Lietuvos.net forumas - istorija, poezija, politika, pasaulėžiūra Lietuvos.net forumas - Viskas apie Lietuvą ir pasaulį
Lietuvos.net - viskas apie Lietuvą ir lietuvius || All about Lithuania
 
 DUKDUK   IeškotiIeškoti   Narių sąrašasNarių sąrašas   Vartotojų grupėsVartotojų grupės   RegistruotisRegistruotis 
 AprašymasAprašymas   Tikrinti asmeninius pranešimusTikrinti asmeninius pranešimus   PrisijungtiPrisijungti 

Istorinės vietos Lietuvoje

 
Pradėti naują temą   Atsakyti į pranešimą    Lietuvos.net forumas - istorija, poezija, politika, pasaulėžiūra -> Lietuvos Istorija
Rodyti ankstesnį pranešimą :: Rodyti kitą pranešimą  
Autorius Pranešimas
Vietos
Svečias





PranešimasParašytas: 2005.12.06. 09:31    Rašyti temą: Istorinės vietos Lietuvoje Atsakyti su citata

http://www.tverai.lt/Pilenai.htm

Pilėnai ir vėl pavojuje!

Šios publikacijos autorius Petras Banys - elektrikas, bet jau daug metų domisi Lietuvos praeitimi, gilinasi į visas Pilėnų paslaptis, stengiasi nustatyti, kur jie buvo. Apie Petrą Banį "Žemaityje" rašėme rugsėjo 30 d. numeryje.

1. Mįslė: kur buvo garsioji tvirtovė?

Ko nuo mokyklos suolo nejaudino legenda apie Pilėnus, svaiginantis šios tvirtovės gynėjų didvyriškumas, kova su daug gausesniais iš daugelio Europos šalių surinktais pulkais, šiurpinanti paskutinių lietuvių karių žūties kraupumu, kada jie, bepajėgdami atsilaikyti prieš daug gausesnį ir jau bebaigiantį užimti tvirtovę priešą, patys užkūrė mirties laužą ir susidegino jo liepsnose. Beveik 700 metų jau praėjo nuo tos klaikios dramos, Pilėnai tapo didvyriškumo ir nepalaužiamo tvirtumo imboliu.

Tai - ne graži legenda, o tikrai įvykęs faktas. Kryžiuočių Ordino kronikos šios tvirtovės sunaikinimą aprašo kaip didelį nuopelną. Tačiau pro šiuos pasipūtimo ditirambus girdisi nuostabos ir susižavėj imo Pilėnų gynėjais gaida.

Pilėnų karžygiai prieš 663 metus Lietuvos istorijoje išvarė gilią vagą, kurios nei praėję šimtmečiai, nei uraganais siautę laiko įvykių verpetai neištrynė iš lietuvių širdžių. Tikiu, kad Pilėnų prisiminimas bus gyvas tol, kol bus Lietuva, kol čia gyvens bent vienas žmogus, branginantis savo krašto praeitį. Tačiau kur buvo jie - garbingieji ir paslaptingieji Pilėnai?

Ko gero, visame mūsų krašte nebuvo kitos pilies ar tvirtovės, kuri istorikams būtų sukėlusi tiek daug painiavos, kaip legenda tapę Pilėnai. Visa ši painiava atsirado dėl keleto priežasčių. Pirma ir galbūt svarbiausia ta, kad įvairūs metraštininkai šią tvirtovę vadina skirtingais vardais. Sembijos kanauninko kronikoje ji vadinama Pillenen pilimi Lietuvoje; Vygando Marburgiečio kronikoje - Pillenen; Torunės analuose - Pileno; Hiobo knygos vertime - Pelen; S.Grunau - Pilleyno; Prūsų ekspedicijų analuose - Polonim; Dlugošo, Mechovitos, M.Kromerio, M. Strykovskio kronikose - Pullen. O K.Šiucas, kuriuo istorikai daugiausiai remiasi, ją vadina net dviem vardais: Pullen ir Pilleven.

XVI amžiuje gyvenęs lenkų bajoras, pirmosios rašytinės Lietuvos istorijos autorius kunigas M.Strijkovskis iš tos pavadinimų gausybės pasirinko Pullen, manydamas, kad svetimšaliai metraštininkai savo kronikose neteisingai rašo Punios pavadinimą. Šią mintį jis dar papildė teiginiu, kad ši pilis buvo į pietus nuo Prienų. Todėl šis prilyginimas esąs arčiausiai tiesos. Tą mintį pasigavęs po jo gyvenęs A.Vijūkas-Kojelavičius rašo: „Brandenburgo markgrafas su Namiuro ir Henenbergo grafais bei kryžiuočių riteriais, sutelkę didžiules jėgas, nusiaubė viską, kas pakeliui pasitaikė, ir apsupo Pulės, arba teisingiau Punios, pilį“ (Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija, V., 1988, p. 228).

Taip Punia įėjo į istorijos vadovėlius kaip įtikimiausia Pilėnų buvimo vieta. Punią - kaip Pilėnus - aprašė prozininkai, dramaturgai, poetai, kiekvienas įvesdamas savo veikėjus, savaip interpretuodamas įvykius. Kompozitorius Vytautas Klova pagal J. Mackonio libretą sukūrė operą „Pilėnai“.

Mūsų tautos dainių Maironį taip sjujaudino apsilankymas Punioje, jog jįs sukūrė iki širdies gelmių jaudinančias eiles.

Versija, kad Pilėnai - tai Punia, Sukėlė nemažą pasipriešinimą žmonių, atidžiau susipažinusių su kryžiuočių žygių į Žemaitiją, į Lietuvą geografija. 1939 m. Z. Ivinskis rašė: „Iš XIV amžiaus karų ir kryžiuočių žygių į Lietuvą yra aišku, kad tuo metu, kai įvyko toji Pilėnų istorija, t.y. 1336 m., kryžiuočiai Punios dar nelankydavo, o daugiausiai savo žygius kreipdavo į Nemuno žemupio krantus“. Ir profesorius E.Gudavičius 1991 m. rašė: „Deja, ši versija nepasitvirtina, nes Punios apylinkes kryžiuočiai pradėjo pulti tik XIV a. pabaigoje“ (Gudavičius E. Pilėnų gynimas, "Lietuvos aidas", 1991 11 13, p. 5).

„Istoriniai duomenys nepatvirtina hipotezės, kad Punia - tai buvusieji Pilėnai, o kryžiuočių puolimų geografija tiesiog jai prieštarauja. Rašytiniai šaltiniai pirmą kartą mini Punios vardą tiktai 1382 m. - kryžiuočiai tada įsiveržę į Punios žemę. Pirmoje XIV a. pusėje priešas nė iš tolo jos nesiekdavo“, - 1969 m. rašė K.Sideravičius (Sideravičus K. Margiris ir Pilėnai, „Mokslas ir gyvenimas“, 1969, Nr. 2, p. 12-15).

„Visi šie šaltiniai žinomi ir mums. Deja, juose apie Punią net neužsimenama. Vadinasi, išvada, kad Pilėnai - tai Punia - tik Strijkovskio samprotavimų rezultatas“, - teigė A.Nikžentaitis (Nikžentaitis A. Pilėnų mįslė, V., 1993, p. 17).

Argumentuotus tvirtinimus, kad Pilėnai negalėjo būti Punia, galima tęsti be galo, tačiau ir tų citatų pakanka įsitikinti, kad Punia tik atsitiktinumo dėka pateko į Pilėnų bylą, kad ji su garsiąja tragedija neturi nieko bendro.

Atkritus Punios versijai, Pilėnų turime ieškoti kitur ir galbūt kitaip mąstydami, pasiremdami kitais aprašymais. Be to, ir į tuos pačius tenka pažvelgti kitomis akimis.

Pilėnų tragedija įvyko tada, kai Kryžiuočių Ordinas, užkariavęs Rytų Prūsiją, priartėjo prie Nemuno ir, kaip rašė šio ordino metraštininkas P. Dusburgietis, „pradėjo karą su tąja galinga, kietasprande, kariauti įpratusia tauta, Prūsų žemės kaimyne, kuri gyvena anapus Nemuno Lietuvoje“ (Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika, V.,1985,p. 146). Čia ir be komentarų kiekvienam suprantama, kad Nemuno nuo Prūsijos atskirta Žemaitija.

Kad Pilėnai buvo Žemaitijoje, teigia ir vokiečių istorikas Johanas Foigtas (Voigt J. Geschichte Preussens, Konigsberg, 1830, p. 534 - 537). Tai tvirtina ir įžymusis prancūzų rašytojas, valstybės veikėjas CH. L. T. Pichelis savo knygoje „Žemaitija“, duomenis surinkęs iš savo šalies ir kitų valstybių archyvų.

„1336 m. į Prūsiją suplūdo daug panūdusių eiti į kryžiaus karą kunigaikščių ir kilmingų vokiečių. Didysis magistras labai troško surengti įspūdingą „medžioklę“. Vokiečiai apsiautė Pilėnų pilį, kurioje slėpėsi apie 400 su žmonomis ir vaikais. Kai visos pastangos užimti pilį, ginamą lietuvių vado Margirio, pasirodė bergždžios, vokiečiai ją padegė, užkūrę medines pilies sienas. Lietuviai, nepajėgdami ilgiau laikytis degančioje pilyje ir atmetę mintį prašyti nuožmų priešą žeminančio pasigailėjimo, išžudė savo žmonas, vaikus, o po to žudėsi patys. Kai vokiečiai vėl ėmė pulti niekieno nebeginamą pilį ir įsitikino, kas nutiko, garsioji vokiečių armija, pažymi kronikininkas, - apstulbo iš siaubo, pamačiusi pagonių dvasios didybę. Toliau vykti jie nerizikavo, grįžo atgal į Prūsiją be grobio, patyrę daug žaizdų, dvasiškai palaužti“ (Pichel Ch. L. T. Žematija, K., 1991, p. 25).

Šis aprašymas atitinka kryžiuočių kronikas, tik neaišku, kodėl Pilėnų aukos sumažintos 10 kartų, nes kitur minimi 4000. Be to, nenurodomas ir minimas kronikininkas.

Kad Pilėnai buvo Žemaitijoje, nedvejodami tvirtina M.Valančius, S.Daukantas. Jų aprašymai mus nukelia iš Punios, kur tuo laiku priešas dar nesilankydavo, į jau seniai kryžiuočių puldinėjamą Žemaitiją.

Kam teko domėtis mūsų krašto praeitimi, tas įsitikino, kad kovose su įkyriai ir nuožmiai Lietuvą puldinėjusiu Kryžiuočių Ordinu sunkiausia dalia teko Žemaitijai. Todėl natūralu, kad ir šios tvirtovės pėdsakų turime ieškoti ten. Kad Pilėnai buvo Žemaitijoje, tvirtina ir A.Nikžentaitis, apibendrindamas visą lietuvių kovą su Ordinu:

„Didvyriškas Pilėnų gynimas - visos lietuvių kovos su kryžiuočiais simbolis. Ir ne vien tik pilėniečių narsa jiems pelnė šlovę. Iki XIV šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio tai antras toks didelis mūšis (po 1329 metų jungtinio vokiečių - čekų žygio, kada buvo sudeginta ir užimta Medvėgalio pilis ir nusiaubtos gretimos apylinkės - P.B.), kuriame dalyvavo tokia gausi kariuomenė. Tačiau ne vien kariuomenės skaičius svarbu. 1336-ųjų įvykiai užbaigė dar XIII amžiaus gale prasidėjusio lietuvių karo su kryžiuočiais etapą, pradėdami naują.

Skaudus Margirio vadovaujamų gynėjų pralaimėjimas buvo ne vien šios pilies tragedija. Pilėnų įvykiai tam tikra prasme lėmė visos Žemaitijos likimą. Po 1329 metų jungtinio čekų - vokiečių žygio ir po 1336 metų Pilėnų sunaikinimo kryžiuočiai Žemaitijos neužėmė. Tačiau šie skaudūs pralaimėjimai privertė žemaičius atsisakyti aktyvių atsakomųjų veiksmų. Toliau žemaičiai priešinosi kryžiuočiams partizaninės kovos būdais“ (Nikžentaitis A. Pilėnų mįslė, V., 1993, p. 37).

Trumpai, bet labai išsamiai ir vaizdžiai apie „karą pas Pilėnus“ XIX amžiuje rašė M.Valančius:

„Metuose nuo užgimimo Kristaus Viešpaties 1334 Brandenburgijos kunigaikštis Liudvikas, galiūnas Namuras, galiūnas Anenbergas ir kiti, surinkę prancūzų, austrijokų, prūsų ir danų dvi dešimtis tūkstančių, ryžos eiti į Žemaičius ir mušti kaipo pagonis.

Margiris, plataus Žemaičių krašto valdymieras, narsus ir karėse datirtas vyras, turėjo Prūsuose savo žvalgytojus, kurie jam danešė ateisiant į Žemaičius gaują neprietelių. Kaipo viršininkas tuojau perspėjo gyventojus, idant namus pametę, dangintųsi į tankias girias, o keturis tūkstančius pačių žaliūkų vyrų sutraukė į Pilėnus, davė ginklus, sutaisė maistą ir gintis ryžos. Pilėnus apkasė keliomis rindomis (eilėmis, ratais, žiedais ir pan. - P.B.), aptaškavo su rąstais ir daugel ąžuolų į pilį sutraukė. Neprieteliai, į mūsų kraštą įėję, šoko tuojau į butas arba duobas, bet, gyvos dūšios neradę, trobesius degino. Margeris, Pilėnuose stovėdamas, matė gaisrus, bet negalėjo neprietelių ištrempti. Vokiečiai, Pilėnus apstoję, pradėjo rantyti su kirviais taškus ir taisyti sau kelią prie pilies. Žemaičiai nemurksojo: laidė vylyčias ir kaip įmanydami gynė lizdą savo. Neprietelius, norinčius perlipti per griovius, mušė visuotinai.

Žemaičiai, pamatę vokiečius į kalną lipančius, laidė nuo pilies drūktus ąžuolus, kurie rietėdami laužė neprietelių kojas ir guldė į griovius. Kitose pusėse lendančius vokiečius mušė per galvas ir žemėn ritino. Su kūnais savo prikimšo vokiečiai gilius griovius, tačiau kiti, kūnus trypdami, vėl kaip patrakę į kalną kabinos. Neprieteliai laidė iš svilksnių tūkstančius akmenų, vylyčių degančių šešis šimtus į pilį įmetė, užkimšo paskutinius perkasus ir išardė taškus.

Žemaičių, Pilėnų gynėjų, vos pusė gyvų beliko, o trečia dalis nepažeistų; neprietelių tačiau tebebuvo daug it skruzdžių. Margeris, matydamas galui artinantis, sušuko: „Vaikai, sukurkit didžią ugnį! Geriau yra mums sudegti, nekaip vokiečiams vergauti ar baisaus smerčio iš jų rankų laukti!“ Kareiviai tuojau sukūrė, sumetė į ugnį visus brangius daiktus, paskiau ir patys vienas po kito šoko į ugnį. Kryžokai, pro ardymą lįsdami į pilį, sutiko augalotą ir stiprų vyrą, kuris kožną įeinantį sveikino su didžia šoble. Vokiečių geležies kepurės ižo it molio puodeliai. Buvo tai Margeris, karės vadovas, tačiau ir tas, nebveikdamas visų išterioti, pametė šoblę ir šoko į ugnį. Kryžokai, Pilėnuose nieko neradę, lipo žemėn ir sakė: „Ką mes uždirbom, kabindamos į tą pliką kalną? Būtinai nieko. Išmušėm keturis tūkstančius žemaičių, savųjų pritrūkom nelygiai daugiau, o nupelnėm tik pelenų saują. Už tikra sunku bus tokius žmones pamušti, kurie bevelija sudegti, nekaip mūsų padonaisiais būti!“ Taip šnekėdami grįžo į Prūsus“ (Valančius M. Tretininko Antano pasakojimas. Raštai, T.l, V., 1972, p. 390-391).

Pateikiu šį M. Valančiaus pasakojimą visą. Trumpame, bet labai išsamiame pasakojime lyg kino juostoje atsispindi visa Pilėnų drama - nuo pradžios iki šiurpinančios pabaigos. M.Valančius, daugiau kaip prieš šimtą metų gyvenęs blaivybės apaštalas ir visuomenės švietėjas, buvo ir yra mūsų tautos švyturys, kuriam net aukšto dvasininkijos hierarcho – vyskupo pareigos nesukliudė teisingai įvertinti veidmainišką kryžiuočių misiją - prisidengiant krikštijimu užkariauti ir pavergti mūsų kraštą. Nors šis aprašymas dviem metais neatitinka vokiečių metraštininkų kronikų, tikriausiai niekam nekils abejonių, kad tai ta pati garsioji ir paslaptingoji tragedija, nes ir mūšio vadas - tas pats kronikose minimas Margiris. Tačiau sulyginus kronikas ir M.Valančiaus aprašymą matomi du skirtingi teiginiai. Beveik visose kronikose rašoma, kad pamatę pavojų į Pilėnus subėgo keturių aplinkinių žemių gyventojai. O M.Valančius teigia, kad jie į Pilėnus buvo valdovo Margirio sušaukti vos tik sužinojus apie gresiantį pavojų. Matyt, pilėniečiai ir jų talkininkai dar turėjo pakankamai laiko pasiruošti. Jie tvirtovę ne tik apkasė keliais giliais grioviais, bet ir aptaškavo rąstais, sutvirtino rąstų sienomis, kad negriūtų žemės, kad jie būtų kuo sunkiau įveikiami. Tai priešams buvo didelis kliuvinys. Aprašymas rodo, kad vos tik apsiautę Pilėnus jie tuojau pradėjo juos ardyti ir rengti kelią prie pilies. Šie grioviai ir išsibarstę akmenys gali būti vienas iš svarbiausių įrodymų dėl Pilėnų vietos, nes, kaip rašo kronikos, pilis ne tik buvo sudeginta, bet ir sugriauta: „Tvirtovė buvo sugriauta, iki pamatų išversta ir su žeme sulyginta“ (Iš K.Šiuco kronikos pagal V.Marburgiečio metraštį. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, T. 1, V., 1955, p. 76).

M.Valančiaus pasakojimas - labai savitas Pilėnų aprašymas. Rašyta remiantis ne vien J.Foigto kronika, kurią jis pats pateikia kaip šio pasakojimo šaltinį, bet ir kita nežinoma medžiaga. Matyt, jo gyventu laiku buvo dar gyvi pasakojimai apie šią tragediją. Aprašytieji grioviai tikrai buvo iki mūsų amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių, tol, kol į šią vietą atvyko galinga, viską naikinanti technika. Tos atkarpos, kurių dar nepalietė buldozerių peiliai, iki šiol stebina gilumu ir krantų statumu. Tai jokiu būdu negalėjo atsirasti savaime. Gaila, kad ir M.Valančius nenurodė Pilėnų buvimo vietos. Tikriausiai manė, kad ji ir taip kiekvienam žemaičiui žinoma.

Bandydamas įminti Pilėnų paslaptį, kiekvienas susiduria su daugeliu neįmintų mįslių. Jau minėta tvirtovės pavadinimų įvairovė ir M. Strijkovskį, ir jo pasekėjus vedė į aklavietę. Noras pritaikyti svetimšalių kronikas prie mūsų vietovardžių - viliojantis, bet labai slidus kelias. Juo eiti tenka apgalvotai ir atsargiai. Daug kur šios tvirtovės buvo ieškota, daug spėliota. Daug garsių ir Lietuvai nusipelniusių žmonių bandė įspėti šią mįslę. Prie Pilėnų paslapties skraistės yra prisilietęs ir Nepriklausomos Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius. Jis savo aprašymuose nesistengė atsakyti į klausimą, kur buvo ši tvirtovė, o Pilėnus pateikė kaip ryškiausią kovų su Kryžiuočių Ordinu pavyzdį. Tačiau jo vaizdingi aprašymai apytikriai leidžia spręsti ir apie Pilėnų buvimo vietą. J.Basanavičius rašė:

„Iš ne per seniai atrastojo ir išspausdinto kryžiokų kelių ir kelionių po Lietuvą aprašymo galime aiškiai matyti, jog jie žinoję ne tik visus to laiko kelius ir vieškelius Lietuvoje, ale ir kuone visus takus ir šunkelius, neminint jau apie visas mūsų pilis ir jųjų vietas. Kiekviena brasta, kiekviena upė ar upelis, tiltas ir jo plotis, kur yra gera žolė ir pašaras - apie viską yra kryžiokų kelionių aprašyme paminėta. Žodžiu sakant, kryžiokai, be paliovos po Lietuvą besivalkiodami ir kaipo baisiausi žvėrys ją beplėšdami ir belupdami, labai aiškiai ir gražiai mūsų žemę pažinoję...

Išeidami iš Tilžės, Klaipėdos ir Ragainės jie visuomet panemunių ir viduje žemaičius plėšydavo, nueidami iki Raseinių ir Kauno pilies; išeidavo lupti ir pūstyti Užgirinį Traką arba Sūdaviją (šiandien Suvalkų guberniją)... Kartkarčiais pilių lietuviškų prisidingėdami, aplenkdavo jas ir tik pakelėmis kaimus aprubėję išdegindavo ir apiplėšdavo; bet jeigu pilis tolimesnei jų kelionei dideliai užkenkti galėjo, tai rūpindavosi, tokią pilį apgulę, įimti ir su žeme sulyginti“...

Prieš keletą metų docentas Alvydas Nikžentaitis per Lietuvos radiją aiškino, kad žodžiai Pilleven, Pilenen, Pullen nusako ne vietovės pavadinimą, o senojoje vokiečių kalboje reiškia daiktavardžio „pilis“ daugiskaitą. Juk ir lietuvių kalboje Pilėnai reiškia tą patį. Galėtume pasakyti pilynas, pilynai, pilinynas, pilinynai. Galime daryti išvadą, kad Pilėnų tvirtovė buvo sudaryta iš kelių šalia viena kitos buvusių pilių.

Palypėkime vėl į piliakalniu pavadintą Birgiolkalnį ar į Bičkinės kalną, o dar geriau - į už slėnio stūksantį Didžiuoju vadinamą kalną ir apsidairykime.

Aplinkui - nemažai piliakalniais pripažintų kalvų. O kiek dar nepripažintų! Jeigu ant visų jų stovėtų pilys, tai iš tiesų būtų tikras pilynas. Ir ne už dešimčių kilometrų, o čia pat. Taigi priimtinas A.Nikžentaičio aiškinimas, kad kronikose ši tvirtovė taip skirtingai vadinama dėl daugelio pilių, kurių aplink tikrai buvo gausu.

O dabar apžvelkime nuo Šešuvies ir Ančios santakos pradėtą ir į šią kalvotą aukštumą atvedusią kelionę. Iki slėnio, juosiančio šią aukštumą, susidaro 20 kilometrų. Dar kilometras iki aprašytos tarpukalnės aukštumos. Taigi iš viso 21 kilometras. Juk tai kryžiuočių žvalgų nurodytos trys mylios iki Trapų! Stebėtinas vokiškas tikslumas, ar ne tiesa? Be reikalo istorikai skeptikai prieš 69 metus juos suniekino, neišsiaiškinę Trapų paslapties iki galo. Teisus buvo J.Basanavičius, rašydamas, kad jie, vokiečių žvalgai, pažindavo kiekvieną šunkelį ir brastą. O apie pilis jie viską žinojo.

Taigi kryžiuočių žvalgai patys įdavė raktą, kuriuo pavyko atrakinti Pilėnų paslapčių duris.

Vienas 1388 m. Jogailos ir Kryžiuočių Ordino pasirašytas dokumentas įpareigoja Jogailą atsiųsti į Trapen salą savo pasiuntinius pasikeisti su ordinu karobelaisviais. Trapen salos, kaip ir pačių Pilėnų, daug kur buvo ieškoma, bet vis nesėkmingai. O gal ta Trapen sala - tai tie patys Trapai - Pilėnai, į kuriuos po 1336 metų tragedijos kryžiuočiai gerai žinojo kelią?

Juk tą aukštumą supa ne tik grioviai, bet ir gilūs, lyg didelių upių slėniai. Rytuose jie žemesni, ten plytėjo gilios ir klampios Tujainių, Eželiškės, Lingeniškės ir prie pat buvusi nedidelė Ekečiais vadinta pelkė. Iš jos ištekantis Viršupis - tik mažas upeliūkštis (dabar melioracijos griovys) gilaus ir plataus slėnio dugne. Susikertančias dvi gilias daubas, vadinamas Varnų dauba, supa Vikvedžiu vadinamas upelis, ištekantis iš Požerio ežero pelkių. Šie maži upeliai suteka į truputį didesnį - Akmenyną, kuris, giliu ir plačiu slėniu pragraužęs neplatų aukštumos ruožą, prie Vedrių piliakalnio įteka į Akmenos upę. Jeigu Akmenyno upelį užtvenktume ir apie 10 metrų pakeltume jo vandenį, šie slėniai prisipildytų vandens, ir minėta aukštuma taptų visų pusių vandens apsupta sala. Ko gero, taip ir buvo, nes šiuose slėniuose kai kur tebėra išlikusių akivarų su nespėjusia susi­formuoti pelkių samana.

Yra ir dar vienas, nors netiesioginis, argumentas, jog čia buvę dideli vandenys. Apie Vedrių piliakalnį, prie kurio atiteka Akmenynas, rašoma:

„Vedrių piliakalnis yra Akmenos kairiajame krante, santakoje su Akmenynu. Šiaurine pašlaite tekėjusi Akmena nuplovė visą šlaitą ir aikštelę, išliko tik pietinis šlaitas“.

Bet ar vien Akmenos upę reikia kaltinti dėl piliakalnio griūties? Labai abejotina, nes daugiau kaip pusė šio piliakalnio, nugarmėjusi į Akmenos slėnį, ten nepasiliko, o buvo nuplauta ir nunešta tolyn. Viena nedidelė Akmenos upė ir dar mažesnis Akmenynas to nebūtų padarę. Šį darbą atliko daug didesni vandenys. Atsakymą į šį klausimą pateikia aplinkiniai gamtovaizdžiai. Eželiškės pelkių pavadinimas rodo, kad jos pelkėmis tapo po ežero nuslūgimo. Anksčiau, be abejo, buvo Ežerliškė. Požerio ežero pavadinimas rodo, kad jis dabar „po ežero“, t.y. po prieš jį buvusio ežero. Akmenyno ir Akmenos upių santakoje esančio piliakalnio griūtis perša mintį, kad mažasis Akmenynas ir galėjo būti tos griūties kaltininkas, nes kiti Akmenos pakrantėje stovintys piliakalniai panašios dalios nesusilaukė. Akmenynas ir jo intakai kaip tik ir atplukdo į šio piliakalnio papėdę platesnėse apylinkėse susikaupusius vandenis. Be to, jis atiteka nuo Upynos miestelio. Kad Upynos apylinkėse karų su kryžiuočiais metu tyvuliavo vandenys, rodo ir kūlgrindos - slapti po vandeniu buvę akmenimis grįsti keliai (Kviklys B. Mūsų Lietuva, T. 4,V.,1991,p.l98).

Kur dingo tie Upynos apylinkėse tyvuliavę vandenys?

Apie Upyną, kaip apie buvusią vandeningą vietą, byloja ir jos pavadinimas, kilęs iš vandens dievo Upinio vardo. Pagonys tos dievybės garbei ir mišką pavadino Šventgiriu. Upynos pagoniškoji šventovė globojo ežerus, upes ir kitus vandenis. Buvo rodoma pagarba miškams (Šilalės kraštas. D. 1, V., 1994, p. 276-277).

Visa tai byloja, kad Upyna buvo vandeninga vieta, nors šiandien ten net didesnio upelio nėra. Ir vėl kankina klausimas: gal Vedrių piliakalnio griūtis įvyko dėl to, kad iš šių vietų pasitraukė vandenys?

Tie dideli vandenys, čia,buvusios kūlgrindos padėjo kovoti su kryžiuočiais. Peršasi išvada, kad Pilėnų žūtis, Vedrių piliakalnio griūtis ir minėtų vandenų pasitraukimas gali būti labai susiję dalykai. Mūsų proseneliai, sugebėję iškasti tiek žemės, įrengti gynybinius griovius ir pylimus, galėjo užtvenkti ir Akmenyno upelį prie Vedrių piliakalnio. Pakilęs vanduo apsėmė minėtus slėnius ir plačias apylinkes padarė dideliu ežeru, o ant kalvų įsikūrusią tvirtovę pavertė sala. Pilėniečiams žuvus, nebebuvo kam prižiūrėti ir šią tvirtovę saugojusių vandenų, kurie išgriovė užtvanką ir nuplovė didesniąją paties piliakalnio dalį.

Šią užtvanką galėjo sugriauti ir patys Pilėnų nugalėtojai, kad ji netrukdytųjų žygiams į šiaurę. Juk jie, kaip rašo K. Šiucas, viską griovė ir su žeme lygino.

Kaip matome, versija, kad Pilėnų - Trapų tvirtovė buvo šioje laiptus primenančioje tarpukalnės plokštikalnėje, kurią lyg sargai saugo taip pat laiptuoti piliakalniai Birgiolkalnis ir Bičkinė, atsako į klausimus, ne vieną šimtmetį kankinusius istorikus savo paslaptingumu. Ta versija, atskleidžianti Trapų mįslę, parodanti vietą, kur, docento A.Nikžentaičio teigimu, buvo daugelis pilių, didele dalimi paaiškina ir Trapų (kaip salos) paslaptį. Į likusią dalį atsakymą turi duoti mokslas.

Pirmasis Pilėnus su Punia sutapatino pirmosios rašytinės Lietuvos istorijos autorius M. Strijkovskis, užsimindamas, kad ši tvirtovė buvo į pietus nuo Prienų, tarp dviejų kalnų. Iš kur jis paėmė šį teiginį?

M. Strijkovskis bandė kryžiuočių metraštininkų minimą Pullen priderinti prie Punios vietovardžio. Ir tai, kad šis piliakalnis yra piečiau Prienų miesto. Dabar aišku, kad M. Strijkovskio minimi Prienai - tai, be abejo, mažas tuo pačiu vardu vadinamas kaimas Šilalės rajone. Praeityje tai, be abejo, buvo garsi vietovė, kurios vardu iki šiol vadinamos aukštumos kalvos. O šios aukštumos tarpukalnės plokštikalnė - kaip tik į pietus nuo Prienų kaimo. Ir ne už kelių dešimčių kilometrų kaip Punia, o čia pat - to paties kaimo pietiniame pakraštyje.

M.Strijkovskį, atskleidžiantį seniausiąjį Lietuvos istorijos puslapį, labai veikė folkloro tradicijos. Jo darbų tyrinėtojas A.Rogovas yra pareiškęs tokią nuomonę: „Sunku pasakyti, iš kur imtos kituose šaltiniuose nesamos Strijkovskio žinios apie aptariamą legendinį Lietuvos istorijos laikotarpį. Atsižvelgiant į jų legendiškumą, visiškai galima manyti, kad jis šias žinias ėmė iš folkloro paminklų, nepasiekusių mūsų savarankišku pavidalu" (Jonynas A. Lietuvių folkloristika iki XIX a, V. 1984, p. 113). Net M. Valančius, gyvenęs 300 metų po Strijkovskio, rašydamas apie "Karę pas Pilėnus", kai kuriuos duomenis (gilių griovių sutvirtinimą rąstų sienomis ir t.t.), matyt, ėmė iš pasakojimų ir padavimų. M.Strijkovskio gyventu laiku iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai apie šią baisią tragediją, nulėmusią viso krašto likimą. Jį, gyvenusį ir kunigavusį Varniuose, tik už 31 kilometro nuo šios Prienų kaime buvusios tvirtovės, be abejo, ne vieną kartą pasiekė žmonių pasakojimai. Be.to, M. Strijkovskis, rūpindamasis jam skirta miško medžiaga iš Jurbarko girių, be abejo, ne vieną kartą važiavo ir pro šias aukštumas. Bet M. Strijkovskis, kaip apie jį ir jo "Kroniką" rašė Lelevelis, „gerų norų skatinamas savo kūriniu padarė didelę painiavą ir raizgalynę“ (Jucevičius L. Mokyti žemaičiai, V., 1975, p. 160-161). Tą patį galima pasakyti ir apie jo pastangas atskleisti Pilėnų tvirtovės paslaptį: išgirdęs pasakojimus viename Lietuvos krašte, pačią įvykio vietą nukėlė į kitą Lietuvos kraštą. Bet jo teiginys, kad ta tvirtovė buvo į pietus nuo Prienų, tarp dviejų kalnų, yra tikras ir, be jokių abejonių, atėjęs iš jo laiku sklandžiusių žmonių pasakojimų. Tai ir yra ši tarpukalnės plokštikalnė su gynybiniais grioviais ir pakopas primenančiais pylimais. Tik gaila, kad jų nedaug išliko nesudarkytų.

Tai dar vienas įrodymas, kad ši garbinga tvirtovė buvo čia. Kartu tai ir priminimas, kad ši vietovė reikalauja ypatingo dėmesio ir pagarbos. Deja, ji to nesulaukia.

Pavaikščiojus po šią kalvų, griovių ir daubų labai išraižytą vietovę, savaime peršasi išvada, kad ši aukštuma tuo laiku, kada įvyko Pilėnų tragedija, buvo ypatingai svarbi strateginė vieta. Pati ji taip pat buvo gerai apsaugota nuo atsitiktinių pavojų. Iš pietryčių ir pietų ją saugojo nelabai toli tekančios Ančios gilus slėnis ir aukšti krantai. Tarp jos ir šios aukštumos plytėjo gilios ir klampios pelkės. Iš šiaurės ir šiaurės vakarų pusės ją saugojo Akmenos upė su dar aukštesniais krantais. Iš vakarų ir pietvakarių pusės ją gaubė tankios girios (beje, jos ir dabar prasideda netoli Upynos ir tęsiasi iki Nemuno) ir klampios, vandeningos pelkės, per kurias ėjo klaidūs akmenimis po vandeniu grįsti keliai - kūlgrindos. Jei pasitvirtins, kad šią aukštumą gaubiančiuose slėniuose tada tyvuliavo didžiulis ežeras su dar platesnėmis akivaringomis pelkėmis, tai ta vieta tikrai buvo neprieinama ir nepasiekiama. Tai didelis žemės plotas, kuriame galėjo sutilpti keletas ar net keliolika tūkstančių žmonių. Tai buvo tikras gynybinis atramos taškas, svarbus visam kraštui. Štai kas trukdė kryžiuočiams eiti toliau į šiaurę nuo Pūtvės pilies, kurią net keturis kartus kryžiuočiai puolė, kol sugriovė ir pavertė negyvenama vieta - Pūtvės lauku.

Nuostabą kelia ne čia buvusios tvirtovės vieta ir apimtis, o tai, kad jos neieškoma čia - tokioje svarbioje strateginėje vietoje. Labai norėtųsi, kad į šią Pilėnų paslaptį atsakymą duotų mokslas. Be abejo, jis atsakymą duos. Tik ar nebus pavėluota? Mokslas su atsakymais neskuba, o gyvenimas negailestingai daro savo pataisas.

Dar prieš 30 metų K.Sideravičius rašė:

„Taigi, kur buvo Pilėnai, dar nėra išaiškinta, kaip neišaiškinta Mindaugo Voruta ir nemažai kitų metraščiuose minimų vietovių. Kai archeologai ištyrinės kryžiuočių karų laikotarpio piliakalnius, be abejo, daug kas paaiškės. Tačiau tokių piliakalnių nemaža, todėl greito atsakymo iš jų negalima tikėtis“ (Sideravičius K. Margiris ir Pilėnai. „Mokslas ir gyvenimas“, 1969, Nr. 2, p. 15).

Netrukus po to straipsnio pasirodymo už 5 km nuo čia aprašomos vietos - Pagrybio kaime - buldozerio peilis atsitiktinai atidengė kapinyną, kuriame buvo palaidoti keli senovės kariai su žirgais. Šį kapinyną tyrinėjo archeologai. Atrodo, tai turėjo paskatinti platesniems šių apylinkių tyrinėjimams. Tačiau apsiribota tik tuo vienu atsitiktinai rastu kapinynu. Netrukus Iždonų kolūkio pirmininkui leidus, buvo nukastos dar prižiūrimos kapinaitės, buvusios netoli asfaltbetonio gamyklos Iždonų ir Prienų kaimų sandūroje. Jų žemė su neseniai ir labai seniai laidotų žmonių kaulais buvo išpilta automagistralės trasoje...

Mano aprašyme daug kartų minimas Birgiolkalnis piliakalniu pripažintas dar prieš šios vietovės ardymą. Bet tai nesukliudė automagistralės tiesėjams ir melioratoriams sunaikinti daugiau kaip 50 procentų gilių apsauginių griovių. Nepalikta ir niekam nekliudžiusios minėtos apatinės pakopos, kurios žemė pasižymėjo ypatingu derlingumu. Šiandien sudarkyta žemė primena šernų knisyklas. Pradėti ir neužbaigti darbai čia matomi kaip abejingumo ir atžagarumo paminklas. Kol archeologai atkreips dėmesį į šią tarpukalnės plokštikalnę, bijau, kad jiems čia jau nebebus ką veikti. Šiose vietose, išskyrus minėtą Pagrybio kapinyną, archeologinių tyrinėjimų nebuvo. Visi apsauginiai grioviai ir pakopas primenantys pylimai buvo ardomi archeologams nežinant. Paminklų apsaugos departamentas ir dabar tikriausiai nežino, kad nutiesta automagistralė perkirto kažkada buvusius keliukus. Ūkininkams atsiėmus arba išsinuomojus žemę, įvažiavimas į ją tapo komplikuotas. Tad kai kurie ūkininkai, iš jų ir tarpukalnės žemės savininkė, liko be įvažiavimo į savo žemes. Bet žmogus - ne paukštis: oru neskris. Todėl per šią pakopų apgaubtą tarpukalnės plokštikalnę nuo kelio Kaltinėnai - Upyna iki kelio Upyna - Varsėdžiai suprojektuotas ir jau tiesiamas vietinės reikšmės kelias.

Taigi likimo kardas pasiruošęs smogti jau į pačią širdį, nes ši atšaka kirs plokštikalnės aukštumos vietą, kur buvo minėta taisyklinga figūra iš akmenų, ant kurių tikriausiai stovėjo legendinė Margirio pilis, perkirs ausies grybelį primenančią lomą, kurioje, be abejo, buvo gynybai laikomi ąžuolų ritiniai. Prosenelių įkasą nusileis į pakalnę ir eis į žemės savininkės sodybą. Eis per tą vietą, kuri kiekvienam lietuviui turėtų būti šventa ir neliečiama.

Šie nuogąstavimai - ne perdėtas atsargumas, o baimė dėl realios grėsmės. Tas keliūkštis pasirengęs sunaikinti paskutinius per stebuklą išlikusius Pilėnų tvirtovės fragmentus. Ačiū Dievui, kad nutrūko šio kelio tiesimas: labai šią vietą suniokojusiems melioratoriams pritrūko pinigų, ir jie buvo priversti nutraukti darbus. Bet ar ilgam? Gavę lėšų jie darbus tęs...

Šių vietovių, o ypač tos laiptų pakopą primenančios tarpukalnės plokštikalnės niokojimus gali nutraukti kompleksiniai archeologiniai tyrinėjimai. O tam reikalingos nemažos lėšos, kurių, kaip ir visur, trūksta. Su finansinėmis problemomis susiduria ir mokslinės instancijos. Be to, dar teks įveikti ir juridinius barjerus, nes kai kurios aplinkinės žemės jau turi teisėtus savininkus . Todėl su kiekviena diena ši problema tampa vis sudėtingesnė.

Dar viena versija prašosi, kad į ją būtų atkreiptas dėmesys: čia vietovardžiai yra keistoki. Nuo tarpukalnėje buvusios pagrindinės pilies į vakarus - kelių daubų susikirtimas, vadinamas Varnų dauba. Už jų - aukštai iškilusi Kunikalniu vadinama plokštikalnė. Peršasi išvada, kad čia prieš viską sunaikinusią tragediją įvykiai klostydavosi taip: artinantis pavojui seneliai, moterys, vaikai įsikurdavo už Didžiojo kalno pasislėpusiame gerai apsaugotame Bobkalniu vadinamame kalne. Dalis įgulos pasiruošdavo gynybai. Kita dalis įsikurdavo Piliakalniu vadinamojoje kalvoje. Raitieji vyčiai tik jiems žinomais takais užimdavo kovos pozicijas Kunikalniu vadinamoje plokštikalnėje, kuri primena slaviškąjį žirgų pavadinimą. Piliakalniu vadinama kalva tikrausiai atlikdavo jauko funkciją: jos įgula iššaukdavo ugnį į save, o paskui bėgdavo į pagrindinę pilį. Žemaičiai tokius triukus mėgdavo. Pagauti azarto, priešai vydavosi. Štai čia jie ir papuldavo į spąstus: gavę atkirtį, jie bėgdavo atgal. O šiose daubose juos ir pasitikdavo raitieji vyčiai. Priešai čia patekdavo tarp kūjo ir priekalo. Jų lavonus greitai surasdavo žvėrys ir varnos. Be abejo, ši dauba dėl to ir gavo Varnų daubos pavadinimą.

Prienų piliakalniu pavadintas Birgiolkalnis - tai tos didžiulės tvirtovės šiaurės rytų kampinis bastionas, įdurtas natūralioje kalvoje, pritaikytas gintis verdančiu vandeniu ir derva. O šie „viralai“ galėjo būti vadinamai birzgalu, birgilu. Blogas alus ir degtinė iki šiol taip vadinami.

Štai ką kalba iš pirmo žvilgsnio keisti ir nesuprantami aplinkiniai vietovardžiai. O jie, kaip matome, įgauna prasmę kaip buvusios didžiulės, galingos, plačiam kraštui ginti pritaikytos tvirtovės sudėtinių dalių vardai.

Galbūt šis aprašymas kai kam nepatiks, nes jis keičia nusistovėjusią nuomonę, kad Lietuvoje tada nebuvo pilies, kurioje galėjo sutilpti 4000 ginkluotų vyrų su šeimomis, turtu, gyvuliais. Bet juk J.Basanavičius rašo, kad šioje pilyje buvo dar daugiau - apie 12000 žmonių.

Jeigu minima akmenų figūra tikrai buvo Margirio pilies pamatiniai akmenys, tai vien toje pilyje ekstremaliomis sąlygomis galėjo sutilpti tiek žmonių. Bet, pagal A.Nikžentaičio išaiškinimą, tai buvo ne viena, o kompleksas pilių. Šį teiginį patvirtina Didžiajame kalne ir aplinkinėse kalvose esančios pakopinės įkasos, rodančios, jog čia buvo įtvirtinimai. Tai rodo, kad šioje vietoje pavojaus akimirką galėjo sutilpti dar daugiau žmonių.

Visos tos aplinkybės reikalauja naujo požiūrio į Pilėnus - kaip į vieną pačių seniausių Lietuvos istorijos puslapių. Ši tvirtovė, kaip rodo vietos situacija, buvo didelis ir galingas įtvirtinimas plačiam kraštui. Tą patvirtina ir Kryžiuočių Ordino metraštininkų kronikos. Pilėniečiai Lietuvos istorijoje savo krauju ir pelenais, pasirašė. Ir šį parašą sunaikinti būtų nusikaltimas prieš istoriją ir būsimąsias kartas. Ypač dabar, kai Lietuva jau pradėjo rengtis 1000 metų jubiliejui nuo jos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose.
Atgal į viršų
Rodyti pranešimus nuo ankstesnio:   
Pradėti naują temą   Atsakyti į pranešimą    Lietuvos.net forumas - istorija, poezija, politika, pasaulėžiūra -> Lietuvos Istorija Visos datos yra GMT
Puslapis 11

 
Pereiti į:  
Jūs negalite rašyti naujų pranešimų į šį forumą
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite ištrinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite dalyvauti apklausose šiame forume


Powered by phpBB © 2001, 2005 phpBB Group