Senosios Ipilties (kitaip Impiltis) piliakalnis yra tarp Senosios ir Naujosios Ipilties kaimų, Juodupės deš. kranto kilpoje už pusės km nuo tos vie­tos, kur ji į Šventąją įteka, prie Darbėnų-Rucavos (Rukiavos) kelio, 11 km j š. nuo Darbėnų. Ipilties piliakalnis supiltas Juodupės kranto iškyšulyje; beveik iš trijų pusių jį supa Juodupė, o nuo sausumos pusės saugo apie 10 m aukščio ir 36-40 m pločio (apačioje) galin­gas pylimas; nuo upės pusės jis beveik dvigubai mažesnis. Jo kauburiu ėjo 60 cm gilumo ir 3,30 m pločio griovys, dabar gerokai už-slinkęs. Piliakalnio vidaus plotas apima apie pusę ha. I pilį buvo galima įvažiuoti tik vakariniu pylimo šlaitu išvestu keliu. Nuo lauko pusės piliakalnį dar skyrė medinės užtvaros; kai jos buvo sudegintos, įruoštas pyli­mas. Jis padarytas iš rąstų, plūktos žemės, ak­menų ir įruoštas ne iš karto. 1933—1934 m. Ipilties piliakalnį tyrinėjo gen. VI. Nagevičius ir prof. dr. Jonas Puzinas. Kasinėjant aptikta įdomių radinių, iš kurių buvo galima patirti apie buv. lietuvių tvirtovės įrengimus. Aptiktos vartų liekanos (8 m ilgio, 3 m pločio, 2 m aukščio). Tai būta savotiško, ąžuoliniais rąstais sutvirtinto tunelio. Iš viršaus jis buvo dengtas dviem rąstų eilėmis; įvažiavimo vieta akmenimis grįsta. Rasta geležinių strėlių antgalių, sidabrinis ilgasis (pinigas), keramikos liekanų. Archeologai nustatė, kad Jpiltyje žmonės bus gyvenę jau pirmaisiais amžiais po Kr. Tada piliakalnis nebuvęs labai sutvirtintas. Labai galimas dalykas, kad Jpiltis tada tebuvo slėptuvinis piliakalnis, kuriame žmonės slėpdavosi tik pavojaus metu. Pirmajai pilaitei sudegus, pradėtas pilti pylimas, vėliau keliais atvejais pakartotinai sutvirtintas. VII a. pylimas siekė apie 7 m aukštį, X—XI a. buvo išaugusi Ipilties tvirtovė: pylimas pasiekė maksimalų aukštį, jo šlaitai buvo akmenimis iš­grįsti, įruoštos užtvaros. Archeologiniai duomenys rodo, kad Ipilties pilis buvo naudojama ir antroje XIII a. pusėje. Ipilties gyvenvietė buvo piliakalnio papėdėje ir apėmė apie 5 ha plotą (tai rodė kultūrinis sluoksnis). Netoli Šventosios aptiktas kapynas; kitas kapynas buvo į r. nuo Piliakalnio, prie Juodupio kranto. Ir Ipilties k. Laukuose randama žalvarinių dirbinių. Istorinės žinios. Pirmutinė istorinė žinia apie Ipiltį siekia XIII a. vidurį: vietovės vardas minimas 1253. IV. 5, Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Hennko dalybų akte. Tada Įpiltis su Rucava, Papio ežeru ir kitomis žemėmis atiteko Ordinui. 1261 m. kronikininkas H. Vartburgietis mini, kad Livonijos magistras Verneris su savo kariais užpuolęs ir sudeginęs Kretingos bei Ipilties pilis; jų gynėjai buvę paimti į nelaisvę ar išbėgioję. Reikia manyti, kad po šio sunaikinimo Ipilties pilis nebebuvo atstatyta. 1290. V. 9 Kuršo vyskupas Edmundas mainų keliu gavo Įpilties žemes. Kryžiuočiams nustojus puldinėti Lietuvą, apie Įpilties pilį nieko nebegirdime. Iš vieno 1591 m. dokumento matyti, kadi tada Įpiltis priklausė Lietuvai. XVIII a. Įpiltis buvo vaitija ir priklausė Palangos seniūnijai. Iš 1754 m. Lietuvos Metrikos aktų matyti, kad tada Įpilties vaitu buvo M. Valiutavičius. 1782. III. 13-14, kaip iš vieno įrašo Raseinių pilies teismo knygose matyti, Naujosios Įpilties kaime eigulio Ant. Jazbučio sodyboje ilsėjosi po vilkų medžioklės Palangos seniūnas M. Mirbachas, kurį buvo apgulusi valstiečių minia. Iš senų laikų Įpiltyje buvo koplyčia, kurioje dar 1967 m. buvo garsaus dievdirbio Jz. Paulausko medžio drožinių-skulptūrų. 1923 m. S. Įpilties k. buvo 62 sodybos ir 309 gyv., N. Įpilties k. 73 sodybos ir 446 gyv. įpilties palivarke 3 sodybos ir 34 gyv. Visos trys gyvenvietės priklausė Darbėnų valsčiui. Po II pas. karo Įpiltis su apylinkėmis padaryti landšaftiniu-istoriniu draustiniu. Įpilties apylinkės gražios ir vaizdingos; jas mėgsta turistai. Artimoje apylinkėje yra ir daugiau piliakalnių bei istorinių vietų. Atrodo, kad čia būta vieningos gynimosi sistemos. įpilties k. yra akmuo, Daubos kūliu vadinamas. Jo ilgis siekia 8,8 m, plotis 6,5 m, aukš­tis 1,9 m. Į r. nuo pilties, prie vieškelio iš Lenkimų į Darbėnus, yra Alkos kalnas, iki 30 m aukščio. Padavimai sako, kad kitados ant šio kalno stovėjusi bažnyčia, kažkada nugrimzdusi į žemes. Jos viduje esančios 9 skrynios aukso, kurias saugas didžiulis žaltys. Kalne esą urvų. Pasakojama, kad kartą piemenys vienam žąsiukui parišę ant kojos raudoną raištelį ir įleidę į urvą. Nesulaukdami jo išbėgant, nubėgę į kitą kalno pusę, kur iš urvo žąsiukas išlindęs. Prieš I pas. karą kalno viršūnėje buvo pradėję statyti medinį bokštą, kurį vokiečiai kiek paaukštino, užbaigė ir įruošė stebėjimo punk­tą. Vokiečiams iš Lietuvos pasitraukus, vietos gyventojai tą bokštą tuojau sunaikino, nepalikdami ir pėdsakų. Po II pas. karo Įpilties apylinkėje veikė liet. partizanai. Įpilties kaimas buvo jų keletą kartų pultas, užimtas. Likviduotų rusų okupacinės valdžios pareigūnų tarpe minimas Leonas Jockus. © tekstas: Bronius Kviklys © foto: Lietuvos.net