su kitu varšuviečiu ir vienu lietuviu. Po trumpo tardymo visi buvo nužudyti (IX. 9.).

Matydamas bajorų išdavikiškumą Skyrius (Kalinauskis vienas) rugp. 29 d. išleido skelbimą, jog ištikimybės raštą carui visi bajorai gali pasirašyti, taip jis tikėjosi apsilpninti rusų veiklą ir apginti nuo persekiojimų svyruojančius, dar paminėjo, jog yra surinkta 249.626 parašų su pasipiktinimu (protestu) tokiu rusų elgimosi.

Kastijus (Kostas) Kalinauskas 1863 - A. Banoldi nuotauka

Pasakojimas apie Lietuvių tautos didvyrio Kosto Kalinausko gyvenimą ir mirtį.

Kalinausko tėvai buvo neturtingi bajorai, turėjo audimo fabrikėlį. Kostas gimė Mastaulėnų kaime, šių dienų Gudijoj, kur jis baigė 5 klasių progimnaziją. Vėliau jis lankė Vilniaus licėjų. Aukštuosius mokslus jis pradėjo Maskvoje, bet už draudžiamųjų knygų skaitymą buvo pašalintas, nors prisiėmė tik savo draugo kaltę. Tai būdingas Kalinausko bruožas: visad pasiruošęs padėti kitam, pasidalyti paskutiniu duonos kąsniu. Perėjęs į Peterburgo universitetą, jį baigė teisės kandidato laipsniu. Dar būdamas studentu, dalyvavo revoliuciniame judėjime, demokratinių idėjų apaštalu vadinamas, nes jis karštai skelbė luomų lygybę ir propagavo valstybių federaciją.

Grįžęs į Lietuvą, visu savo prigimties aistringumu ėmėsi ruošti liaudį sukilimui. Jis stovėjo radikaliosios "raudonųjų" grupės priešaky.

"Baltųjų" komiteto pirmininkas J. Geištaras, politinis Kalinausko priešas, jį šitaip savo atsiminimuose charakterizavo:

"...buvo kraštutinių pažiūrų, ištvermingas, pasiaukojęs, liepsnojantis patriotas - tai gražiausias, skaisčiausias nepalyginamojo sąmokslininko tipas; mokėjo dirbti ir slapstytis. Pravardžiuojamas "chamu", jis tuo didžiavosi prieš bajorus... (Lietuvos) separatistas... protestavo prieš bajorų vadovavimą sukilime. Turėjo nepaprastai gilų teisingumo supratimą, mokėjo dirbti tyliai ir atsargiai".

Ilgai rusų nepastebėtas, įvairiai persirengdamas ir užsimaskuodamas, jis apvažiavo visą Lietuvą ir slapta organizavo kovą prieš okupantus. Pats kilęs iš Gudijos, jis kalbėjo ir rašė daugiausia gudiškai, bet atsišaukimus leido ir lietuviškai. Jo "Aukso Gromata" ir "Mužickaja Prauda", aukso raidėmis išspausdintos su draugu įsteigtoje slaptoje spaustuvėlėje Balstogėje, buvo plačiai platinamos ir skaitomos.

Sukilimui prasidėjus, Kalinauskas vadovavo Centrinio Sukilimo Komiteto Lietuvos skyriui. Jis visą laiką pabrėždavo Lietuvos savarankiškumą, kovoje prieš Varšuvos lenkų veržimąsi ir, jei negalėjo išvengti bendros su jais kovos prieš rusų okupaciją, projektavo ateity sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jis net antspaudus vartodavo tik su Vyčiu, be lenkiško erelio.

Kai sukilimo vadai vienas po kito ėjo į kalėjimus ar žūdavo, Kalinauskas, pirmas stojęs į kovą, paskutinis pateko rusams. Nuo 1863 m. rugpjūčio mėn. iki kitų metų sausio mėn. vienintelis palaikė judėjimą, gelbėjo, ką galėdamas. Rusai jį gaudė, bet jis slapstėsi su Vytauto Vitoženeco pasu. Vilniaus gyventojai, daugiausia žydai, jam padėjo ilgai išvengti priešo nagų.

Pagaliau rusai jį susekė šv. Jono bažnyčios pastatų mūruose, kur nusiuntė 2 kareivių kuopas apsupti mūrus, ir Kalinauską suėmė. Kalėjime jis buvo verčiamas raštu išduoti sukilimo paslaptis, bet vietoje to jis ramiai paruošė nepaprastai drąsų kaltinamąjį aktą rusams, kuriame, be kito ko, buvo parašyta:

"Nepaisant viso teroro, Lietuva niekada nebus rusiška!"

1864 m. kovo 23 d. jis buvo pakartas Vilniuje Lukiškių aikštėje. Jo mirtį aprašė Muravjovo padėjėjas rusas Mosolovas:

Liūdnas ir šaltas rytas. Susirinko minių minios žmonių. Kalinauskas į mirtį ėjo ramiai, atidžiai klausėsi sprendimo, tik vietomis replikavo. Pavadintas "bajoru", sušuko:

- Nebėra bajorų, visi lygūs!

Tai buvo jo paskutinieji žodžiai ... vos 26 metų amžiaus, rimties ir išraiškos kupinu veidu, tamsiais, trumpai pakirptais plaukais ... .

Lietuvių Tautos Didvyris Kostas Kalinauskas toliau gyvena mūsų prisiminimuose ... kaip ir visi kiti kritę nuo rusų - maskolių rankos karžygiai, kaip ir visi kiti skyrę savo gyvenimus tam kad, tu skaitytojau, būtumei laisvas ... .

----------

Maskoliai žinodami, jog dvarininkai yra galingi finansiškai, bajorai valdė 3/4 visos Lietuvos žemių, nutarė šią padėtį pakeisti. Vienas iš silpninimo būdų - kontribucijų rinkimas (šios rinkliavos - atviras okupacinės valstybės reketas). Visi Lietuvos - Lenkijos dvarininkai, bajorų okolicos ir bajorų viensėdijos privalėjo mokėti rusams.

Tos okolicos, kurios palaikė laisvės kovotojus, kontribucijos mokėjo po 10-25 rub. už kiemą, jeigu bus atrasti kaltesniais, tai žmonės suimami. Šias sumas įsakyta sumokėti per 2 savaites. Ženklesnėmis kontribucijomis buvo apmokestinti Lietuvos dvarininkai, išskyrus rusus, visi privalėję sumokėti dešimtąją dalį gryno pelno nuo kiekvieno dvaro; sumokama per savaitę; jeigu dvarininko šeimynoje kas nors bus nežinia kur prasišalinęs ar išvykęs, tai nuošimtis padidinamas. Išimtys taikomos tik ištikimiems maskolių valdžiai bajorams. Jeigu dvarininkas turi mieste namus, tai moka vieną šimtąją dalį jų vertybės. Tuose namuose uždrausta pakelti nuomą. Tie pinigai skiriami okupacinės valstybės (Rusijos) išlaidoms padengti. Vokiečių ir rusų bajorai, laisvės kovų metu nepalaikę lenkų ir lietuvių, gali mokėt pusę, bet tai nėra kontribucija, o atlyginimas rusų armijai už suteiktą saugumą. Bajorai vedusieji lenkes moka pilną sumą, bet ir tai galima jiems sumažinti iki 50 %.

Javų sandėlius, pritrūkus juose javų, įsakyta papildyti dvarininkams. Taip pat jie atsako už ištuštėjusią valsčiaus kasą. Kazokai, pristigus arklių, gauna juos iš dvarininkų; prisakyta tiksliai, kiek kuomet pristatoma.

Bajorams, kurie paprastai nemokėjo taupyti, ūkio vesti, tai buvo lemtingas ekonominis smūgis.

Kitaip elgtasi su valstiečiais. Reikėjo įgyti jų palankumą. Rusų valdžia, niekuomet nenuolaidžiavusi savo valstiečiams, neturėdama aiškaus veikimo plano, kopijuoja sukilėlių programas.

Sukilėliai 1863 m. sausio 22 d. žadėjo duoti valstiečiams žemės, panaikinti lažą. Caras kovo 1 d. (taigi dar prieš Muravjovą) panaikiną lažą Lietuvoje, tačiau Rusijoje padėtis nesikeičia.

Sukilėliai žadėjo tiems įnamiams, bežemiams, kurie eis į sukilimą, 3 margus žemės, gi rusų valdžia duoda tiems bežemiams po 3 dešimtines. 1857 m. praradusiems įvedant inventorius žemę, ji grąžinama (įrodymų pristatyti beveik nereikia).

Girininkams (kurie sukilime palaikė okupantus ir pasižymėjo kaip šauliai) atgal grąžinami žemės plotai atimti iš jų iki 1861 m. vas. 10 d.

Raudonikiai tuoj pastebėjo, jog Caras kopijuoja jų numatytą žemės reformą,tik stipriai "apkarpytą", todėl Kalinauskas savo "Mužikų Tiesoj" stengiasi žmonėms išaiškinti, kodėl caras pasidarė toks dosnus, kad tai tik akių dūmimas.

Tai pastebėjo ir anglų spauda, kurios atstovai tuomet buvo Petrapilyje. Tai pripažįsta ir Muravjovo garbintojai 1).

Okupacinė rusų valdžia - priversta kreiptis į valstiečius. Nerdamasi iš kailio ji stengėsi laimėti jų palankumą. Pradžią padarė Lietuvos gen. gubernatorius Nazimovas, jo įpėdinis Muravjovas tęsė šią politiką. Jie per savo valdininkus ir atsišaukimus aiškino, jog bajorai valstiečiais niekuomet nesirūpiną, kad caras visuomet jiems padėjęs, Lietuvos - Lenkijos bajorai norį grąžinti panaikintą lažą, o caras "liaudies globėjas" baudžiavą (lažą) panaikinąs. Maskoliams sekėsi liaudį patraukti ten, kur veikė baltukai, tačiau pastangos buvo bergždžios ten kur veikė raudonikiai.

Bajorai "patikimi" valstiečių globon. Valstiečiams įsakoma saugoti ir gaudyti laisvės kovų dalyvius; už neginkluoto partizano išdavimą okupantai moka 3 rub., o už ginkluoto 5 rub. Tikroje Lietuvoje mažai kas susigundė šiais Judo sidabriniais.

Muravjovas pastebėjo, jog sukilime dalyvauja bežemiai, o jų Lietuvoje buvę daug. Vien Kauno gub. iš 100 valstiečių - 37 buvę bežemiais, Gardino gub. bežemiai sudarė 20%. Valstiečiai, turintys nuosavos žemės, Muravjovo nuomone, virsią konservatyviu gaivalu, todėl reikią stengtis suteikti jiems žemės. Jisai grąžino žemę tiems, kurie jos buvo turėję, arba bent sakėsi, kad turėję, dargi dalino tiems, kurie niekuomet jos neturėjo. Jo laikais (iki 1865 m I. 1 d.) žemės suteiktos 9.309 bernams, vėliau Petrapilio valdžia žemių nebedalino, nes maišto pavojus praėjo.

Valstiečiams bajorai buvo užvedę nemažai bylų, kaltindami būk jie kėlė riaušes prieš policiją ir kariuomenę, kuri buvo bajorų pakviesta maištininkų malšinti. Visas tas bylas Muravjovas panaikino, valstiečius iš kalėjimo paleido. Bajorai buvo apkaltinti jog tyčia išerzindavo valstiečius, patys skatindavę jų nepaklusnumą, o prasidėjus rusų policijos ar kariuomenės baudžiamosioms ekspedicijoms, valstiečiai pasipiktinę bajorų elgesiu palaikydavę sukilimą.

((1) Limanowski, 304-5. 190-1; 190-7, Milovidov Osvoboždenije krestjan.))

Muravjovo įsakymų maskolių valdininkai renka Lietuvos valstiečių padėkos laiškus rusų valdžiai. Apgauti valstiečiai palaiko okupacinės vadžios darbus.

Tačiau pasibaigus sukilimui rusų valdžia jais nebesirūpina, atvirkščiai daugelis pažadų pamirštami, atmainomi (nebevykdomi), geriausiu atveju dalinai įvykdomi.

Su visais laisvės kovų dalyviais Muravjovas elgėsi vienodai žiauriai - nesvarbus ar tai bajoras, kunigas, valstietis. Štai Muravjovo aukų skaičius, pateikiamas paties "koriko":

nužudyti - 128 žmonės;

išsiųsta į katorgą (sunkiesiems darbams) - 972;

išsiųsta į Sibirą - 1.427;

atiduota į kareivius (rekrūtais) - 345;

įkalinta - 864;

ištremta į Rusiją - 1.529;

ištremta į Rusiją ir suteikta žemės - 4.096.

Viso 9.361

Tokius skaičius pateikia pats Muravjovas, tačiau tikrųjų aukų buvo žymiai daugiau Buvo sodžių ir okolicų ištisai ištremtų į Rusiją, jų ūkiuose apsigyventi rusai, kitur sudeginti ištisi sodžiai (kaimai), žmonės ištremti, sodybos sulyginamos su žeme, nepaliktas nė ženklas kad čia žmonės gyveno.

XII. Pralaimėjimas ir pasekmės. Lietuvos rusinimas. Sukilimas Lietuvoje ir rusų visuomenė.

Nesėkmingai pabaigus Krymo karą maskolių okupuotose kraštuose vykdyta rusifikacija susilpnėja. Bijodama pralaimėjimo Lenkijoje - Lietuvoje, rusų valdžia nutaria daryti nuolaidas Lenkijai. Nuolaidos Lietuvai nebuvo numatomos. Kova su sukilimu Lietuvoje vyko kitoniškai, remdamiesi valstiečiais, maskoliai nutarė įveikti Lietuvos Kunigaikštystės dvarininkus. Lenkijos valstiečiai buvo per tamsūs dalyvavimui visuomeniniame gyvenime. Okupacinė valdžia buvo nutarusi leisti lietuvišką laikraštį, nors vėliau gynėsi šio sumanymo. Muravjovas siūlė carui įsteigti universitetą ir caras įsakė jam paruošti universiteto sąmatą 1) Vėliau jau niekas apie tai nebeužsiminė; buvo galima kalbėti tik apie stačiatikių seminarijas, akademijas ir t. t.

Lietuvą maskoliai pradėjo rusinti, apribojamos iki šiol leistos lengvatas (pvz. lietuvių kalbos vartojamas). Lietuvišką savitumą rusai numato sunaikinti. Pati valstybė apiplėšiama (tiesiogine šio žodžio prasme). Rusija iki šiol neša tiek finansinę tiek moralinę atsakomybę už įvykius jos okupuotoje Lenkijoje - Lietuvoje.

Katalikus verčia tapti stačiatikiai; stačiatikių (ortodoksų) bažnyčiai suteikiamos iškirtinės teisės, katalikų teisės apribojamos.

Lietuvoje uždraudžiama viskas kas ne rusiška, o įvežama kas rusiška. Privežama daugybė rusų valdininkų, kurie čia gerai įtaisomi. Svarbesnį, rimtesnį postą lietuvių kilmės tarnautojui gauti nebeįmanoma, net draudžiama. Prasideda masinė emigracija (ypač intelektualų tarpe).
Kadangi valdininkai žmonės nepastovūs, priklausomai nuo aplinkybių jie pirmieji gali pabėgti, tai Muravjovas ėmė ieškoti stipraus ir pastovaus rusiškumo gaivalo. Sukilimas parodė, jog tinkami sentikiai (starovierai), savo ištikimybę rusų valdžiai patvirtinę išduodami laisvės kovų dalyvius. Muravjovas tuo tikslu apdalina (dažniausiai konfiskuotomis arba tremtinių) žemėmis Lietuvos sentikius ir atgabena jų iš kitur.

Muravjovas laikėsi nuomonės, jog Lietuvon būtina atkelti rusų dvarininkus. Tuo tikslu rusams dalijami iš sukilėlių atimti dvarai. Okupuotoje Lietuvoje naujus dvarus jiems leidžiama įgyti lengvatinėmis sąlygomis.

Stipriausiai nukentėjo lietuvių kalba. Jau Muravjovas žodžiu, o jo įpėdinis raštu uždraudė lietuvių spaudą lotynų raidėmis, o įsakė įvesti rusų raides (kirilicą; panašiai rusai padarė Kazachstane, Uzbekistane, Azerbaidžane ir kitur). Lenkiškiems leidiniams buvo lengviau, Lietuvoje uždrausta spausdinti lenkų kalba ir apribojamas knygų platinimas, iš kitur atvežtoms (importuotoms) kliūčių nedarė (nepamirškite, prekes iš užsienio įvežti buvo uždrausta).

Kaip rusų visuomenė žiurėjo į tai?

Rusų pažangioji ir konservatyvioji visuomenė visuomet skersavo į lietuvių pastangas išsivaduoti iš rusų jungo, visuomet palaikydavo valdžią ir jos žiaurumus Lietuvoje. Pasitaikydavo tik retų išimčių.

Kova su monarchine valdžia, pastangos pradėti reformas, kova dėl konstitucijos ir kitos kovos buvo užgniaužtos. Rusijos pažangieji veikėjai pajėgė tik kalbėti, filosofuoti apie laisvę, bet jos labui nė piršto nepajudindavo. Tik Vakarų Europos revoliucionieriai, emigravę tautiečiai palaikė sukilimą.

Caras Aleksandras II, trumpam laikui įgijęs pažangaus valdovo įvaizdį, ir toliau mėgindamas jį išlaikyti, paspaudus Vakarų Europos valstybėms dėl daromų žiaurumų, atšaukia Muravjovą, bet jo darbų nepasmerkdamas ir nekeisdamas nieko - represijos Lietuvoje tęsėsi.

Rusija kovojo su tautiškai nusiteikusiais Lenkijos ir Lietuvos gyventojais, išdrįsę kritikuoti okupacinę maskolių valdžią pražudydavę savo politinę, visuomeninę karjerą.

Į Lietuvą privažiavo daugybė rusų valdininkų. Dalis jų buvo laimės ieškotojai, buvo atsidavusių rusinimui žmonių, buvo tokių, kurie savo darbo pamatan dėjo kenkimą dvarininkams, o padėjo valstiečiams. Žinoma, daugiau buvo laimės ieškotojų plėšrių, godžių; nemažai jų Muravjovas išvarė atgal Maskolijon.

Michailas Nikolajievičius Muravjovas, keikiamas veidmainingoje Vakarų Europos spaudoje, iš rusų sulaukė pagarbos dar Lietuvoj būdamas, vardadienio dienos proga rusai atsiuntė jam jo šventojo paveikslą ir padėkos laišką už rusybės platinimą Lietuvoje. Pasirašančiųjų sąraše pirmuoju buvo Maskvos metropolitas Filaretas, sveikinimą pasirašė ir pažangūs veikėjai,pvz. Kavelinas.

Atšaukus Muravjovą iš Lietuvos, peikiančių buvo vienas kitas, o kitas liaupsintojų tarpe net tokie garsūs poetai kaip: Tiutčevas, Nekrasovas ir t.t. Okupuotos Lietuvos gyventojams jis buvo korikas, o maskoliams - jų tautinis didvyris 1).