My Gallery

Kuliai

Kulių miestelis yra deš. Alanto upės krante, prie tos vietos, kur į
jį įteka nedidelis Lenkėnio upelis, 28 km į r. nuo Kretingos, 17
km į p.v. nuo Plungės.

Istorinės žinios. Kuliai minimi 1253 m.; tada priklausė Ceklio
sričiai. Lietuvių kovų su kryžiuočiais metu ši sritis neteko
daugelio gyventojų. Iki XVI a. gyventojų nedaug tebuvo, o ir tie
patys išsisklaidę gyveno, menkai pažino krikščionybę;
krikščionims ėmus tarp savęs nesutarti (reformacijos laikais)
daugelis kuliškių sugrįžę prie senosios lietuvių tikybos.

XVI a. ir vėliau Kulių žemė priklausė Plungės seniūnams.

Romos katalikų bažnyčia. 1644 m. Plungės seniūnas
Stanislovas Vainius, karaliaus Vladislovo IV pavestas, drauge su
savo žmona Elzbieta (Kiršenšteinaite) pastatė pirmąją medinę
Šv. Stanislovo kankinio vardo bažnyčią, kuri buvo atitinkamai
aprūpinta. 1750 m. kitas seniūnas Karpis bažnyčią atstatė. Iš
pradžių Kuliai buvo Plungės parapijos filija, bet vysk. Tiškevičius
suteikė parapijos teises. 1841 m. parapijai priklausė 20 valakų
žemės, 1837 rb. pinigais, 39 baudžiauninkai, 4463 parapiečiai.
— „Klebonije kajp rejkiant, tur vvajsingą žemę, melniczę, miszka ir gan dosnę parakwiję". — pastebi M. Valančius.

1900 m. kng. Mykolas Oginskis su parapiečiais, Kulių klebono
kun. V. Jarulaičio, vėliau kan. St. Durskio rūpesčiu, pastatė
naują mūrinę bažnyčią, kurią 1918 m. pakonsekravo paskutinis
Žemaičių vyskupas Pr. Karevičius. Naujoji bažnyčia buvo graži,
jos fasadas su kolonomis, viduje altoriai piaustyti iš medžio,
grindys iš aštuonkampių ąžuolo gabalų. Bažnyčios vidus gražiai
dekoruotas, viršuje stilingas bokštas.

XVIII a. Kulių parapija buvo jėzuitų nuosavybė. XVIII a. pastatyti
mūriniai vienuolyno rūmai, vėliau perdirbti į kleboniją. Iš jėzuitų
minėtinas kun. Antanas Rimkevičius, mokytas ano meto vyras,
anksčiau mokytojavęs Kražių kolegijoje. Jis Kuliuose pastatė du
mūrinius pastatus, turėjo vertingą biblioteką, kuria vėliau
naudojosi ir kiti Kulių klebonai. Buvo palaidotas Kulių
šventoriuje; pažymėtina, kad tada Kulių kapinės ir buvo
šventoriuje — laidodavosi aplink bažnyčią. Vėliau dalis
palaidotųjų buvo iškasti ir perkelti į naujas kapines; jų tarpe buvo ir kun. Rimkevičiaus palaikai.

Iš senovės laikų Kulių bažnyčioje buvo Švč. Mergelės Marijos
paveikslas, papuoštas karūna ir sidabriniais drabužiais. Tai
Bochnios (Lenkijoje) Dievo Motinos paveikslo kopija. Kada
paveikslas atsirado Kuliuose, žinių neišliko. Žinoma, kad 1693
m. Plungės dvarininkė Ona Parvaniūtė-Oleknavičienė buvusi
apakusi; padariusi įžadus Kulių Dievo Motinai — pasveikusi.
Panašiai pasveikęs Salantų klebonas St. Laurinavičius (1708
m.). Būta ir daugiau pagijimų, apie kuriuos liudija parapijos
archyvo įrašai.

Kulių šventoriuje buvo koplytėlė, kurioje buvo iš medžio dailiai
išdrožtos žmogaus dydžio Jėzaus ir Marijos statulos. Kai kurie
kuliškiai tikėjo ir šias statulas turinčias stebuklingą galią.

Kulių parapija priklausė Rietavo dekanatui, 1938 m. apjungė
6873 katalikus. Buvo net dvi altarijos.

Pažymėtina, kad jau 1827 m. Kulių klebonas sutvarkė elgetavimą, įvesdamas elgetoms tam tikrus ženklus (žr. paveikslą). Tik tokius ženklus turintieji galėdavo prašyti išmaldos šventoriuje ir kitose vietose.

Mokykla Kuliuose buvo vysk. Valančiaus laikais. 1853 m. ją
lankė 15 mokinių. XIX a. viduryje Kuliai buvo gerokai apsišvietusi
parapija; 1853 m. skaityti mokėjo 989, 1863 m. 2802
parapiečiai. Po 1863 m. rusai mokyklą uždarė, vėliau įkūrė
rusišką.

Tautinis atgimimas čia prasidėjo žymiai anksčiau, kaip kitose
Lietuvos vietose. Jau prieš spaudos draudimą žmonės uoliai
skaitė iš lietuviškų maldaknygių. Uždraudus spaudą, rusai
pradėjo persekioti kuliečius. Žinoma, kad jau 1869 m. gegužės
mėnesį iš Onos Žilevičiūtės rusų policija atėmė 10 egz.
„Lavarijos". Ilgą laiką klebonu čia buvo kun. St. Durskis, prie
kurio 1898-1901 m. vikaru buvo rašytojas kun. Juozas
Tumas-Vaižgantas. Jam čia atvykus, Kuliai tapo slapto
lietuviško veikimo preš rusus centreliu; iš čia lietuviškos knygos
plisdavo po Aukštaičius ir Žemaičius. Čia pas kun. J. Tumą
atvažiuodavo eilė žymesniųjų mūsų ano meto visuomenininkų.
Be kitų, į lietuviško judėjimo mecenatus Tumui pavyko pritraukti
ir kunigaikštį Mykolą Oginskį. Už tat Plungės, Rietavo,
Palangos ir kitų vietovių rusų policija turėjo daug darbo,
sekdama ir „saugodama" Tumą su jo bendradarbiais. Lietuviškas
knygas platino J. Ložinskis, Ig. Milašius ir kiti knygnešiai. Kulių
klebonijoje, kuri perdirbta iš vienuolyno, visada susirasdavo
slaptų vietų spaudai laikyti; iš čia ją pasiimdavo kitų Lietuvos
vietovių knygnešiai, 1901 m. vikaru atkeltas kun. K. Šleivys
įsijungė į spaudos platinimo darbą.

Be kun. Tumo, kuliečiai su dideliu malonumu atsimena ir didelį
šios parapijos kultūrintoją bei rašto mokytoją K. Skrodzkį
(Skrockelį); jis išmokė skaityti ir rašyti beveik visą Kulių
parapiją. Seni kuliečiai pasakodavo, esą kun. Skrodzkis,
išklausęs klausykloje savo penitento nuodėmes, neretai
pasakydavęs: — Tavo nuodėmės didelės ir baisios ir, jų
neišpažinęs, būtumei degęs pragare per amžius. Dabar Dievas
jas atleido, bet dar liko skaistykla; bet žinai, ir joje dega ugnis...
Bet tu nenusimink: sukalbėk Tėve mūsų, išmok raides ir skaityti
iš knygos. Tik tada galėsi ramiai mirti ir keliauti į dangų.. .
Kunigas Skrodzkis ne tik liepė mokytis, bet pats klebonijoje
mokė žmones skaityti ir rašyti; diena iš dienos čia žmonės
ūždavę, lyg bitės avilyje. Klebonas palaidotas Kuliuose; prie šio
didelio Kulių kultūrintojo kapo stovi akmeninis kryžius, jo
papėdėje visada žydėdavo gėlės.

Per metus kuliečiai išgerdavę degtinės už 12.000 rublių. Bet XX
a. pradžioje ėmė plisti blaivybės idėja. 1905. V. 21 kuliu
apylinkės kaimų atstovai 237 balsais padarė bendrą nutarimą,
prašydami valdžią uždaryti degtinės monopolio parduotuvę.

Iš senų laikų Kuliai garsėjo Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės
atlaidais, kada j Kulius iš įvairių Žemaitijos vietų suvažiuodavo ir
sueidavo iki 20.000 žmonių. Sapudos draudimo laikais tada
suvažiuodavo daug liet. knygų platintojų, kurie čia paskleisdavo
tūkstančius knygų.

1899 m. Kuliuose suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras. Tada
palangiškių liet. aktorių trupė čia suvaidino „Ameriką pirtyje".

Kulių miestelio gyvenimą XIX a. pabaigoje (1895 m. vasarą) yra
vaizdžiai aprašiusi Kulių klebonijoje ilgesnį laiką gyvenusi kun.
V. Jarulaičio giminaitė rašytoja Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė.
Rinktiniai raštai, III t., V., 1956 m.)*.

Nepriklausomybės metais Kuliai buvo valsčiaus centras ir
priklausė Kretingos apskričiai. 1923 m. Kuliuose buvo 47
sodybos ir 231 gyv. Buvo valsčiaus savivaldybė, mokykla,
paštas, policijos nuovada, girininkija, sveikatos punktas,
vartotojų kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, akušerijos
punktas, malūnas, kelios krautuvės, amato dirbtuvės, vilnų
karšykla. Iš senovės laikų Kuliai buvo žinomi galvijų turgais.
Kuliuose gražiai reiškėsi lietuviškos organizacijos, ypač aktyvūs
buvo šauliai, turėję ugniagesių komandą, vaidintojų ratelį.

II pas. karo metu Kuliai skaudžiai nukentėjo; miestelis ir
bažnyčia sudegė. Bolševikai suėmė ir kankino nemaža lietuvių.
Jų tarpe minėtini šauliai Vladas Kaveckas ir Stasys Balsevičius;
1941. VI. 24-25 enkavedistai juos žiauriai Rainių miškelyje
nukankino. Naciai likvidavo Kulių žydų bendruomenę.

Po II pas. karo Kuliai buvo Kretingos rajono apylinkės ir
„Pergalės" kolchozo centras. Yra vidurinė mokykla,
felčerių-akušerių punktas, biblioteka, ryšių skyrius, malūnas,
krautuvė. 1959 m. Kuliuose buvo 561 gyv. Vidurinėje mokykloje
įruoštas karštotyros muziejėlis.

Kaip atrodė Kulių miestelis 1957 m., matome iš D.
Čiurlionytės-Zubovienės rašinio „Paskutinieji metai"*:

„Privažiuojame miestelį. Maži mediniai nameliai, tokie kaip prieš
penkiasdešimts metų, kur-ne-kur naujas mūrelis šviečia,
šaligatviai jaunais medeliais apsodinti. Mūsu kelias kyla palei
šventoriaus tvorą, įsukame į aikštę, buvusią klebonijos teritoriją,
ir sustojame pievelėje, liepų pavėsyje. Kažin ką rasime buvusioj
klebonijoj, gal mokyklą, gal ligoninę? Mūsų žvilgsnis nukrypsta į
didelį raudonų plytų pastatą. Ne tokį Močiutė tikėjęsi jį pamatyti!
Prieš akis stūkso sudegusio namo sienos, tik fasado antrojo
aukšto aklajame lange aiškiai matyti įrašas ,E-recta 1790'. Prieš
duris cementinė terasa, apžėlusi piktžolėmis, vijokliais, net
krūmeliais. Einame į vidų. Močiutė dairosi, vargais negalais
atkuria, kur kas buvo, nors kambarių pertvaros ir perdengimai
išgriauti. Vėliau sužinome, kad šiuos namus, išstovėjusius
daugiau kaip pusantro šimto metų, traukdamiesi sudegino
hitlerininkai.
Ten, kur kadaise gyveno senukas altarista ir kiaurą dieną
prijuostuotas virė vaistus, kažkokį įtartiną marmalą, už kurį
kaimiečiai negailėdavo visokių gėrybių, dabar prisiglaudęs
medicinos punktas su dviem baltutėm lovelėm, su
besišypsančiom sesele ir sanitare.
... Močiutė stovi prieš mūrinę įstiklintą koplytėlę — joje
žmogaus augumo liaudies meistro darbo figūros — Marija ir
Juozapas. Marija baltais rūbais, mėlynu kaspinu perjuosta, su
atlasinėm kurpelėm, kurias nuzulindavusi su šventmare
bevaikštinėdama. Štai kur juos iš šventoriaus koplytėlės
perkėlė!"

Kulių apylinkės

Kulių apylinkės apima Alanto ir jo intakų slėnį. Beveik iš visų
pusių jas supa miškai. 4 km į vakarus nuo Kulių prasideda
didžiulė pelkė — Reiškių Tyras, iš visų pusių apsupta miškais.
Čia gauna pradžią kai kurie upeliai. Tyras senovėje buvo didelis
ežeras, kurio viduryje ir dabar yra nedidelis baigiąs užakti
Reiskių ežerėlis. Į šiaurę nuo tyro yra Reiškių kaimas. Reiškių
aukštapelkė pasižymi stačiais šlaitais, būdingais Vakarinės
Lietuvos dalies pelkėms.

Už 3 km nuo Kulių yra labai senas ąžuolas. Jo skersmuo apie
2,5 m, amžius siekiąs 700 metų. Pagal padavimus, jo papėdėje
žemaičiai kūrenę šventąją ugnį. Kai žemaičiai buvo pakrikštyti,
ąžuolo viršūnė buvusi nupiauta ir, krikščionybės pergalės
ženklan, viršūnėje pastatyta koplytėlė. Šiandien jos nebėra, bet
dar matyti, kad, nupiovus viršūnę, naujos šakos išaugo aplink
koplytėlę. Šis senasis mūsų praeities liudininkas tebebuvo dar
1958 m., tik jo vidus išpuvęs.

„Kulių - Endriejavo kelias vingiuoja miškais ir pamiškėm. Tarp
natūralių pakelės želdinių ne iš karto pastebėsi keletą susenusių sukrypusių gluosnių. Bet pastebėjęs — neatsistebėsi. Vienas iš jų „priglaudė" jau nebe mažą eglaitę, kitas — šermukšnį. Eglutė, kaip matyti, kukliai įsitaisė lyg gandralizdyje stuobrio viršūnėje. Jai maitintis tenka tuo, ką duoda gluosnis: pūvančia jo mediena, lapų pabiromis, vėjo atneštomis dulkėmis ir lietaus vandenėliu. Šermukšniui geriau pavyko. Jo šaknys išpuvusiu gluosnio amienu pasiekė .didžiąją žemę'. Kamienui skilus, šaknys apsinuogino ir virto antriniu kamienu. Atrodytų, kad gluosnio kiaurymėje auga trys
šermukšniai, bet viršūnė tik viena. *) D. Kaltenis, „Mūsų gamta", Nr. 4, 1966 m.
Po II pas. karo Kulių miškai paskelbti landšaftiniu draustiniu.
Kulių apylinkėse yra keletas piliakalnių.
Kuliškiai yra: Butkų Juzė, mokytojas Juozas Tarvydas,
skulptorius-drožinėtojas Juozas Laurinskas.