Augustinas Janulaitis ir
Lietuvos.net
1863 - 1864 metų
sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje
Išleista 1921 metais Kaune. © Lietuvos.net
pataisymai ir papildymai 2005 Spalis.
Spausdintame pavidale šia
medžiaga galima naudotis tik su Lietuvos.net sutikimu.
Cituojant būtina paminėti
www.Lietuvos.net tinklapį.
PRAKALBA
Skaito mūsose ir mokinasi istorijų, kaip kitur dėl laisvės
kovota ir tenai ieško pavyzdžių. Tik pas savęs, Lietuvos
praeityje, jų neieško...
Kodėl? Yra keletas priežasčių. Sukilimus prieš rusus
aprašinėjo dažniausiai lenkų istorikai, įvykius vertindami
bajorų (šlėktos) arba tautiniu požiūriu (ta pati liga kankina ir
Lietuvos istorikus); šališkumo negalėjo atsikratyti ir kairiųjų
pažiūrų istorikai. Rusų gi istorikai - visi valdžios šalininkai,
matė visame tik savo naudą ir vienos rusų valdžios darbus gyrė,
liaupsino, ir tyčia ar netyčia teisybės nepasakė. Dar blogiau
buvo Sovietinės okupacijos metais (1940-1991), kuomet
Lietuvos-Lenkijos laisvės kovomis domėtis buvo ne tik
draudžiama, bet ir pavojinga. Šališka buvo ir kitų šalių spauda
vengusi išsamiau aprašyti, ištirti 1862-1864 metų įvykius
Lietuvoje-Lenkijoje. Ir susidarydavo įspūdis, jog 1863 metų
sukilimas Lietuvoje - ponų bajorų išmislas arba tik vienų
lietuvių - lenkų tautinis sukilimas. Vis tai yra prietarai ir
jau laikas būtų (Lietuvoje ir ne tik) jų atsikratyti. O jeigu
jau taip ir būtų nutikę, vis tiek reikia pažinti ne taip jau
senos praeities įvykius. Tad šiame darbe pateiksime trumpą 1863
- 64 m. sukilimo istorijos apžvalgą.
A. J. 1920 m. XI Kaunas/A. C. 2005 m. X - Londonas
Esu dėkingas Londono lietuviams
(ypatingai V. ir Ž.), kurių dėka ši knyga ir skelbiama
internete.
I dalis. Europa, Rusai ir Lenkai 1855 - 1862 metai.
Nuo 1853 m. iki
1856 m. tarp Rusų ir
anglų, prancūzų, sardinų
(italų), turkų vyko
Krymo karas. Priežastys
buvo sekančios.
Rusija, verždamasi j Balkanus, stengėsi iš
ten išvyti turkus, taip išsiplėsdama savo valdas Azijoje,
įjungti imperijon
didžiausius žemės plotus, į kurios taikėsi ir kitos
Europos valstybės. Rusija buvo pasiryžusi
sunaikinti turkus. Kadangi turkai
negalėjo vieni atsispirti, o rusams duoti įsivyrauti nebuvo
galima, todėl didesnieji rusų priešininkai sudarė sąjungą prieš
juos. Ypač prieš rusus reiškėsi anglų valdžia. Lordas Clarendonas,
JK užsienių reikalų ministeris, sykį (1854. II. 27)
pareiškė parlamente: "Reikia surinkti visas Europos jėgas, be
jokių paslėptų užmačių ar savo interesų žiūrėjimo, uždaryti Rusų
valstybę savo sienose, gamtos ir istorijos užbrėžtose".
Anglams ypač rūpėjo šios rusų okupuotos, turkų žemės, kurios jiems būtų naudingos
prekybiniu ir politiniu atžvilgiu; jie manė, jog palaikomi
Turkijos nesunkiai įveiks rusus.
Į šią sąjungą buvo mėginama įtraukti
ir
Prūsiją, Rusijos kaimynę,
kuri stiprėdama, stengėsi apjungti visus vokiečius. Tuomet Prūsams naudinga buvo, kad rusai
kovotų
Azijoje, tenai ieškotų sau naujų žemių, o atvirkščiai - anglams
naudinga, kad rusai iš Azijos pasitrauktų ir kovotu su
prūsais.
Rusų sulaikymui savo esamuose sienose reikėtų jų okupuotas žemės apkarpyti
ir perleisti kaimynams. Tad kai kurių valstybių ministrų kabinetai
išsamiai svarstė šį klausimą - kokios turėtų būti naujosios Europos
sienos, kad butų ramu? Dalį Rusijos žemių prūsai prašė perleisti
jiems. Tuomet pr8sai ir iškėlė lenkų klausymą. "Susiklosčius tokiai politiniai
padėčiai radosi galimybė atkurti nepriklausomą Lenkiją. Tai reikia padaryti ne todėl, kad lenkams įtiktumėme,
ar ištaisytume Lenkijos politikų klaidas. Atkurtajai
Lenkijai
Austrija grąžintų Galiciją, Prūsija - Poznanės dalį,
o Lenkijos Karalystės sostan atsisės saksų dinastija," taip
planavo liberalas
Bunsenas, prūsų pasiuntinys Anglijoje. Prūsijos
valdžia tikėjosi dar daugiau: prūsai, sujungę vokiečių žemes
(Sileziją, Moraviją) įjungtų Prūsijon ir Rusų valdomas (okupuotas)
Pabaltijo sritis, t. y. dalį Žemaičių, estus, latvius... .
Buvo svarstomas net naujos valstybės sukūrimas, kurią sudarytų:
Rumunija, Bulgarija,
Makedonija, Serbija, Kroatija, Vengrija, Lenkija ir Lietuva.
Tuo būdu Maskolija būtų atkirsta nuo Vakarų Europos. Šią idėja
iškėlė Serbijos, Vengrijos, Italijos ir
Turkijos (Otomanų imperijos) politiniai
veikėjai.
Tad
Prūsija pirmoji iškėlė (o paskui žlugdė)
nepriklausomos Lenkijos
klausymą, minėto
Krymo karo metu. Jau Prūsai buvo besiruošią
sudaryti sąjungą su anglais, pradėti bendrai karą prieš rusus,
bet staiga Prūsų vyriausybėje įvyko pokyčių. Prūsų politiką
kiton pusėn pasuko jų įgaliotinis vokiečių seime -
Bismarkas.
Jis įžvelgė, jog iš nepriklausomos Lenkų valstybės nauda būtų
tik austrams, Prūsijos priešininkams. Lenkijos nepriklausomybė -
pavojinga Prūsijai. Anot jo, nepriklausoma Lenkija tik
tuomet nebus Prūsijos prieše, jei ji atiduotų Prūsijai užimtąsias
sritis, būtent - Vyslos santaką su Dancigu, visą Poznanę, Šlezijos dalį,
antraip, be šių žemių, Prūsija nepajėgs išlaikyti savo
nepriklausomybės. Tačiau
austrai
nė nemanė atkurti Lenkijos ir neketino ką nors duoti
jai. Dėlto Prūsai, atsisakydami su jais eiti išvien prieš rusus.
atmetė šį anglų pasiūlymą,
Otto'nas fon Bismarkas
Napoleonas III
Prancūzų ciesorius
Napoleonas III mėgo
vaidinti tautų
išvaduotą, turėjo minčių išlaisvinti Lenkiją, sukuriant iš jos
nedidelę valstybėlę, kaip kad ji buvo Napoleono I laikais,
nekeičiant Prūsų ir Austrų sienų, o tik vien okupuotų
Rusijos žemių sąskaita. Tos pačios 1812 metų
Varšuvos kunigaikštystės
ribose. Apie kitų tautų laisvę
nei svajojo nei kalbėjo, o ir apie pačius lenkus tylėjo, niekam
viešai nepriminė, bent iki 1854 m. pabaigos. Tik mirus Rusijos carui
Mikalojui I, Napoleonas III viešai jau ima pritarti lenkų
emigrantų manifestams, kurie reikalavo savo tėvynės laisvės.
Kritus Sevastopoliui, prancūzai pasiūlė anglams atkurti Lenkiją,
bet tik 1815 m. sienose ir šį punktą įtraukti į taikos sutartį.
Dalinantis rusų
grobiu, prancūzams ir anglams susiginčijus, prancūzai ėmė artėti
rusų link. Tad
Paryžiaus kongrese 1856 metais Lenkijos klausimas taip
ir nebuvo iškeltas. Rusija, pralaimėjusi karą, galų gale veik
nenukentėjo, nes ją dabar palaikė Napoleonas III. Ir politikams
rodėsi, jog rusų - prancūzų santarvė nebeišvengiama.
Tokia dalykų klotis netiko anglams; jie stengėsi sužlugdyti
prancūzų - rusų draugystę. Ardančiuoju pleištu turėjo būti
Lenkijos klausimas, dar neseniai tik prancūzų keliamas.
Napoleonas III mėgino išsisukti nuo jo patiesi keltos lenkų
problemos,
Paryžiaus kongrese apie
lenkus net užsiminti nenorėjo. Rusai taip pat nenori šio klausimo svarstyti,
sakydami, kad tai esąs Rusijos vidaus reikalas, o kas dėl lengvatų,
tai jie jau lenkams jas pažadėję ir paskelbs naujojo caro
vainikavimo iškilmių proga. Taip, palaikydami rusų politiką,
prancūzai
išgelbėjo caro valdžią. Napoleonas III "pamiršo" lenkų
išvadavimą, patikėjęs jį Rusijos carui. Tuo tarpu prancūzai
užsiėmė Italijos vienijimu ir vadavimu iš po austrų jungo.
Berods ir anglai, užsiėmę kitais reikalais, "pamiršo" šį klausimą.
Paryžiuje įvykusiame kongrese pasirašoma taikos sutartis, bet, dėl
daugybės ginčijamų punktų ir interesų sankirtos, sąjungininkų vienybė iširo,
tai išėjo į naudą
tik rusams. Susidariusioji austrų
- prancūzų - anglų santarvė baigėsi; su
prancūzais suartėjo rusai; ir jie, kiek laiko praslinkus,
sumąstė, jog yra gera proga sugriauti
Paryžiaus
traktatą, ir stengėsi tai padaryti. Tai pastebėję anglai stengiasi atitraukti prancūzus nuo rusų, kurie sustiprėję
gali būti jiems pavojingi Azijoje. Prancūzai šią draugystę su
rusais rodo visiems savo priešininkams. Štutgarto mieste,
vokiečių žemėje,
Napoleonas III ir Aleksandras II
susitinka
apsvarstyti valstybinių santykių. Pirmąjį posėdį pradėjo nuo
punkto, su kurio abiejų nuomonės sutapo - Europoje būtinai reikia
palaikyti taiką, ši taika ir revoliucijos -
nesuderinamos, todėl reikia kovoti su bet kokiomis revoliucijų
apraiškomis. Pasitarimai buvo atviri, juose dalyvavo
šalių ministrai ir įgaliotieji politikai. Progai pasitaikius, lyg netyčia, Napoleonas
iškėlė lenkų klausimą:
"Kas dėl santykių tarp Rusijos ir Prancūzijos, matau tik vieną
klausimą, kuris gali trukdyti. Yra tai lenkų
klausimas. Jeigu jis vėl bus iškeltas ir juo ims įdomautis
Europos diplomatai, esu padaręs tam tikrus pasižadėjimus, kurių
negaliu išsižadėti, turiu atsižvelgti į visuomenės nuomonę, kuri
griežtai palaiko lenkų pusę". Caras, užpykęs, atsakė, jog jis "vielijąs Lenkams visa ko geriausio, bet svetimų žmonių įsikišimas gali
pakenkti geriems jo norams, pažadindamas lenkuose lūkesčių,
kurie negalį įvykti". Santykiai tarp prancūzų ir rusų valdžių
tuojau atvėso, bet į atvirą priešiškumą neperaugo. Dar tris metus
prancūzai gyveno santarvėje su rusais. Su anglais gi prancūzų
santykiai keitėsi - tai suartėdavo, tai atitoldavo, atsižvelgiant į
to meto politinius interesus.
Rusai nesulaukdami paramos prieš anglus, įsitraukę
į karus
Kaukaze, o vėliau užsiėmę vidaus reformomis, ypatingai valstiečių,
atvėsus prūsų "draugystei", norom - nenorom
turėjo artėti prie prancūzų.
Džiuzepė
Garibaldi's -
Italijos vienytojas
Prancūzai
tuo laiku ruošėsi pasinaudoti suirutėmis Italijoje ir
italų
pastangomis
nusimesti austrą jungą, bei iš kelių, mažesnių valstybių
sukurti vieningą Italiją, o tuo pačiu užgrobti keletą italų
žemių. Tuomet Napoleonui III reikėtų palaikyti italų revoliucininkus
(Garibaldi), tektų pradėti karą su austrais; gerai būtų, kad
prancūzams
rusai padėtų, o kaip atlyginimą už pagalbą jie galėtų perimti austrų
okupuotą
Galiciją.
Vėliau būtų galima surengti naują konferenciją ir peržiūrėti
Paryžiaus sutartį. Bet prieš šią, dar tik ruošiamą sąjungą,
susibūrę kita - austrų - prūsų -
anglų. Prasidėjo karas dėl Italijos kuriame dalyvavo Prancūzija ir
Austrija.
Rusai nenorėjo kištis į šį karą, jie siūlė surengti kongresą
šiam klausimui išspręsti, o
austrams nesutikus, ir karui prasidėjus, rusai moraliai palaikė prancūzus, ginklų pagalbos nė nemanė teikti, nes bijojo prūsų
įsikišimo. Todėl prancūzai, nesulaukę rusų pagalbos,
turėjo sudaryti su italais taiką (Villafrankoj), dėlto geri prancūzų
- rusų santykiai atšalo, dargi visai nutrūko. Neveizint į kai
kuriuos debesėlius iki šiol pasirodžiusius, rusams prūsai buvo
artimesni; abiejų reakcinė politika, Rusijos caro vokiška kultūra,
net giminystės ryšiai,
interesų sutapimas ir požiūris į okupuotą Lenkijos - Lietuvos
valstybę (jos gyventojams vėl pradedant bruzdėti), juolab, kad abiem nepatiko išoriškai demokratinė,
kartais
net revoliucinė prancūzo Napoleono III politika.
Taip Prūsija
suartėja su Rusija. 1859 m. caras
susitinka su Prūsijos
karaliumi. Vyksta dažni susitikimai su jo politikos vedėju - Bismarku, kuris
ilgą laiką vėliau įkvėpdavo rusų politiką.
Abu viešpačiu susitinka Varšuvoj; paskui Breslave (Prūsuose), ir jau čionai
galutinai buvo palaidota rusų - prancūzų sąjunga.
Dėl
italų elgimosi
Napoleonas atsidūrė keblioj padėtyje: italai piktinosi keista jo
pagalba, jo sudarytąja dėl jų taika, nenorėjo priimti savo
išvytų kunigaikščių, kuriuos Napoleonas gražindavo atgalios Italijon,
italai nenorėjo pripažinti ir popiežiaus valdžios, o
stengėsi dėtis prie vieno italų kūno, paėmę
Piemontą
už pagrindą.
Rusų politika nepatenkintas Napoleonas vėl bando susidraugauti
su
anglais. Sudaroma naudinga anglams prekybos sutartis, bet niekas
negelbsti - su anglais taip ir nesusiartėjama, su rusais gi
santykiai dėl to dar labiau atšąla.
Vakarų Europos valstybės į ginčytinų reikalų sąrašą įtraukė seną klausimą
-
Turkiją. Balkanuose ir Kaukaze (dalinai) nepavykus įsivyrauti Rusijai, matydami jog Europoje
yra nesantarvė - Anglai, Prancūzai, Austrai ima kalbėti
apie Turkijos (Otomanų Imperijos) padalinimą. Anglai ir austrai gina
Turkijos
vientisumą, rusai , palaikomi prancūzų, mėginusių išsikapstyti iš
itališkų painiavų, buvo priešingos nuomonės. Kai kurie
Europos politikai įkvėpė riaušes turkuose. Turkijoje prasidėjo
krikščionių skerdynės,
žiauriausios įvyko - Sirijoje.
Prisidengiant krikščionių gelbėjimu, Europos valstybės kišasi į turkų reikalus ir taip sau pasiima (Palestiną,
Krikščionišką Sirijos dalį - Libaną).
Paryžiaus
konferencija (1860 m.) svarsto turkų klausimą ir sprendžia jį taip, kad būtų galima
pasipelnyti Europoje (Balkanai, Palestina) ir kitur. Rusai
net ginčų (disputų) metu bandė užimti kai kurias žemes Kaukaze
ir Balkanuose, Kinijoje (Baikalas, Vladivastok'as), bet, kadangi negalėjo susitarti
su prancūzais, tai nieko iš to neišėjo Europoje, sėkmė juos
lydėjo okupuojant Kinijos ir Korėjos žemes.
Įgydami daugiau įtakos prūsai labiau ir labiau kišasi į Rusijos reikalus.
Bismarkas įrodo carui ir jo politikams, jog
prancūzų veikla yra revoliucinė, ne monarchinė, kad artimiausi
rusų bičiuliai tegali būti vokiečiai - austrai, o ypač prūsai.
Ir iš tikro, 1860 m. spalio 20 d. į Varšuvą atvyksta: rusų
caras, austrų ciesorius ir prūsų valdytojas (kaizeris). Visi,
kaipo "šauniausi" Europinės tvarkos saugotojai, nutarė, jog
reikia vengti prancūzų avantiūrizmo ir jų revoliucinės politikos
(revoliucinė ta prasme jog Garibaldi sukilo Italuose, nuvertė
nevieną kunigaikščio valdžią, ir prancūzai jį palaikė šioje
kovoje); tačiau visų nuomonės ir politika sutapo Balkanų ir Rytų
(Turkų-Ottoman'ų) atžvilgiu.
Kuomet lenkai
Paryžiuje rengdami eitynes
(demonstracijos
skirtos 1830 metų sukilimo atminimui vyko
Lapkričio 29 dieną) pradėjo reikalauti Lenkijos laisvės,
Rusijos caras galutinai susipyko su Napoleonu. Rusai
tvirtino, jog prancūzai atvirai kurstą lenkus. Bismarkas, Prūsų pasiuntinys
Petrapilyje stengėsi sudaryti prūsų - rusų sąjungą nukreiptą prieš prancūzus. Jo
nuomone - "kiekvienas lenkų tautinio judėjimo laimėjimas yra
prūsų
pralaimėjimas, ir mes turime kovoti su šiuo gaivalu,
atsižvelgdami ne į pilietinį teisingumą, o
laikydamiesi karo meto dėsnių. Lenkystė visose jos apraiškose turi
būti vertinama kaip priešiška veikla ... Mūsų politikoje negali
būti nė menkiausios užuominos apie Lenkijos atkūrimą"...
Prancūzų visuomenė atvirai palaikydama lenkų demonstracijas
Lenkijoj, Lietuvoj ir kitur (įskaitant Varšuvą, Vilnių) buvo
nusistačiusi prieš prūsus ir rusus. Tačiau Prancūzijos
valdžia, nuolaidžiaudama rusų politikams, šiais įvykiais pasipiktina, berods
dėl akių; gal, manydami, po to "pasipiktinimo" Rusijos caras atsigręš
į prancūzus. Judėjimui už laisvą Lenkiją stiprėjant, Prancūzijos
valdžia griežtai jo smerkti negali, vėliau
sunku bus įgyti lenkų prielankumą (simpatijas); tad bando suktis tarp lenkų ir rusų:
labiau išsišokusiems lenkų emigrantams uždraudžia veikti prieš
rusų valdžią, uždaroma vieno laikraščio leidybą, diplomatus ir
konsulus Peterburge pakeičia rusams palankesniais, Paryžiun rusai gi atsiunčia
tokius atstovus, kurie yra atvirai nusistatę prieš Prancūzų
politiką (austrų - prūsų
šalininkai). Kartais, dabar dažniau, Napoleonas III primindavo
rusų atstovui Paryžiuje, jog gerai butų kaip
nors išspręsti lenkų klausimą. Rusai nekreipė dėmesio, tad
santykiai su Rusija turėjo atšalti. Pagaliau Prancūzijos
užsienių reikalus ėmėsi tvarkyti atviras rusų priešas Drouyn-de-Lhuys
(nuo 15. X 1862 m). Lenkijos atžvilgiu Prancūzų politika
nenuosekli, audringa.
Tai matydamas Prūsijos premjeras ir užsienių reikalų ministras Bismarkas stengėsi
gauti naudos iš dviveidės prancūzų
politikos.
Anglai tylėjo ir laukė, kas gausis.
Lietuvą diplomatai nemini niekur. Pas lenkus - ji Lenkijos
dalis, pas rusus gi - tai "tikriausias" (iskonno) rusų kraštas.
((Šaltiniai: S. Tatiščev. Dyplomacya rosyjska w kwestyi polskiej
(1853-1863) Varšuva 1901 (vertimas iš rusų k.).
B. Nolde. Vnešniaja politika, pusi. 151 - 191.
W. Przyborowski. Historya dwoch lat. (1861-2) t. I-V.))
II. Rusijos reformos ir Lietuva.
1853 - 56 m. Krymo karą rusų caras su dvarininkais ir
biurokratais pralaimėjo. Jei Rusija nenorėjo žlugti turėjo
pradėti pokyčius (reformas).
Pilnas visagalinčios biurokratijos bankrotas pažadino sąmonę ir
tuose visuomenės sluoksniuose, kurie iki šiol gerbė ar tik bijojo
vyriausybės. Pirmiausiai svarstomas valstiečių klausimas, kurį
išspręsti
ruošėsi dar pirmtakas - caras Mikalojus I, bet bijodamas
revoliucijos nedrįso viešai jo nagrinėti. Sekanti reforma turėjo
paliesti teismus, savivaldą, spaudą. Tuomet Rusijoje svarstoma
kaip apriboti caro valdžią, įkurti seimą, okupuotų
tautų atstovavimui, bet seimo šalininkai neturėjo galimybės viešai
svarstyti šio reikalo, teko jiems trauktis į pogrindį, slapstytis ar
gyventi užsieniuose, ir iš ten šmukuliu (nelegaliais keliais) varyti agitaciją;
rusų tarpe randasi
revoliucinių draugijų, kurios
pradeda kovą
prieš esamą santvarką (absoliutinę monarchinę).
Kad laimėtų visuomenės palankumą, nekiltų revoliucija, Rusijos valdžia
išteisino politikus kurie buvo tremtyje ar Sibire kalinami.
Aleksandr'as II - Rusijos Caras
Palietė nauji vėjai ir Lietuvos gyventojus. Kiekvieną gyventojų
luomą skirtingai.
Viešpataująs luomas
Lietuvoje - dvarininkai.
Jie buvo lenkų kultūros auklėtiniai, ypač žymesnieji; buvo jų tarpe, ypač
vakaruose - Žemaičiuose, ir tokių švietėjų, kurie siekė
bendrauti su kaimiečiais ("mužikais"), suteikti šiems žinių,
prabylant lietuviškai (žemaitiškai) (pvz. S. Daukantas).
Buvo jų tarpe ir geradarių, geraširdžių žemvaldžių, kurie gyveno
savo valdose, kaip apšviestieji absoliutai, nepripažįstą
pasipriešinimo savo valdoje, bet ir neleidžiantieji niekam iš
šalies kištis į jas. Lietuvos dvarininkai buvo suaugę su
Lenkijos dvarininkais, su jais išsimokslindavo, iš jų sulaukdavo nurodymų,
patarimų, tardavosi, svarstydavo, bendrai veikdavo. Ypatingai
"įsikabinę" Varšuvos laikėsi
konservatyvūs dvarininkai.
Varšuva buvo jų atrama, žiburys, panacėja - atsakymas
visame kame.
Su dvarininkais buvo surišti valdininkai; jie buvo renkami iš
didesniųjų ir mažesniųjų dvarininkų, smulkiųjų
bajorų. Valdininkų tarpe buvo mažai rusų,
daugiausia vietiniai bajorai. Buvo net tokių įstaigų, kur rusų buvo mažas
nuošimtis. Tatai nepatiko rusintojams, kurie matė tame slypintį pavojų ir
jiems pasisekė išgauti caro įsakymą (1855. II. 5.), kuriuo
gubernatoriams įsakyta didinti rusų valdininkų skaičių
Lietuvoje; valdininkais turi būti rusų kilmės žmonės, o
jeigu to negalima pasiekti, tai gali būti vietiniai, bet
politiškai ištikimi Peterburgui. Visi aukštesnieji valdininkai turi būti rusai, o ne rusus reikia perkelti į
tarnybą Rusijoje. Ištikęs
Krymo karas, bloga jo klotis, stoka tinkamų rusų valdininkų sutrukdė šio įsakymo
vykinimą, o tuo tarpu prasidėjo bruzdėjimas pradžioje Lietuvoje,
vėliau Guduose ir Ukrainoje (buvusioje Lietuvos Didžiojoje
Kunigaikštystėje). Ir naujas caras 1856 m. rugs. 7
d. panaikino šį savo tėvo ukazą (įsakymą). Berods tuo metu
įsakyta, kad mokyklose rusų istoriją privalo dėstyti rusas, bet 1857 m. kovo 2 d.
dėl tinkamų rusų mokytojų stokos tas reikalavimas buvo atmestas.
Lenkų kalbą naudoti LDK mokyklose buvo uždrausta 1854 m., taigi
Krymo karo pradžioje, 1855 m. Žemaičių bajorai savo seimelyje
Kaune prašė caro gražinti lenkų kalbą. Pralaimėję karą rusai tai
leido 1858 m., ir tai tik Lietuvoj, o ne Guduose, be
to Suvalkijai šis įsakymas nebuvo taikomas.
Gudų bajorai, taip pat lenkų kultūros augintiniai, stengėsi
išrūpinti sau lengvatų. Taip Vitebsko bajorai prašė (1858. IX. 17) duoti
leidimą atnaujinti katalikų bažnyčias, mokyti lenkų kalba
mokyklose ir įkurti universitetą Polocke. Caras šį prašymą atmetė, nes lenkų
ten nebūta. Dėl Vilniaus universiteto senai bruzdėjo
Lietuvos bajorai, bet valdžia visuomet atmesdavo jų prašymus,
tad nesisekė Varšuvos ponams įkurti Vilniuje
lenkišką universitetą lenkystei palaikyti Lietuvoje ir Guduose.
Spaudos padėtis Vilniuje pasikeitė. Spausdinama daugiau laikraščių
ir knygelių lenkų kalba. Vilniuje leista užsiimti Lietuvos
istorija, tyrinėti jos praeitį, 1857 m. (II. 11)
įkuriamas Archeologijos Muziejus.
1856 m. politinės amnestijos metai, pačiu amnestijos įstatymu
okupuotos Lietuvos Kunigaikštystės visuomenė nusivylė. Daugiau džiaugsmo
sukelta Lenkuose,
kuriai jis taikytas anksčiau (1856.
VII. 3). Lenkai rašo, būk grįžę apie 9.000 emigrantų,
daugiausia tai buvo žmonės ištremti į Rusiją, nubausti katorga
Sibire ar laisvai ten gyvenę ar emigrantai užsieniuose, kurių dauguma revoliucionieriai,tačiau
nemaža jų dalis pasiliko Vakarų Europoj, ruošdamiesi netrukus prasidėsiančiam sukilimui.
Taikant amnestiją lietuviams, reikalauta, kad jie pareikštų
"pasigailėjimą už savo klaidas". Lietuviai buvo atkaklesni, negu
lenkai. Iki 1857 m. kovo 13 d. Lietuvon grįžo vos 43 žmonės, iki 1860 m. rugp. mėn.
apie 353 žmonės. Ukazu (įsakymu) 1858 m. rugs. 16
d. leista grįžti ir Sibiran ištremtiesiems. Garsesnieji emigrantai
Lietuvon
negrįžo. Grįžusieji gi atsidūrė dideliame varge; jų išsvajotoji
tėvynė, dėl kurios tiek vargo pakėlė, priėmė juos ne išskėstomis rankomis
(panašiai kaip ir 1991-2000 metais), nepatenkinti jie ėmė kelti
triukšmą.
1859 m. Kaune, Žemaičių
bajorai savo seimelyje skyrė jiems sušelpti 8.000 rub.,
Vilniuje gi, sekant žemaičių pavyzdžiu, dvarininkai uždėjo sau mokesčio po
5 kapeikas nuo valstiečio dūšios; mokėta 3 metus, viso surinkta apie
30.000 rub., vėliau rinkta po 10 kapeikų nuo dūšios, tik
nežinia, ar bajorai surinko šios pinigus iš valstiečių, ar mokėjo iš savo
kišenės. Tarp grįžusių Lietuvon buvo senų užkietėjusių liaudininkų,
demokratų, nenuoramų, ir dėlto konservatyvūs bajorai nelabai
džiaugėsi, o čia dar ėmė bruzdėti valstiečiai.
Pokyčiai pastebimi ir Lietuvių raštuose. Pradėtos leisti
knygelės lietuvių kalba. Sulenkėję bajorai pasipiktina. Kai
kurie dvarininkai nutarė, jog lietuvių, kaipo liaudies (mužikų) kalba,
tetinka pradinei mokyklai, bet toliau mokytis negalima, - jau
reikia lenkų kalbos. Liaudies bruzdėjimas jiems nepatiko. Simono
Daukanto svajonės - turėti lietuviškas gimnazijas, lavinti liaudį,
esant tokiam bajorų "sąmoningumui" buvo neįmanomas. Rusų valdžia neleido įsteigti lietuvių
laikraščio, neatsižvelgiant į asmenis, negavo leidimo nei vyskupas
Valančius, nei kunigaikštis Irinėjus Oginskis. Lietuvos -
Lenkijos dvarininkų
interesai ir valdžios politika sutapo, visi bijojo liaudies
atbudimo.
Nepatenkintųjų dvarininkais skaičius vis augo. Klebonai
ima skirtis nuo dvaro. Jų tarpe buvo valstiečių, mažųjų bajorų,
kurie skersavo į didelius ponus. Vyskupas Valančius atsargiai,
bet nuosakiai, stengėsi per kunigus paimti liaudį į savo rankas
ir tik jąja remtis. Dėlto tai jis rašė, spausdino ir platino
knygeles lietuvių kalba. Kunigų tarpe atsirado žmonių, kurie
aiškiai rodė savo nemėgimą pono - bajoro kalbos - lenkų, jų raštų, o
atkūrinėjo savo - lietuvišką.
Motiejus Valančius
- Žemaičių vyskupas
Kunigai pirmieji plačiu mastu pradėjo organizuoti liaudį, kaip
atsirado tam galimybės. Forma - grynai dorinė - tikybinė, bet ji
turėjo socialinio (visuomeninio), dargi tautinio pagrindo. Leidus rusų valdžiai,
vyskupui Valančiui raginant, kunigai ėmė kurti
blaivybės
brolijas Žemaičiuose; jos atsirado ir Vilniaus vyskupijoj.
Kvietimu stoti į šias brolijas užsiėmė kunigai, varė tat
agitaciją atsidavę, gerumu ir piktumu; buvo stengiamasi,
kad žmonėms būtų visai uždrausta gerti degtinę. Vilniuje tuomi
užsiiminėjo R. Tupalskis įgyti įtakos į valstiečius, vėliau kiek,
bet nedaug prisidėjo vyskupas Adomas Stan. Krasinskis (vysk. nuo
1858 m), kuris ragino kunigus blaivybę platinti.
Žinoma, kliūtis darė tie bajorai, kurie turėjo
"šnapso" varyklas ir žydai - smuklininkai.
Blaivybės brolijos tapo liaudies visuomeninio
gyvenimo centru. Bajorų pykimas ir kliudymas tik gausino jų augimą.
Žemaičių vyskupijoje buvo pilna brolijų, kas kita Vilniaus
vyskupijoj. Ten jos ėjo spinduliais nuo Vilniaus į Ukmergės,
Švenčionių, Trakų pavietus išilgai Nemuno, Lydos pavietų,
Eišiškių par., apskritai ten, kur lietuviai gyveno. Ašmenos
paviete, kur tankiau gyveno okolicų bajorai, sulenkėję
lietuviai brolijų beveik nebuvo, jos išplito tik tarp Vilniaus ir
Lydos. Vileikos ir Dysnos pavietuose kur gyveno gudai, blaivybės
skelbimas ėjo sunkiai.
Kelis dešimtmečius didieji dvarininkai kovojo
prieš laisvą degtinės varymą, nes nenorėjo kad šio
verslu užsiimtu smulkesnieji bajorai, įveikę juos užtilo ir patys
pradėjo kovą prieš blaivybės judėjimą. O tuo tarpu
blaivybės judėjimas augo 1).
Galiausiai rusų valdžia turėjo įvesti monopolį, nes niekas nebepirko degtinės.
Kunigai įrašydami į brolijas, ne visuomet kuklinosi 'verbavimo'
(užrašymo) būdais.
Vienur gyrimais, įkalbinėjimais, kitur išaukštinimais, o kai kur
ir prievarta įrašydavo į brolijas. Pav. vienoj parapijoj,
brolijos nariai, pamaldų metu laikė rankoj po žvakę, taip
gėdindami kitus (be žvakės stovėti bažnyčioje per iškilmes buvo
gėda); kitur tam tikri maršalkos dabojo namus, kad žmonės
negertų, kitur kunigai geriančius areštuodavo, o dar kitur
nusikaltusieji (apsilankę karčemoje ir pan.) stovėjo prieš bažnyčią su
užrašu "latras" - "girtuoklis". Pradžioje tai buvo
laisvos valios dalykas,
vėliau užrašoma panaudojus net prievartą.
Su kunigais kariavo akcizininkai, žydai - smuklininkai, bajorai
degtindariai; sunki buvo kova, dalinai
politinė dėl įtakos valstiečiams. Kartais blaivybės mintis
platinti nesisekdavo, ypač gudų šalyje. Naugardėlio paviete
kunigas pasakė karštą pamokslą prieš degtinę, pasibaigus Šv.
Mišioms šnapso varyklos akcyzninkai priešais bažnyčią tyčia pastatė
statinę degtinės ir ėmė žmonėms dalinti dykai. Daug jų nusigėrė, viena moteriškė sudegė.
((1) R. Tyzenhauzas, kuris vien Vilniaus gub. turėjo
baudžiauninkų 9.000 žmonių, turėjo uždaryti visus brovarus, o iš
jam priklausiusių 47 tik 3 liko.))
Kaip sumažėjo degtinės vartojimas, matyt iš sekančių
skaičių:
Vilniaus gub.:
1858 m. užmokėta akcizo už 1.072,733 viedrų
(kibirų)
1859 m. - 662,841
Kauno gub.:
1855 m. - 934,475
1859 m. - 304,970
Šiaulių pav. 1858 m.
iždo pajamos už svaigalus 35.000
rub., prasidėjus blaivybės sąjūdžiui per 5 mėnesius gauta vos
500 rub.
Bajorai prašė valdžios juos užtarti, ėmė kaltinti kunigus
varant politinę agitaciją ir įžeidinėjant bajorų luomą. Dėl to
tai Vilniaus civ. gubernatorius išleido 1859 m. aplinkrašti,
kuriuo uždraudė steigti naujas blaivybės brolijas, dargi
prisakė uždaryti esamąsias. Valdininkai ėmė kenkti joms,
platindami ir skatindami girtuoklystę. Pavyzdžiui general gub. Nazimovas gėrė Rietave
(pas Oginskį)
žemaičių krupniką už valstiečių sveikatą, "gėrimas degtinės," sako,
"mūsų klimato juostoje būtinas, o Kristus pats leidęs gerti, kad
ir
per vestuves Galilėjos Kanoje...".
Valdžiai draudžiant blaivybės draugijas, palaikant degtinės varymą ir
smukles, tie kurie norėjo rusų iždui pakenkti, dabar kaip tik tą
judėjimą palaikė. Ežerėnų bajorai (1861 IV- 13)
seimelyje pasiūlė 2 metam uždaryti visus bravorus. Norinčių
uždaryti savo karčiamas radosi vos keli. Kai kur degtinės naikintojai
grasinimais ir kitokiais būdais paveikdavo dvarininkus. Kova prieš
degtinę virto pasipriešinimo maskoliškai okupacijai išraiška.
Kai vysk. Valančius kreipėsi į
Kauno gub. bajorvedį, siūlydamas uždaryti visas varyklas,
okupacinė vyriausybė atsakė (1863. III. 8.), jog toks pasiūlymas
kenkiąs valdžiai, uždrausdama Blaivybės sąjūdį.
------
Europoje svarstant Lenkijos statusą, prasidėjus neramumams
okupuotame krašte, rusai priverčiami daryti nuolaidas. Lenkų bajorai, ypač diduomenė,
bijodama liaudies sukilimo, prašo caro suteikti lengvatų, tikėdamiesi,
jog tai padės suartėti lenkų - rusų aukštuomenei.
Grafas
Dzialynski bandė įtikinti carą, jog lenkų - rusų unija
būtina Rusijai. Carui atvykus į Varšuvą tartis su
vokiečiais, (V 1856 m.) lenkų bajorai pateikia savo maldavimus. Su džiaugsmu lenkų ponai priėmė carą,
bet jis jiems atsakė, kad apie laisves nė nesvajokite.
Laikas bėgo, opozicija stiprėjo. 1858 m. Lietuvos bajorai,
liaupsindami carą, pateikia panašius reikalavimus. Savo
atsakyme bajorams caras nieko nepažada. Tuo tarpu Rusai nutaria
supriešinti valstiečius su bajorais. Žemės reforma tam
geriausiai tiko.
Okupuotos Lenkijos - Lietuvos
liaudis labiau ir labiau bruzda. Po 1861 m. vas. 19 d.
valstiečiai patys liovėsi ėję lažą, kai kur valstiečiai atvirai
priešindavosi baudžiavai. Užsienyje jau aiškiai sakoma, kad
įvyks sukilimas, ruošiamasi busimai revoliucijai, Italijoje steigiamos karo mokyklos
laisvės kovų karininkų ruošai.
Viename emigrantų laikraštyje 1856 m. pradžioje rašoma:
"Sukilti galima, taigi sukilti reikia. O, kad tai pavyktų reikia,
kad bajorai eitų išvien liaudimi, kuri yra gausi, tačiau tyli,
neveikli. Kaipgi liaudį įtraukus, pažadinus? Bajorai
vis svyruoja, dvejoja ir baudžiavų gaila ir bijo pavojaus,
visur mato komunizmą, palieka viską spręsti diplomatams. Jau
reikia ruoštis sukilimui, o jam reikia turėti pasiruošusių
žmonių. Jeigu jų būtų buvę, tai rusų jungo nebūtų buvę nė 1848 m., nė 1855 m.
Reikia mokytis karo meno. Juk Lietuvoj ir Lenkijos,
kaip parodė Dembinskio žygis 1831 m., kuris traukė nuo Šiaulių
iki Varšuvos, galima nuo rusų gintis, galima mušti jų dalis
atskirai. Pradžiai užtektų 30.000 žmonių...
Žmonių rastųsi,- bet kaip pasiekti valstiečius, kurie tebekenčia
po bajorų padu ir neša baudžiavos jungą?"
((Šaltiniai: 1) Przyborovski Historja 2 lat. t. I. 2) Apie
Blaivybė rašė: Alekna "Vienybėje" 1918 m. 7 - 11, M.
Brenšteinas "Rocz. Tow. Przyj. Nauk w Wilnie" t. VI p, 50
- 59.
3) Murav. Muzejaus Rankr. 1862 Nr. 79. 4) "Przegląd Rzeczy
Polskich" 3. I. ir 10. II. 1858 m. Paryžiuje (litografuota) p.
85 - 96.))
Maskoliams okupavus Lietuvos Kunigaikštystę, valstiečiai
neturėjo jokių teisų. Dvarininkas buvo jų savininkas, rusų valdžia
į jų reikalus niekuomet nesikišdavo. Sykį, 1831 m. sukilimo metu,
vienas rusų generolas buvo išleidęs atsišaukimą į valstiečius,
kur buvo pasakyta, jog jie "niekuomet nepriderės tiems
dvarininkams, kurie sukils prieš teisėtąją valdžią", bet vėliau
šito generolo pažadų rusų valdžia, žinoma, neišpildė. Vėliau į
valstiečių ir jų ponų santykius valdžia pradėjo kištis dažniau. 1840 m. caras išleido ukazą (įsakymą) apie inventorius, kur
surašoma, kiek pinigais ir darbu gali ponas reikalauti iš
valstiečių lažo, ir uždrausta buvo imti daugiau. "Jeigu, - sako
caras, - nuo to būtų šioks toks ponų teisių suvaržymas, tai tas
išeina ant gero jų baudžiauninkams, ir dėlto nėra ko valdžiai į
tat atsižvelgti". Sunkiai ėjosi tas darbas; prieš įvesdinant,
reikėjo sudaryti ūkių/dvarų aprašymus (inventorių).Juos turėję sudaryti
valdininkai, nedrįso reikalauti to iš dvarininkų, tik 1852 m. buvo
caro įsakymu įvesti Lietuvoje inventoriai (surašymai) 1).
Šiam darbui buvo įsteigtos įvairios darbo grupės (komisijos), į kurias įėjo
dvarininkai su valdininkais; jie tol svarstė šį įsakymą, kol
nenuslopino paties sumanymo: inventoriai (ūkių surašymai) buvo nepatogūs
dvarininkams, varžė jų laisves, duodavo progos valdininkams kištis
į valstiečių ir dvarininkų reikalus. Dvarininkai rūpinos
visokiais būdais sutrukdyti inventoriaus įvedimą, tarp kitko, jie
susibičiuliavo su caro Nikolajaus I sūnumi, jo įpėdiniu, vėliau Aleksandru II,
šis padėjo sulaikyti tą baisųjį dvarininkams įstatymą 2).
Nikolajus I, Rusijos caras
Baudžiavą naikinti vis tiek reikėjo, tai buvo
neišvengiama. Rusų tvarkos supuvimas ypač apsireiškė Krymo (Sevastopolio)
kare 1855 - 6 m. Kaip jau anksčiau minėjome reikėjo reformuoti
visos Rusijos gyvenimą -
politiką, teismus, savivaldą, žemės nuosavybės klausimą. Tuo
pačiu laiku mirė ir despotas - caras Mikalojus I. Jo sostą užėmė
Aleksandras II. Valstiečiai tikėjosi, kad dabar jiems būsią
lengviau. Permainų laukė ir Lietuvos dvarininkai. Pastarieji
tikėjosi, kad caras jų nenuskriaus. Anot vieno lenko
istoriko, visi su džiaugsmu siekė įtikti naujam carui, tik "seni
nepataisomi radikalai ir revoliucionieriai, demagogai,
kurstytojai ir pagaliau kvailiai" - to nedarę 3). Bajorai tikėjosi lengvatų tik sau;
tuo pačiu norėjo, kad lenkų kalba
būtų rusų okupuotos Lietuvos Kunigaikštystės kalba, prašoma suteikti amnestiją nukentėjusiems dėl politinės veiklos.
Visi ponai susirūpinę, kas spręs valstiečių klausimą - ar jie, ar
valdžia? O kad jis bus sprendžiamas - niekas jau neabejojo.
Žemės klausimą nutarta spręsti apeinant bajorus. Tačiau pradžioje viskas
daroma
pačių dvarininkų rankomis. Lietuvos bajorai, carui leidus,
pirmieji svarsto apie baudžiavos panaikinimą, savaip tat suprasdami. Jie
norėtų, kad žemė būtų ponų, valstiečiai būtų laisvi, ponas būtų jų globėjas,
o žemė pagal sutartį nuomojama. Caras gi susipažinęs su Lietuvos ponų sumanymu,
išleido savo įsakymą. 20 Lapkričio 1857 metais
Aleksandro II
-ojo patobulintas, valstiečių naudai, jis išleidžiamas.
Reskripte sakoma, jog būtinai reikia atiduoti
valstiečiams sodybas, kad ir už pinigus, šį įsakymą dvarininkai
priėmė priešiškai. Dauguma geros valios žmonių nusivylė
bajorais. Lietuvos dvarininkams visuomenės reikalai nerūpėjo.
Aleksandras
II, Rusijos caras
Prasidėjusi reformoms, Lenkijoje - Lietuvoje randasi noras
išsivaduoti ir iš rusų jungo.
((1) Rusijoj carai nevaržydavo savo dvarininkų, Rusijoje inventorius neįvedamas.
2) Chominski Atsiminimai, p. 17 (Kwart. Litewski): Zaleski
Znesienie poddannstwa na Litwie
3) Przyborovvski Historija 2 lat t. I, p. 31.))
Užsienio spauda ir politikos veikėjai, svarstydami apie
sukilimą Lenkijoje - Lietuvoje, stačiai sakydavo, jog įgyti krašto laisvę be
valstiečių pagalbos neįmanoma. Randame tokių minčių: "Bajorai turi
surištas rankas, bent kol nesusitaikys su liaudim. Nuo jų
priklauso žemės nuosavybės klausimas... Atsiminkim,
kad valstiečiams yra vis tiek, kokį kelią pasirinks bajorai. Jie
nori įgyti nuosavybę, kuri jiems pridera, ir kurią, sykį
pabudinti, vis tiek įgys; ar gerumoje, bajorams sutikus, ar be
sutikimo, per carą ar net be paties caro. Kas nori tėvynę
gelbėti, privalo ištiesti liaudžiai ranką, atiduoti žemes, turi
įtikinti žmones, kad caro ukazai yra tik apkarpytas tų
permainų lopas, gi tikrąsias permainas įgyvendins atgimusi,
nepriklausoma šalis. Dėlto caro valdžia stengsianti parodyti,
jog ji nori žmonėms gero,- o bajorai kliūtis daro. Valdžia
žmonių akyse stengėsi atrodyti pažangi, o bajorai - atžagareiviai
(konservatoriai) " 1). Rusų valdžia
pasiryžo panaikinti baudžiavas, nesvarbu kad bajorai nesutiko. Gi Lietuvos bajorai spyrėsi kiek
galėjo, o valstiečiams vis tiek nenusileido. Žinomas
sukilimo veikėjas
Geištaras, pažangių pažiūrų bajoras, išleido
1859 m. Poznanėje knygelę, kurioj gina dvarininkų reikalus.
Tenai randame tokių minčių: "Šventa lai būna privatinė
nuosavybė, nes be jos nėra ir laisvės. Taip, vardan tautų laimės
ir teisybės atkartoju: lai valdžios gerbia privatinę nuosavybę! Nes viena iš dviejų: arba tai yra nuosavybė, arba tai niekuo nepateisinamas
plėšimas, tikriau skriauda, o tuomet reikia bausti... Nieko nėra lengvesnio, kaip pasakyti, žmogaus
teisės yra aukščiau už bajorų teises... Visuomenės gerovei esant pavojuje,
milžiniškoje monarchijoje plintant
socializmo epidemijai, klastingiems patarėjams stengiantis
valdžią įbauginti, stumiant ją į prapulties kelią, varant
visuomenę į pražūtį, aš gi atvirai, neatsižvelgdamas į šauksmus
ar pagyrimą, pasakysiu bajorams teisybės žodį, nurodysiu jų
pareigas, bet įspėsiu ir valdžią, lai pagerbia nuosavybę, lai
atsiima atgal ar pakeičia reskriptą (įsakymą), o leidžia bajorams patiems
aprūpinti tas, kas jiems priguli... Ne, tai jau perdaug
uždegamoji medžiaga, kad prie jos artintis su ugnimi: uždegs ją,
ir visa Europa gaisrais pasidengs, arba į pelenus pavirs" 2).
Ir visas bajorų triukšmas dėlto pakeltas, kad caras, minėtame 1857
m., reskripte buvo pasakęs, jog valstiečiai privalo gauti iš ponų
sodybas, berods už pinigus. Taip rašė kairysis dvarininkas,
vėliaus bajorų sukilėlių galva -
Geištaras.
Štai ką rašo savo knygelėje (išleistoj Paryžiuje) apie
valstiečius pažangus dvarininkas
Oskaras
Korvin - Milevskis: valstiečiams negalima duoti
savivaldos, nereikia kurti mažų ūkių, geriausia palikti
dvarus, o jų žemės galima išnuomoti valstiečiams, negalima
valstiečių daryti savininkais, lai dirba pririšti prie
nuomojamos žemės,
valstiečiams negalima suteikti nė sklypelio žemės, nes tai
kenktų civilizacijai, pražudytų šalį, toks sumanymas
yra visai netautinis; lažas turi pasilikti, be jo negalima
apsieiti, nes lažas anaiptol nėra vergijos ir barbarystės ženklas;
valstiečių viršininkais ir teisėjais turi būti dvarininkai,
valstiečių gi negalima tam skirti 3).
Rusų valdžia, matydama Lietuvos bajorų spyrimąsi, stengėsi
palaikyti valstiečius; ėmė juos vilioti, kad paskui reikalui
esant, galėtų remtis jais. Tuo tarpu nedrįso tiesiai kreiptis į
juos, viskas buvo daroma per dvarininkus, tačiau prieš jų interesus ir
norus. Jeigu ką valstiečiai gaus, tai bus ačiū carui, o
neapykanta bajorams. Petrapilyje įsteigtose valstiečių
reikalams svarstyti komisijose, kur buvo Lietuvos dvarininkų atstovai ir
paskirti rusų valdininkai, vyko įdomūs ginčai. Mažai įdomavos ir
mažiau karščiavosi rusų valdininkai kilus kalboms apie rusų
valstiečius, svarstant Rusijos reikalus. Kitokie posėdžiai buvo
apie Lietuvos valstiečius. Lietuvos dvarininkai,
geriau luomo reikaluose susipratę nei rusų, spyrėsi
kiek įmanydami, kovojo dėl kiekvieno straipsnio, kad valstiečiams kuo
mažiau laisvių davus, rusų valdininkai, giną Lietuvos valstiečių reikalus,
dosnūs yra Lietuvoj, o šykštūs Rusijoj, jie gailisi Rusijos, nesigaili Lietuvos
dvarininkų, nes šie svetimi ir priešingi jiems.
((1) ) Przegląd "Rzeczy polskich" 1858 m spalių 14 d.
2) Glos szlachcica do swych wspolbraci o wolnosci i rownosci
kmiecej. Poznan 1859 193 pusl, (p. p. 54, S6, 58-59).
3) Uvagi naci kwestją wloscianską na Litwie. Paryž 1858, 106 VI
p. (p. p. 21, 28, 29, 31, 43-5, 53-60, 64-5, 76-7, 94).))
Apie tai žinojo valstiečiai, nujautė, kad iš Lietuvos ponų
nieko gero nesulauks... Naudos iš Lietuviškosios aristokratijos - kaip iš ožio pieno
... .
Net vėliau, sukilimo audrai praėjus, žemės atidavimo idėją (valstiečiams
), kai kurie sukilimo veikėjai toliau laikė rusų intriga,
įrankiu pasėti
neapykantai tarp valstiečių ir bajorų, taip skriaudų bajorams
pridarant 1).
Už dalyvavimą sukilime net katorgoje sėdintys dvarininkai
negalėjo atleisti
carui, kad valstiečiai įgavo teises į nuosavą žemę, turį savivaldą,
apsieina tenai be ponų. "Mėlynas kraujas" negalėjo pakęsti, kad prasčiokas ką gautų
prieš pono valią 2).
Politikai, užsieniuose sėdintys, perprato kurlink suka rusų valdžia, bet ir
akyliausi Lietuvos dvarininkai, būdami įvykių sūkuryje, nepastebėjo,
jog valstiečių reforma
gali įvykti prieš jų norus ir valią.
Audra artinosi. Lenkijos ir Lietuvos visuomenė bruzdėjo, virė
aistros.
Nuo socialinio klausimo, peršokama prie politikos, o nuo ten ir prie
revoliucijos... Dvarininkai vis dar nesupranta įvykių eigos.
IV. Lietuva ir Lenkija
Prancūzų valdžiai primenant, o vietiniams bajorams spaudžiant, rusų caras
ėmė galvoti, bene reikėtų suteikti kai kurių laisvių Lenkijai, o
Lietuvą sau visą pasilikus. Tuo būdu tos dvi šalys būtų atskirtos
viena nuo kitos. Lietuvos bajorus apie tai išgirdus,
ištiko šokas; atskirtus nuo Lenkijos juos pražudytų valstiečiai,
kurios palaikė rusų valdžia. O lietuvių
valstiečiai visuomet mokėjo už savo naudą pastovėti. Radikalesnė jaunuomenė,
kilusi iš miestelėnų ir mažų bajorų tarpo, siekė visiškos
politinės laisvės, apie tai dažnai išsakydama demonstracijose.
Okupacinės rusų armijos daliniai
Varšuvoje, Vilniuje. 1862 - 63 metai
Pirmosios demonstracijos prasidėjo Varšuvoj, vėliau jos kilo
ir Lietuvoje. Dalyvauja jose revoliuciniai gaivalai ir bajorai
konservatoriai. Pradžioje tai buvo bažnytinės ir tikybinio pobūdžio
eisenos. Iš Paryžiaus, Petrapilio, Kijevo Lietuvon grįžusi universitetinė jaunuomenė ėmė veikti Vilniuje.
Amatininkai
ir jų mokiniai, kviečiami į politines lenkų demonstracijas. Palengva
jos virsta revoliucinėmis. Vilniuje pirmoji demonstracija įvyko
1861 m. gegužės 20 dieną per šv. Stanislavą; tuomet policija
suėmė 8 studentus; paskui ponios būriais ėjo jų vaduoti, bet
valdžia nekreipė į jas dėmesio. Tokia pat demonstracija įvyko ir
Kaune. Ramios buvo jaunimo demonstracijos Vilniuje, gaivalinės,
be rimtesnių politinių tikslų. Kartais jaunuomenė, ieškodavo progos
pademonstruoti, pav. mirus vienam
studentui, arba mirus vienam prancūzui, kuris nežinia ką yra
daręs, demonstravo laidotuvių metu. Kunigai vengė ir nepadėjo jų
demonstracijoms. Politikai suprato jog taip galima pradėti broliavimąsi su liaudim. Pirmą
sykį broliavimais įvyko Druskininkuose, kur bajorai su
"geresniąja" liaudim suruošė vakarušką ir šoko drauge; tas pats padaryta Gardine rugp.
10 d. Rugpjūčio 12 d. Vilniuje pasibaigus demonstracijai skirtai
Liublino unijos atminimui, Bilmonte bajorai suruošia tokį pat luomų broliavimasį.
((1) Zaleski. Zniesienie poddanstwa na Litwie. ("Rocz. Tow. Hist.-lit."
w Paryžu na rok 1867. - p. 344, 360 ir t. t).
2) Panteliejev. Iz vospominanij prošlavo, II knyga, p. 115.))
Tą pačią dieną 12 VIII, kaip ir Vilniuje, Kaune suruoštas rimtesnis
unijos paminėjimas. Iš Užnemunės (Suvalkijos), kuri turėjo
reikšti Lenkiją, į Kauną (kuris reiškė Lietuvą) atvyko demonstrantų minia, procesijos skambinant varpams susėjo ant
Aleksoto tilto. Policija nedarė rimtų kliūčių, tik buvo išėmus
vieną lentą tilte, bet demonstracija visgi įvyko. Tą pačią dieną
Vilniuje pasklido gandai, kad ateina demonstracija iš Kauno
ir žmonių būrys jų laukė
Pogulankoj (prie Vilniaus); 18 rugp.
buvo net kruvinų susidūrimų, bet be užmušimų, revoliuciniai gaivalai
skleidę gandų apie užmušimus. Okupuotos Lenkijos - Lietuvos
gyventojai nekantraudami laukia permainų, kokių
dar neaišku.
Gen. Gubernatorius
Nazimovas Lietuvoj
įveda karinę padėtį.
Savo tikslą demonstrantai pasiekė ir namie ir svetur. Užsienyje buvo
plačiai aprašomi įvykiai. Su kuom eis Lietuva? - su
Lenkija 1), atsakydavo užsienio politikai.
Minia buvo pakankamai įsiaudrinus, bent miestuose. Gana dažnai demonstracijas
rengia bajorų žmonos, neleisdamos savo vyrų, tardamos,
jog policija nedrįsianti skriausti moterų, tačiau girti
policininkai išvaikydavo ir jas. Maištavo ir bajorvedžiai viešai atsisakydami eiti savo pareigas,
kaip padarė Vilniuje
Tiškevičius, kiti bajorai pareiškė jam
savo padėką už jo ryžtą.
Lietuvos bajorai, būdami lenkų įtakoje, stengiasi puoselėti lenkišką kultūrą. Pav. tolimuose guduose Mogiliovo gub. Rogačiovo
bajorai prašė rusų valdžios leisti jiems naudoti lenkų kalbą,
lankyti universitetą Vilniuje, ir suteikti tikybos laisvę
(Gudijoje katalikai buvo persekiojami). Tuomet pradėtos leisti knygeles
gudų kalba, kur
skaisčiai vaizduojama senovės Lenkija.
Unitai raginami
bendrauti su Lenkijos
vyskupijomis. Tuo metu Lietuvos Kunigaikštystės žemės (Gudija,
Užnemunė) pasmerkiamos sulenkėjimui arba surusėjimui.
1861. X. 16 Horodle įvyksta bajorų suvažiavimas kur paminima
1413 m. Lenkų - Lietuvių unija
.
Su lenkų - lietuvių separatizmu rusų valdžia kovojo represijomis,
tačiau
pamačiusi jog tuo nieko nelaimės, sušvelnėja; tarp kito
ko, suteikė Lenkijai autonomiją, bet Lietuvos šie pokyčiai visai nepaliečia.
Lenkų dvarininkai tuo patenkinti, prancūzų politikams taip pat gerai.
Šiomis reformomis nepatenkinti Lenkijos
raudonikiai (demokratiškai nusitiekę
veikėjai, siekiantis radikalių pokyčių (reformų)), kuriems
nepatiko konservatyvaus
Wielopolskio politika. Tuomet jis buvo
žymiausias, carui ištikimas, lenkų
veikėjas. Nesutiko raudonikiai išsižadėti
Lietuvos ir Gudijos ir jiems sekėsi, juk daugybė
lenkų ponų dvarų buvo anapus Nemuno ir Bugo, kurie atsiskyrus
nuo Lietuvos, galėjo išsprūsti iš jų rankų; todėl Lietuvos
dvarininkai visiškai pritarė ir palaikė lenkų
raudonikių politiką, nors dažniausiai jų nuomonės skirdavosi.
Aptarti šį klausimą lenkų bajorai suvažiuoja į
Varšuvą, pasikviesdami ir Lietuvos dvarininkus; bet prieš tai jiems buvo pasakyta, kad jie pasistengtų
valdžiai ir pasauliui parodyti, jog jie nori prisidėti prie
Lenkijos.
((1)"Kolokol" Horceno {Umanovski Hist. powst. 1863 r. 2 leid. 77).))
Lietuvos (Gudija tuomet buvo Lietuvos dalimi) bajorai rudenį 1862 m.
susirinkę Vilniuje nutarė,
kad reikia prisijungti prie Lenkijos. Į carą su prašymais
prijungti jas prie Lenkijos kreipiasi viena gubernija po kitos. Pirmoji tai padarė Podoliaus,
vėliau Minsko gubernija 1). Bet
tikslo joms pasiekti nepavyko.
Kalbos apie Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos, o tuo labiau
nuo Lenkijos kai kuriems
dvarininkams, net ir po sukilimo, buvo šokiruojančios. Kaip rašo vienas
bajoras kitam, kuris vėliau tapo sukilimo vadu: "kas gi tenai
dedasi pas jus, kažin kokios partijos atsirado, kurios nori
atskiros Lietuvos, tokia mintys galėjo atsirasti tik padūkėlių
galvoje..." 2).
Bajorų priešininkai, demokratiškų pažiūrų žmonės, kovojo
už Lietuvos nepriklausomybę, už atsiskyrimą nuo Lenkija ir už rimtą kovą
su okupantais rusais. Lietuvos - Lenkijos išsiskyrimas, jų
nuomone, turėtų įvykti pergalėjus maskolius.
Bajorų (šlėktos) suvažiavimas Varšuvoj įvyko. Keli šimtai susirinkusių
bajorų nutarė prašyti
caro brolio Konstantino, kad prie Lenkijos
prijungtų Lietuvą (su Gudija). Bet sužinoję, jog
caras ir jo brolis, griežtai atmetė
šį prašymą, patikėjo tą reikalą Zamoiskiui. Rusų
valdžia, matydama, kad šių žemių prijungimas prie
Lenkijos yra dirbtinas, šį klausimą uždraudė svarstyti, o Zamoiskį ištrėmė.
Petrapilyje nutarta, jog Lietuva turi
priklausyti rusams,
nes su Lenkija ją sieja silpni bajorystės ryšiai.
Bajorų rami, taiki, maldaujanti politika turėjo baigtis. Laikas
atėjo veikti
revoliucinių priemonių šalininkams. Taigi sukilimas dabar jau buvo
neišvengiamas.
Lietuvos ir Lenkijos visuomenė pasidalino į kelias
stovyklas.
Abiejose šalyse pirmiausia susiorganizavo karštesnieji,
demokratiškieji gaivalai (jėgos), pasivadinę -
raudonųjų arba
raudonikių
vardu, vėliau ėmė bruzdėti dvarininkai, konservatyvūs
gaivalai,
baltaisiais arba baltukais
pasivadino. Šios grupuotės buvo ne tik Lenkijoj ir Lietuvoj, bet
ir užsienyje. Raudonųjų centras buvo Londone, o baltųjų,
vadovaujamų
Čartoriskio (Czartoryski), Paryžiuje.
1862 m. pabaigoje ir pačioje sukilimo pradžioje (1863 m.)
Varšuvoje šeimininkavo raudonikiai.
Jie skelbė visų lygybę,
nenorėjo, kad vienas luomas ar tauta išsiskirtų. Bet kaip tik
paliečiamas Lietuvos klausimas, tai abi srovės ima žiūrėti tik
savo, lenkų, reikalų. Jie norėtų, kad Lietuva susijungtų su
Lenkija, kaip lygi su lygia, amžina sąjungą. Nesant luomų
skirtumui, nebūsią, sako, nei noro nei priežasties atsiskirti;
tautiškumo klausimas - tai socialinė problema. Visiškas Lietuvos
atsiskyrimas Lenkijai nepriimtinas. Be to, gnybiniu požiūriu
Lietuva esanti Lenkijos pylimu, ir tik Lietuvos sukilimas tegalės
išgelbėti Lenkiją 3). Tad aišku kodėl lenkų demokratai
buvo prieš Lietuvos nepriklausomybę ir palaikė visus
Lietuvos sluoksnius, kurie ją traukė prie Lenkijos.
Varšuvos sukilimo komitetas (raudonikių) atstovavo bendrą
Lietuvos ir Lenkijos organizaciją, buvo net paskirtas
įgaliotinis Lietuvos reikalams 4), tačiau Lietuvoje jis net
nesilankė, tad josios reikalais mažai tesirūpino.
Vėliau, prasidėjus sukilimui, Varšuviečiai Lietuvon siuntė savo
atstovą (komisarą); pirmuoju buvo - Du-Laurens. Jis turėjo
organizuoti slaptą revoliucinę Lietuvos valdžią. Bet čia
jau buvo susidariusios dvi valdžios - raudonikių ir baltukų. Jam
teko su abiem grumtis, su vienais dėl
žemių (teritorijos), su kitais dėl programos. Kaipo Lenkijos atstovas,
ėmė karpyti Lietuvos žemes, Lenkijai atidavė Baltstogę (Bialystok'ą),
Lietuvoje surinktus pinigus siuntė į Varšuvą,
Lietuvai nieko nepalikdamas. Lietuvos raudonikiai nepatenkinti
lenkų kišimosi Lietuvon piktinosi jo veikla, mėgindami šią įtaką
apriboti.
((1) Pszyborovski Historja dwoch lat. V p. 392 - 8. Giller
Historija powst. nar. Polsk. 2. p. 396 -400).
2) Mur. Muz rankrašč. (Pol. Audit. 1864 m. N 228, l. 62).
3) Limanovski, Historija povstania 1863 m. 2 leid, p. 149-157,
169-70, 203.
4) Przyborowski. Historya dvoch lat, t. V, 234-5.))
Lietuvos bajorai bijojo sukilimo. Berods
keletas jų tikėjosi jog jam prasidėjus pasilies jų (raudonikių) kraujas, tuomet,
Lietuvoje būtų švaresnis oras.
Šlėktos ėmė seimuoti vieni, atskirai
nuo raudonikių.
Gruodžio mėn. 1862 m. Varšuvoje įvyko Lenkijos ir Lietuvos dvarininkų suvažiavimas. Apsvarstę sukilimo klausimus, atrado,
jog, jų įsitikinimu, negalima jo pradėti; ir iš visur jie
gavo palaikančių žinių. Grįžę iš Varšuvos Lietuvos bajorų
delegatai Kaune susirinkusiems Lietuvos Kunigaikštystės bajorams
pranešė, jog sukilimo nebus. Bajorai
nusiraminę, ramiai išsiskirstė.
Betgi nerimastis griaužė juos. Lietuvos general - gubernatorius
Nazimovas važinėdamas po Lietuvą,
primindavo jiems valstiečių laisvių klausimą, kreipdavosi į valstiečius,
juo sekė ir kiti rusų valdininkai (dėl ko bajorai vadino juos
"nihilistais") Lietuvos šlėkta sunerimusi skersavo į valstiečius.
Bijodami revoliucionierių bajorai suartėjo su Du-Laurens'u;
juos traukė prie Lenkijos. O lenkų raudonikiai, kaipo
imperinės Lenkijos šalininkai, artinosi su Lietuvos
konservatoriais.
Lietuvoje, įvykių pradžioje, viršų paėmė raudonikiai
(demokratai)
- jie nutarė atsiskirti nuo Lenkijos. Gi raudonikiai, kuriems buvo brangūs bajorų interesai, spyrė bajorus, kad jie bent ką darytų, jeigu nenori pražūti.
Veiklos ir padėties apsvarstymui Lietuvoje bajorų komitetas 1863 m. Vasario
7 d. sušaukė dvarininkų suvažiavimą Vilniuje. Susirinko bajorvedžiai, valstiečių komisarai (tarpininkai) iš
Lietuvos ir Gudijos; paniurę, baimės apimti, išsigandę
revoliucinių skerdimų, laukią perversmų, biją būti atskirtais
nuo Lenkijos. Lenkijoje laisvės kovos (sukilimas) jau
prasidėjo, kovoti už laisvą Lietuvą (ir Lenkiją) ragino tik raudonikiai.
LDK šlėkta nutaria įkurti bajorišką Lietuvos valdžią
(priklausomą nuo Varšuvos).
LDK raudonikių programa pakeičiama "baltųjų" bajorų programa.
Toks politikos dvilypumas (tiksliau trilypumas) buvo akivaizdus
ir užsienyje. Pvz. Londone lietuvių atstovas (raudonikis)
kartais veikdavo atskirai nuo lenkų; Lietuvių skyriaus atstovas
Belgijoje (supirkinėjęs ginklus)
- Bonoldi, (vėliau jį pakeitė Dluskis) kilus ginčui dėl pinigų
panaudos, lenkams sakė, jog turį
savo valdžia, nuo kurios ir priklausąs 2).
V. Raudonikiai
1863 metų laisvės kovų dalyviai ir
sukilimo vėliavos
Laisvę išsikovoti
ginklu nutarė ir mėgino ją pasiekti - raudonikiai. Dauguma jų
kilę iš smulkiųjų bajorų, valstiečių, miestelėnų. Ši grupuotė
kovojo ne tik už politines, bet ir pilietines laisves (lažų
panaikinimas, žemės reformos, konstitucijos (LDK statuto)
grąžinimą ir t.t.).
Pradžioje lenkų raudonikiai spietėsi apie
lenkišką laikraštį
vadinamą
"Ruch" (Judėjimas), todėl kartais jų organizaciją
vadindavosi Judėjimo Komitetu. Dar prieš sukilimą 1862 m. buvo
jie stipriai susiorganizavę Varšuvoj ir vėliau sukilimui ištikus
pasivadinę
"Tautos Centro Komitetu",
ėmė ruošti sukilimą. Apie tą patį laiką atsirado Vilniuje savo
organizacija, vadinama "Lietuvos Komitetu". Tačiau Varšuvinė
įkalbėjo, kad ji yra vyresnė, stengėsi visokiais būdais
Lietuvos raudonikius pašalinti, tai per savo atstovą, tai per
Lietuvos bajorus, dažniausiai remdamasi tik jais.
((1) Tas pats. Dzeje, 1863 r., III, 7-8.
2) (Pszyborovski) osfatnie chwile powstana styczniawego t. IV p,
176 180))
Varšuvoje įsikūrusi
Centrinė Tautų Vyriausybė, (pirmieji vadovai L.
Mierosławski's, M. Langiewicz'ius, laisvės kovų pabaigoje vadovaujama
diktatoriaus Romualdo Traugutt'o),
išleidžia atsišaukimą, kuriame sakoma, jog valstiečiai gaus
žemę dykai, ponai gi gaus atlyginimą iš tautos iždo 1). (Daugiau
apie
Traugutt'ą)
Tą pačią dieną buvo išleistas dekretas apie bežemius, kur buvo
pasakyta: "Visi įnamiai, daržininkai, grytelninkai, kumečiai ir
apskritai visi piliečiai, gyvenantieji vien tik iš savo darbo,
kurie yra pašaukti prie karo, tautos armijos eilėse kariaus dėl
tėvynės, gaus žemių, o jeigu žūtų, tai jų žmonos ir vaikai,
karui pasibaigus, iš tautos gėrybių gaus žemės sklypą
mažiausia trijų margų didumo 2).
Sausio 29 d. Varšuvos raudonikiai, tuomet vadinanti save
Tautine
Valdžia,
išleido atsišaukimą "į brolius lietuvius
ir rusinus", kurie
kviečiami
tuoj pat sukilti, ir nurodoma, kad pirmuoju sukilimo darbu turi,
būti žemės atidavimas valstiečiams 3), Lietuvos bajorams tai
labai nepatiko.
Valstiečiai, pajutę, jog dabar pučia kiti vėjai, kalbama apie
laisvę, kai kur nustojo jau 1862-3 m. žiemą eiti lažą, mokėti
duokles ponams. Taip atsitiko Žemaičiuose su Grūšlaukio (netoli
Kretingos) laisvais
žmonėmis 4).
Dvarininkai tramdė valstiečius talkon kviesdami rusų policiją. Buvo tokių atsitikimų ir Lenkijoj. Todėl Laikinoji
Valdžia kovo 31 d. 1863 m. paskelbė savo manifestą, jog
dvarininkai nebegali reikalauti iš žmonių lažų, duoklių ir
kitokių mokesčių.
Pačioje Lenkijoje raudonikių valdžia buvo silpna, jie įtakingi tik
Varšuvoj, sodžiuose jų įtaka menka, neužteko
dirbančių valstiečių tarpe; jeigu kas ir darbavosi, tai tik kaip bajorų
reikalų gynėjas, o jie liaudies ilgam įkvėpti negalėjo.
Tuo pačiu metu, kaip ir Varšuvoj, Vilniuje susibūrė
raudonikių drauguomenė -
Lietuvių Komitetas, jį sudarė: L. Zvierzdovskis, Malachovski, Veryga, Dluskis, K. Kalinauskis, V.
Przybylski, Zaleskis, Čechovič, Kozela - Poklevskis, Bonoldi.
Jam vadovavo
Kostas (Kastijus) Kalinauskas, dar jaunas, energingas
žmogus, visiškai atsidavęs valstiečių ir revoliucijos reikalams,
dėl to labiausiai ponų nekenčiamas. 5)
Lietuvių Komitetą palaikė paprasti piliečiai, arba kaip vienas
šlėktų istorikas sako - "vis tamsieji žmonės".
Bajorai, "šviesieji" žmonės, kovojo su tuo komitetu, visaip
plūsdami ir pravardžiuodami. Jie leido visokias paskalas, ypač
apie Kalinauską, būk jis kalbėjęs, kad kirvis neturįs sustoti net ant
bajoro kūdikio lopšio, o jis per visą savo gyvenimą net nė vieno
bajoro nebuvo nei įskundęs, nei pražudęs, atvirkščiai -
gelbėjo.
Kalinauskas iš visų Komiteto narių labiausiai priešinosi Varšuvos užmačioms
perimti valdymą Lietuvoje. Bajorai tvirtinę, būk jis sakydavęs: "kvailoms
Varšuvos makaulėms negalima pavesti Lietuvos likimo".
Rimčiausiai Kalinauskas susiėmė su Lenkijos raudonikių
atstovu Du-Laurensu, lenkų kultūros žmogumi, kuris Lietuvoje
veikė Lenkijos labui.
((1) Giller I 313-4, Limanowski 188-190.
2) "Ruch" N 12 (Limanowski 190)
3) Ib. N 13.
4) "Vil. vremennik" VI p. 240, 254.))
Kalinauskas, pamatęs, jog Du-Laurensas, nors ir raudonikiu vadinasi,
tačiau
bičiuliaujasi su Lietuvos bajorais, tarnauja Lenkijos interesams,
todėl stengėsi jį išsiųsti iš Lietuvos.
Tarp Lietuvos Komiteto ir prolenkų (kurios rėmė visi bajorai)
prasidėjo kova.
Vaidai kilo net paties komiteto viduje. Kai kurie nariai siekė
santarvės su bajorais (dalis su jais buvo susigiminiavę), o nusiteikę prieš raudonikio
Kalinausko veiklą bajorai nenorėjo niekame jam nusileisti.
Lietuvos Komitetas Vilniuje buvo įkūręs slaptą spaustuvę,
kurioje leido atsišaukimus, net leido laikraštį
"Laisvės
Vėliavą" (Chorągiew Swobody) išėjo 2 Nr.), be to dar "Žinias iš
kovos lauko" (6 Nr.).
Jisai pirmasis kreipėsi į liaudį, vartojo jų kalbą - lietuvių,
gudų, ir aptarinėjo liaudiškus reikalus (apie žemę).
Laisvės kovos (sukilimas)
prasidėdavo paskelbus bažnyčioj manifestą apie laisvę
ir žemes valstiečiams. Lietuvoje skaitė Lenkų valdžios
paruoštą manifestą,
norėdami pabrėžti unijos (bendrumo) reikalą, tačiau tai buvo ir priešinimasis
Lietuvos bajorams. Lietuvos bajorai nemėgo šio manifesto, nesvarbu kad jis iš
Varšuvos buvo atėjęs.
Kalinauskis leido gudų kalba "Mužyckaja Pravda" (5 Nr.),
jos pagrindu sukūrė "Aukso gromata" apie žemę
priklausančią valstiečiams.
Ten, kur veikė Kalinauskas, gudai prisidėjo prie sukilimo,
visur kitur šalinosi arba buvo priešingi jam, nes matė jame tik ponų
prasimanymą žmonėms engti.
Komitetui kviečiant jungtis į sukilimą iš visos Lietuvos žemių
(Lietuva tuomet baigėsi ties Ukraina) atsiliepė
tik etnografinė Lietuva (žemės iki Minsko (Mainiškių). Vadai
renkami iš paprastų žmonių tarpo - valstiečiai, kunigai, kai kurie smulkieji
bajorai; draugija gaunasi lietuviška, įsakymai, susirašinėjimai
atliekama lietuvių kalba 1).
1863 metų laisvės kovų dalyviai
Iš vieno Žemaičių vadų kun. Mackevičiaus 2) sužinome, kodėl
Žemaičiai, nekęsdami lenkų šlėktos, dėjosi su Lenkija. Lietuva
per silpna buvusi pati viena sukilti ir įveikti Rusiją; už
lietuvių pagalbą lenkams, šie turėję
padėti lietuvių sukilimui (revoliucijai).
Lietuvoje kovotojų už Lenkijos - Lietuvos laisvę valdžia nuolat kaitaliojosi.
Tai raudonikiai tai baltukai
įsivyraudavo, liaudyje gi, miškuose, dirbo ir veikė raudonikiai,
įgyvendindami savo, o ne ponų programą. Valstiečiai
kariavo, gindami tik savo interesus (žemės nuosavybė, lažas).
Raudonikių atsišaukimuose nerasime kurstymų prieš dvarininkus,
atvirkščiai jie rūpinuosi, kad nekiltų vaidai viduje, stengėsi
teigiamai išaiškinti kai kuriuos bajorų darbus, sakė, kad
Lietuvoj visur trukdą rusai ir jų intrigos. Tačiau dvarininkai
įtarė, kad raudonikiai yra jiems pavojingi; vėliau ar anksčiau
perleis ponų žemes valstiečiams, akivaizdžiai matydami jog jos rėmę bajorai, nustoja
įtakos Lietuvos
visuomeniniame gyvenime.
O apie
1863 metų raudonųjų vadus liko ponų paskalos,
tyčiojimaisi, juodinimai. Apie Kalinauskį, kaip jau minėta, skleidę
gandus: "Kirvis neturįs pasigailėti bajoro kūdikio".
Taip pat skleidę gandus ir apie kunigą Čepavičių, būk jis
kvietęs
bajorus skersti ir deginti.
Raudonikiai nepasitikėjo diplomatiją, mažiausiai skyrė jai
dėmesio, netikėdami, kad Europos karaliai atskubės pagalbon, bet
vylėsi,
kad Europos revoliucionieriai paskubės talkon, jie laukė atvykstant
Italijos vienytojo Juozo Garibaldžio su savo bendražygiais.
Garibaldis turėjos išsilaipinti Odesoje ir su mūšiais veržtis
link Galicijos. Su
Garibaldžiu buvo susitaręs Žemaičių vaivada
Zigmantas
Sierakauskas.
((1) Limanowski 203, 440, 443, 298 - 9, 387.))
Iš Europos revoliucionierių jie tikėjosi sulaukti ginklų. Dalį jų turėjo parūpinti
Bakuninas
tuomet gyvenęs Anglijoje. Tačiau sukilimui prasidėjus Garibaldiniai neatėjo, ginklai gi
pateko į rusų rankas. Iš
Anglijos ginklus gabenęs laivas, turėjęs atplaukti į
Palangą, pakeliui dingo (apie tai II dalyje).
Europos valdovai ir politikai nė nemanė padėti sunkioje kovoje
su maskoliais, o tuomet prūsų karalius rusų
carui padėjo kiek išgalėjo.
Centriniame Tautų Komitete kilę vidiniai ginčai ir nesusipratimai, greičiausiai, ne be
ponų (ir maskolių) talkos trukdė efektyviai, vieningai kovai
prieš okupantus. Keletą jo narių rusų
valdžia suėmė ir ištrėmė; nežinia - ar tai buvo atsitiktinumas, ar
bajorų "rūpesčiu" buvo tai padaryta; kiti gi turėjo
pasitraukti į užsienį. Žymiausia kolonija
įkurta Istanbule (Konstantinopolyje),
Turkijoje... .
Sekanti istorija -
"Lietuvos kelias į 1918 Vasario 16"
Tai juodraštis, jei pastebėsite klaidas arba turite
kitokių pastabų
rašykite mums.
"Lietuvos
Byla"
