|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Žemaičių Naumiestis Tai Klaipėdos aps. miestelis, 15 km į r. nuo Šilutės, prie Šustės ir Vanagės santakos, l km nuo buv. Prūsijos sienos. Vietovės vardas galėjo kilti iš to, kad miestelis daug kartų sudegė ir vis naujai atsistatė; iš čia ir Naumiestis. Istoriko T. Narbuto žiniomis Ordino magistras Henrikas von Kniprode prie Tenenio upės 1360 m. pastatęs pilį, kuri tarnavusi vokiečių karo žygiams į Žemaičius. Šiandien neaišku, kurioje vietoje kalbama pilis buvo statyta ir kiek ji lietė Ž. Naumiesčio sritį, nes Tenenys prasideda tik 18 km į š.r. nuo Ž. Naumiesčio. D.L.K. laikais buvo dvaras ir, būdamas sudėtinė Kvėdarnos seniūnijos dalis, priklausė valdovui. Dvaro valdytojai keitėsi. 1779 m. karaliaus Stanislovo Augusto privilegija Ž. Naumiestis buvo atiduotas Mykolui Ronikeriui 50-čiai metų. Ronikeris padidino valstiečių prievoles ir pradėjo spausti miestelėnus, kartais juos net mušdamas ir iš namų išvarydamas. Iš 1832. V. 10 žandarų pulkininko Rutkovskio pranešimo generalgubernatoriui matyti, kad Naumiesčio dvare nuominis laikytojas grafas Ronikeris vietoje trijų įvedęs penkias lažo dienas savaitėje; mokesčius verčias mokėti ne asignacijomis, kaip paprastai, bet sidabru, t.y. beveik keturgubai. Tad Naumiesčio valstiečiai esą nuskurdę; kelis kartus skundėsi valdžiai, tačiau tardymas dėl jų skundų buvęs šališkai atliekamas; po to jie dar buvę persekioti, taigi daugiau nebedrįstą skųstis. Romos katalikų medinę bažnyčią pastatė 1790 m. grafas Mykolas Ronikeris; nuo fundatoriaus gavusi Šv. Mykolo Arkangelo vardą. Tais pačiais metais vysk. Koscia ją konsekravo. 1841 m. bažnyčiai priklausė l valakas 6 margai žemės, 2663 parapiečiai. Tada klebonu buvo kun. Baltr. Ivanauskas, gaudamas 39 rb. metinės algos. „Be pagalbos parakvvijes, klebons badą prikiętietum" (M. Valančius). Mūsų laikais priklausė Švėkšnos dekanatui. 1938 m. buvo 3262 parapiečiai. Jai priklausė ir Degučių filija. (Iki 1933 m. Gardamas buvo Ž. Naumiesčio filija). XX a. pradžioje prie parapijos buvo slapta, daraktorių vadovaujama ir kunigų globojama lietuviška mokykla, kurioje, be tikybos dalykų, mokė lietuviškai skaityti ir rašyti. Dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų Prūsijoje iš M. Lietuvos kiek lietuvių evangelikų persikėlė į V. Žemaičius; Ž. Naumiesčio srityje jie apsigyveno dvarų žemėje, tapdami kumečiais— lažininkais; vėliau dauguma jų įsigijo žemės ir tapo laisvais ūkininkais. Apylinkėse atsirado ir vokiečių liuteronų, kurie, atvykę j Ž. Naumiestį, vertėsi amatais bei verslais, o kartais ir žemdirbyste. Lietuviai ir vokiečiai liu-teronys sudarė bendrą parapiją, nors jos steigimo pradžioje lietuvių buvo daugiau. Aptarnaudavo Verdainės ir Katyčių kunigai. XVIII a. gale buvo pradėtos laikyti ir pamaldos vokiečių kalba. Tada evangelikai turėjo nuosavus medinius maldos namus, kurie vėliau pakartotinai sudegė. Žemaičiams patekus Rusijos valdžion, parapiečius aptarnavo Tauragės kunigas. 1825 m. maldos namai sudegė. Tada evangelikai, kurių nemažai buvo Kvėdarnos karališkos valdos dvaro žemėje (Sugintuose, Vainute, Gardame, Teneniuose), ryžosi pasistatyti naują bažnyčią. Valdžia paskyrė 300 rb. piniginę pašalpą, storastijos valdytojas Adomas Ronikeris davė darbo jtgos. Statyba truko 17 metų ir 1842 m. jos mūrinis pastatas pašventintas; 1848 m. bažnyčia įsigijo varpą. Parapijai priklausė l valakas ir 6 dešimtinės žemės. Nuo senų laikų buvo nuolatinis kuratorius. Nuo 1900 m. kuratorium buvo Fridrichas Megnis, įsteigęs slaptą evangelikų liuteronų mokyklą ir jai vadovavęs, kurioje mokė liet. skaityti, rašyti, skaičiuoti. 1910-1914 m. F. Megnis leido, redagavo ir savo nuosavoje spaustuvėlėje "spausdino savaitinį laikraštėlį „Svveczias"; parapijos vaikams išleido liet. kalbos vadovėlį „Raktelį". 1916 m. Ž. Naumiesčio parapija pasikvietė iš M. Lietuvos nuolatinį kunigą Petriką; Ž. Naumiestis virto savistovia parapija. Nepriklausomybės metais priklausė 1500-1700 parapiečių. Pamaldos buvo laikomos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Po II pas. karo parapija atkurta; jos kunigu yra lietuvis J. Armonaitis. Pamaldos laikomos tik lietuvių kalba. 1860 m. miestelyje buvo 165 namai su 1600 gyventojų, kurių nemaža dalis buvo žydai. 1884 m. rusai Ž. Naumiestį pavadino „Alek-sandrovskoje" vardu, tačiau šis naujas pavadinimas neprigijo. Pro Naumiestį ėjo Tauragės—Palangos pašto kelias ir buvo pašto stotis. Prekybos centru Naumiestis žinomas iš senų laikų. Kiekvienais metais čia įvykdavo po keletą mugių; turgai būdavo kas trečiadienį ir penktadienį. Nuo XIX a. pabaigos pro Ž. Naumiestį ėjo žymus arklių eksportas į Olandiją ir miško medžiagos (popiermalkės ir statybiniai rąstai) į Vokietiją. Iki I pas. karo miestelyje buvo įruošta didelė muitinė prekėms iš Vokietijos tranzitu nuo Šilutės glžk. stoties pro Kolešus, pro Ž. Naumiesčio muitinę į Žemaičius; taip pat pro čia buvo siunčiami pikliuoti miltai iš Pietų Rusijos j Vokietiją. Naumiestyje buvo įruoštas rūsy pasienio sargybos kariuomenės rajono štabas ir tos kariuomenės ligoninė su gydytoju; miestelyje dar privačiai praktikavo gydytojas, felčeris, akušerė, buvo vaistinė. Buvo dvi mokyklos: viena išlaikoma valsčiaus, antra rusų valdžios. 1908-1912 m. buvo ir bendroji privatinė vakarinė lietuvių mokykla, vadovaujama mokytojo Taškūno. Dar buvo valsčiaus ir žemės teismas, advokatas. Prekyba ir krautuvės daugiausia buvo žydų rankose. Apie 1908-1910 m. įsikūrė lietuvių vartotojų bendrovė. Taip pat buvo lentpjūvė, vandens malūnas, 2 vilnakaršės, račius, alaus varykla, keli siuvėjai, batsiuviai, staliai, kalviai, mėsininkai, kepėjai, mūrininkai; daugumas amatininkų buvo vokiečiai ir žydai, tik vienas kitas lietuvis. I pas. karo metu vokiečių sviediniai išdegino Ž. Naumiesčio centrą, apie trečdalį miestelio, daugiausia krautuvių rajoną. Karo metu vokiečiai buvo pratiesė geležinkelio liniją Kugeliai—Ž. Naumiestis—Kvėdarna, skirtą Žemaičių miškams išvežti; miestelyje per Šušvę buvo pastatę didelį tiltą, bet, pralaimėję karą, atsitraukdami, jį nugriovė. Taip pat šio karo metu buvo pratiesta Šilutės-Kolešų siaurojo glžk. linija (po karo nebuvo naudojama). Nepriklausomos Lietuvos laikais Ž. Naumiestis buvo priskirtas Tauragės apskričiai ir buvo valsčiaus centras. 1923 m. čia buvo 237 sodybos su 1771 gyv. Naumiestis buvo gražiai atstatytas, tvarkingiau išplanuotas, pravesti šaligatviai, miestelio centras ir svarbesnės gatvės išgrįstos. Pro Ž. Naumiestį pravesta autobusų susisiekimo linija. Buvo įkurdintas lietuvių kariuomenės 7 pešt. Žemaičių kunigaikščio Būtegeidžio pulko bataliono štabas, pastatytos kareivinės. Buvo pradžios mokykla, progimnazija, biblioteka, elektros jėgainė, garinė lentpjūvė, vandens malūnas, mezgykla, keletas didesnių krautuvių, dvi liet. valgyklos— restoranai, didesnė liet. kepykla, smulkaus kredito draugija, knygynas, paštas, sveikatos punktas, 2 vaistinės, pora gydytojų, policijos nuovada, valsčiaus savivaldybė ir kt. įstaigos. Kuriant nepriklausomą Lietuvą, naumiestiečiai buvo aktyvūs įvairiuose frontuose. 1929 m., minint nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, buvo pastatytas paminklas žuvusiems už laisvę ir jame įrašyti šie žuvusių naumiestiškių vardai: Dovydas Bitinas, Gustavas Bružaitis, karininkas Andriejus Gudaitis, Kazimieras Kazlauskas, Antanas Mickus, Liudvikas Nausėda, Leizeris Robinzonas, Liudvikas Stankus). II pas. karo metu Ž. Naumiestis per daug nenukentėjo. Vietovė yra laikoma miesto tipo gyvienviete ir priskirta Šilutės rajonui. 1959 m. buvo 1474 gyventojai (696 vyrai ir 778 moterys). 1961 m. tebebuvo katalikų ir liuteronų parapijos. Naumiestyje įsteigtas muziejus, kuriame yra nemaža etnografinių bei liaudies meno dalykų, jų tarpe visas komplektas linų apdirbimo įrankių. 1964 m. muziejui vadovavo B. Orentas. Pokario metais Ž. Naumiesčio apylinkėj siautėjo rusai, pridarę daug žalos apylinkės gyventojams. Naumiesčio okupantai vartoję ypatingas kankinimo priemones, „Stalino maišais" vadinamas. Čikagos „Naujienų" dienraštis yra pateikęs vienos iš Ž. Naumiesčio apylinkės ištrūkusios lietuvės liudijimą, kurio ištraukas čia spausdiname: Apie Ž. Naumiestį žinias surinko ir aprašymą paruošė dr. K. Gudaitis. Nr. 81, 1965. IV.5. "Mano vyras buvo suimtas tuojau po karo. Palaikė jį kelias dienas Vainute, o vėliau perkėlė i Naumiestį. Ten jį plakė, kankino įvairiausiais būdais. Reikalavo, kad prisipažintų prie tokių dalykų, kurių jis nebuvo padaręs. Jo valios rusai nepalaužė, bet užtat jo kūną visai sulaužė... Sulaužė, kai įdėjo į "Stalino maišą". Tai yra didelis, stiprus trijų centnerių maišas, prie kurio galų pritaisytos stiprios virvės. Kankinti paskirtą žmogų įkiša į tą maišą, parmeta ant žemės ir daužo. Vienas rusas paima viename gale pritaisytas virves, o kitas kitame. Kai rusai patraukia virves, tai maiše esantis žmogus pakyla, o kai nuleidžia, tai jis krinta. Pradžioje jie truputį pakelia, o vėliau, kai įsismagina, tai gana aukštai iškelia ir paleidžia. Maiše esantis žmogus pradžioje dar bando gintis. Rankomis ir kojomis stengiasi išvengti smarkių smūgių. Rėkia, prašo pasigailėjimo. Bet vėliau, kai jau nustoja jėgų, tai negali gintis, šitokiomis kankynėmis rusai sulaužo rankų ir kojų kaulus, išlaužo šonkaulius, o vėliau ir galvą suskaldo. Kai maišo tampytojai pamato, kad žmogaus galva krinta į grindis, kaip akmuo, tai tada sustoja. Jų darbas jau baigtas: lietuvis užmuštas. Mano vyras šitokiu būdu buvo nužudytas". Ž. Naumiesčio apylinkės Žemaičių Naumiesčio apylinkėse, 4 km j p.r. nuo miesto, prie Šelmens upės, yra Juodžių k. 200 m j p. nuo kaimo, prie Šeputaičių k. ribos, yra Juodžių piliakalnis, kurį vietos žmonės Pilaite vadina. Viršuje yra plokščia apie 1500 m2 aikštelė, kurią iš visų pusių supa 3-4 m aukščio ir apie 70 m ilgio pylimas. Pagal padavimus pilaitę supylę senovėje šios srities gyventojai. Naktį ją saugas jautis be galvos, ir kas ant jo viršaus užlipąs, taip pat netenkąs galvos. Kiti padavimai kalba apie piliakalnio apylinkėse klaidžiojančias švieseles-žiburėlius. Vienoje piliakalnio pusėje yra buvęs ežerėlis, dabar sustorėjusi, linguojanti pelkė. Piliakalnis buvo krūmais apaugęs. 2. km į p. nuo miesto yra buv. Sugintų dvaras; seniau Sugintai buvo grafų Ronikerių būstinė. Vėliau dvaras priklausė Anuprui Rimkevičiui ir kitiems dvarponiams. Šilių k., prie Šušvės, yra Šilių piliakalnis. Padavimai sako, kad šioje vietoje senovėje buvęs miestas, mūsų laikais išnykęs. Iš Ž. Naumiesčio apylinkių yra kilę: prof. med. dr. Kristupas Gudaitis, kūrėjas-savanoris, žuvęs už Lietuvos laisvę Andriejus Gudaitis (jo vardas paminkle įrašytas), teisininkas ir majoras Andrius Gintautas, žurnalistai Vladas Nausėdas ir Jonas Gečas.
© tekstas: Bronius Kviklys
|